Taikinys – energetika
Retoriškai klausdamas apie Baltijos šalių „nedraugus” teksto autorius atkreipė dėmesį, jog Rusijos, o ne JAV kompanijų dujų kiekiai Lietuvoje auga. Pabandyta sumenkinti Lietuvos tiekimo diversifikavimo tikslus, pavadinant juos neturinčiais įtakos dujų kainai, o SGD terminalas įvardintas afera bei ekonominiu ir energetiniu „feiku”. Esą perkamas jis tik tam, kad būtų galima perkelti terminalo išlaikymo naštą ateities kartoms, taip trumpuoju laikotarpiu sumažinant mokėjimus.
Galima atskirai panagrinėti, kodėl ir kokiomis priemonėmis rubaltic.ru stengiasi pateisinti jam VSD ir AOTD Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo 2020 m. ataskaitoje priklijuotą „agresyvaus Rusijos propagandą apie politines represijas skleidžiančio informacinio-analitinio portalo“ vardą. Bet šįkart ne apie tai. Panagrinėkime šio portalo pasirinktą taikinį: šis ir kiti panašūs portalai net penkiomis kalbomis bando menkinti Baltijos šalių nacionalinio saugumo įtvirtinimo instrumentus. Kodėl jam tai rūpi ir kokias „raudonąsias linijas“ peržengėme, kad keliame tokį pyktį oponentų retorikoje?
Diversifikacija ir saugumas – ne mitas
Prieš daugiau nei šimtą metų, 1911 m. V. Čerčilis, tuo metu pirmasis už karinį laivyną atsakingas britų admiraliteto lordas, priėmė sprendimą transformuoti karo laivus iš vartojančių anglį į vartojančius naftą. Vartodami naftą britų laivai turėjo tapti greitesni ir lankstesni kovose su vokiečių laivais. Naudodami naftą, kuri vis dėlto skirtingai nei anglis buvo išgaunama ne Britanijoje, o Persijoje, jie turėjo gebėti mažesniais kaštais gabenti daugiau amunicijos, greičiau plaukti ir taip suteikti britams pranašumą. Gausiems kritikams V. Čerčilis pateikė aišku atsakymą: „nei vienas procesas, nei vienas kelias, nei vienas mūšio laukas neturi būti priklausomi. Naftos tiekimo stiprybė – (tiekėjų) įvairovė“.
Praėjus šimtui metų, 2011 m. garsus Pulicerio premijos laimėtojas D. Yergin išplėtė šią mintį. Jo teigimu, energetinio saugumo pamatą sudaro kritinės infrastruktūros apsauga, gebėjimas sutarčių pagrindu užsitikrinti prieigą prie išteklių ir sumokėti už juos prašomą kainą. Ne mažiau svarbu, jo nuomone, yra sisteminis atsparumas įvairaus pobūdžio tiekimo krizėms. Bet svarbiausia – veikianti investicijoms į energetikos infrastruktūrą palanki verslo ir politinė aplinka, užtikrinanti, kad išteklių tiekimas be pertrūkių bus vykdomas ir ateityje. Ne lietuviai sugalvojo ir energetinės nepriklausomybės sąvoką: dar gerokai prieš minėtą D. Yergin, t. y. prieš beveik penkiasdešimt metų, „energetinės nepriklausomybės“ tikslą užbrėžė JAV prezidentas R. Niksonas, galvoje turėjęs tą patį – net jei šalis negali atsisakyti naftos importo, diversifikuodama tiekimą ji gali sustiprinti nacionalinį energetinį saugumą. Visos šios istorinės aplinkybės yra be galo svarbios bandant suvokti, kodėl Lietuva pasirinko panašų energetinio saugumo užsitikrinimo būdą ir kodėl jis nepatinka Maskvai.
Energetinis saugumas: nuo kritinio iki priimtino lygio
Grįžkime prie Lietuvos. Vytauto Didžiojo universiteto Energetinio saugumo tyrimų centras, naudodamas matematinius modelius ir aukščiau minėtą energetinio saugumo sampratą, 2018 m. konstatavo, jog būtent SGD terminalas ir atsiradusi diversifikacija akivaizdžiai (t. y. ženkliausiai per visą tirtą laikotarpį) sustiprino šalies energetinį saugumą: pakėlė jo lygį apibrėžiančių indikatorių būseną nuo kritinės ar prieškritinės iki normalios. Laivas-augykla „Independence“ taip pavadintas ne veltui – jis nepadėjo atsisakyti iškastinio kuro importo, bet sumažino politinius jautrumus, kuriuos sąlygoja priklausomybė nuo vienintelio dujų tiekėjo.
2018 m. Seime patvirtinta Nacionalinė energetinės nepriklausomybės strategija (toliau – Strategija), kurioje apibrėžtos Lietuvos energetinės sistemos plėtros kryptys. Tam tikras vaidmuo numatytas atsinaujinančiai energetikai, tam tikras – dujoms, skirta dėmesio inovacijoms ir aplinkosauginiams aspektams. Seime už Strategiją, numatančią alternatyvų ir konkurencingą dujų tiekimą per terminalą, balsavo 103 parlamentarai ir tik du susilaikė – taip buvo įtvirtintas sisteminis požiūris į energetinį saugumą. Jis sustiprino ketvirtąjį energetinio augumo ramstį – padėjo kurtis palankiai verslo ir politinei aplinkai, kuri turėjo paskatinti investicijas tiek į terminalą, tiek į susijusią infrastruktūrą. Ir paskatino – biržoje listinguojamos AB „Klaipėdos nafta“ valdyba, sudaryta iš nepriklausomų narių - Lietuvos ir užsienio šalių energetikos ir finansų turinčių ekspertų - 2019 m. rudenį priėmė sprendimą pritarti bendrovės investicijai į terminalą Lietuvoje. Ne todėl, kad kaip teigia rubaltic.ru, nebuvo kito kelio, o todėl, kad matė prasmę ir pasitikėjo sisteminiu Lietuvos, kaip šalies, požiūriu į energetinio saugumo užtikrinimą.
