Stebiu batalijas dėl smėlio, ir neapleidžia jausmas, kad pasiekėme politinės brandos lygį, kuris nepadarytų gėdos 2006 m. filmo „Idiocracy“ kūrėjams. O gal net įkvėptų juos naujam kūriniui. Dokumentiniam. Based on a true story. Boratas galėtų keisti pilietybę ir prisistatinėti lietuviu. Monty Python klasikai galėtų susibėgti naujam šedevrui. Nes idiotizmo ir absurdo lygis šauna kiaurai lubas.

Šią savaitę ėjau pro Lukiškių aikštę. Pamačiau smėlį. Ėjau toliau. Neturėjau jokio noro mautis trumpikes ir ten degintis. Nemačiau jokio reikalo smėlį nukasti, tam reikalui skubiai sušaukiant kariuomenės savanorių pajėgas, o idėjos autorius sudeginti ant laužo, fone skambant tradicinėms lietuviškoms raudoms. Man tai paprasčiausiai nerūpėjo.

Tiek emocijų ir tebuvo. Kol neprasidėjo smėlio draudimo įstatymai ir reikalavimai sulietuvinti įspėjimus apie ryklius, esančius 300 km nuo pajūrio, kuriame niekas nėra matęs ryklio.

Jūs rimtai? Jau minėti absurdo genijai Monty Python yra sukūrę tiesiog puikų siužetą pavadinimu „Ministry of Silly Walks“. Pasakojimas sukasi apie ministeriją, kurios pagrindinė (ir turbūt vienintelė) funkcija yra vystyti naujas kvailas eisenas.

Idėja Lietuvai. Uždarykim Ekonomikos ir inovacijų ministeriją (vis tiek ministro nėra ir, kaip rodo politinio elito pasisakymai, nelabai jo reikia). Vietoj jos įsteikim Smėlio pilstymo atestavimo ministeriją (sutrumpintai – SPAM). SPAM būtų atsakinga už visus sprendimus, susijusius su smėlio naudojimu. Kur galima pilti smėlį, kiek, kokio storumo sluoksniu. Galų gale, dabartinė Ekonomikos ir inovacijų ministerija yra prie pat Lukiškių aikštės. Kur, jei ne ten, turėtų būti SPAM.

Nauja ministerija turėtų sukurti specialų dokumentą, atsakantį į visus svarbiausius valstybės klausimus. Smėlio pilstymo, išsklaidymo, riebumo ir sotumo taisykles (SPIRST). SPAM reglamentuotų, kokia atsakomybė taikoma už SPIRST nesilaikymą.

Bendradarbiaudama su Valstybine lietuvių kalbos komisija ir Kalbos inspekcija, ministerija galėtų sukurti dar vieną kolosalios svarbos dokumentą: Pamatinį imperatyvinį reglamentą smėlio telkinių eksploatacijos lietuviškumui tvirtinti (PIRSTELT). Taikant administracinę, o gal ir baudžiamąją atsakomybę, VLKK, Kalbos inspekcija ir SPAM tikrai parodytų, kad PIRSTELT mums visiems reikia.

Jau turime įstatymo projektą, kuris tvirtai ir aiškiai uždraustų smėlį Lukiškių aikštėje. Šlovė Kultūros komitetui! Bet nesustokim, pirmininke. Įstatymą reikia praplėsti, aiškiai apibrėžiant, kad už ėjimą pasišokinėjant Lukiškių aikštėje taikoma baudžiamoji atsakomybė. Ar bent jau viešieji darbai – smėlio šlavimas arba grėbimas. Žinoma, atsakomybės užtikrinimui reikėtų įrengti kiaurą parą veikiantį policijos postą, kuriame ryžtingai nusiteikęs pareigūnas nuolat stebėtų, ar tik kas nesumano pasišokinėti.

Kadangi nuogos šlaunys ar (jezusmarija) bamba yra neabejotinas Lukiškių aikštės memorialinės vertės paniekinimas, reikia ir tai sureguliuoti įstatymu. Ir pastatyti prie aikštės (iš visų pusių) būdeles, kur vyrai ir moterys būtų privalomai perrengiami tautiniais drabužiais. Tautinius kostiumus kurs Juozas Statkevičius. Ir tai bus įtvirtinta įstatyme.

Dar galima įstatymu įtvirtinti prievolę kiekvienam praeiviui paverkti Lukiškių aikštėje. Tam reikalui aikštėje reikėtų įkurti visus metus veikiantį šiltnamį, kuriame auginami svogūnai – jei kartais praeiviui nepavyktų tos ašaros išspausti.

Už atsisakymą paverkti būtų baudžiama čia pat, vietoje, uždarant pažeidėją į memorialinę areštinę. Kad visi žinotų ir prisimintų, kokie baisūs dalykai čia dėjosi. Ir kaip reikia būti dėkingiems mūsų valdžiai. Už tai, kad tiek daug laisvės turim.