Logiška, kad atsiradus aiškumui dėl poreikio (apibrėžto Strategijoje), Seime ir Vyriausybėje buvo nuspręsta tęsti SGD terminalo projektą ir po 2024 m. t. y. ir pasibaigus laivo-saugyklos nuomos ir paslaugų teikimo sutarčiai su „Hoegh“ kompanija. Terminalo operatorius įpareigotas ekonomiškai naudingiausiu būdu įsigyti laivą-saugyklą, bet nebūtinai „Independence“. Tai kainuos 121-160 milijonų eurų, o terminalas veiks mažiausiai iki 2044 m. Taigi, per metus laivas-saugykla atsieis mažiau nei 10 milijonų eurų. Papildomai kainuos jo priežiūra, įgula - lygiai taip kainuoja bet kokios energetinės infrastruktūros išlaikymas. Bet terminalas toliau neš ne tik finansinę naudą: jis ne „feikiškai“, o realiai išlaikys Lietuvos energetinį saugumą normaliame lygyje, kaip jį prieš kelerius metus apibrėžė VDU mokslininkai.
Ar „Gazprom“ nemyli tik Baltijos šalių?
Atskiras klausimas, koks tiekėjas yra taip rubaltic.ru giriamas „Gazprom“? Prisiminkime Lietuvos istoriją iki terminalo, t. y. iki 2014 m. pabaigos. Mes ne šiaip už dujas mokėjom daug. Palyginę dujų kainą biržoje su importo į Lietuvą kaina, Lietuva mokėjo apie 7 eur/MWH daugiau (terminalas prie galutinės kainos prideda tik 2–3 eur/MWH). Per metus Lietuvoje pernai suvartota apie 20 mln. MWH dujų – nesunku pasiskaičiuoti, kiek permokėdavome. Todėl kalba eina ne apie tai, kad dujos pasaulyje atpigo ir terminalas čia niekuo dėtas. Kalba eina apie tai, kad nebeliko skirtumo tarp pasaulinės dujos kainos ir importuojamų į Lietuvą dujų kainos. Ir tai ne dėl „Gazprom“, geranoriškai pakeitusio kainodarą – „Gazprom“ „virsmą“ sąlygojo atsiradusi alternatyva. Ten, kur alternatyvos nėra – išliko „permokos“. Pavyzdžiui, Suomijoje, kai neveikia jos jungtis su Estija (per pastarąją dujos „atpučiamos“ ir iš Klaipėdos), kainos nuo Lietuvos gali skirtis 5 eurais/MWH ir daugiau. Kainos skirtumas ženklus, net ir turint galvoje, kad terminalo išlaikymo sąnaudos prie galutinės kainos prideda 2–3 eur/MWH. Teorinius skaičiavimus patvirtina faktai: daugiau nei pusė Lietuvoje suvartojamų dujų importuojamos būtent per SGD terminalą - taip jų galima gauti pigiau. Kas netiki, tegu paklausia daugiausiai importuojančių ir intensyviausiai terminalu besinaudojančių bendrovių.
Jei neįtikina ankstesnė Lietuvos ir netgi dabartinė Suomijos patirtis, pažvelgti galime į Rusijos partnerę ir mūsų kaimynę Baltarusiją. Toji šalis visą dujų sektorių (importą, paskirstymą, infrastruktūrą) atidavė į „Gazprom“ rankas už žadėtą geresnę dujų kainą. Šiandien Baltarusija moka „Gazprom“ 127 dolerius už tūkstantį kubinių metrų, kas atitiktų apie 11 eurų/MWH. Nyderlandų TTF dujų biržos kainų indeksas šiuo metu siekia apie 5 eurus/MWH. Jei galvojate, kad mokėdama dvigubai daugiau Baltarusija nesuka galvos dėl tiekimo – klystate. Jau kelios savaitės žiniasklaida mirga pranešimais apie tai, kad vienintelis tiekėjas Baltarusijai „Gazprom“ oficialiai grasina nutraukti tiekimą nuo šių metų liepos 1 d. Minskas kalba apie alternatyvas, kuriuos nėra paprastos, bet, vienaip ar kitaip, susijusios tik su SGD, kurioms atgabenti reikės terminalo.
Taigi, kai propagandiniai portalai kalba apie didėjančius Lietuvoje ar SGD terminale dujų kiekius iš Rusijos, jie kalba netiesą. Pernai iš Visocko miesto į Klaipėdą kai kurie komerciniai mūsų šalies terminalo naudotojai pradėjo gabentis rusiškos kilmės SGD. Jos įsigyjamos pagal pasaulinės dujų rinkos indekso apibrėžtą SGD kainą, todėl nors yra rusiškos - prisideda prie kainodaros diversifikavimo. Be to, SGD iš Visocko plukdomos 15-ka kartų mažesniais nei įprasta dujovežiais, todėl net ir tie esami reisai į Klaipėdą nereiškia didelių atgabenamų kiekių. Pavyzdžiui, šiemet rusiškos kilmės SGD į terminalą bus atgabenta tris kartus mažiau nei iš Amerikos ir bene dešimt kart mažiau nei iš Norvegijos. Terminalas diversifikavo tiekimą – šalis, tiekėjus, kainodarą – toks ir buvo jo esminis tikslas.
Apibendrinant – o kas toliau?
Gal ateityje saulė, vėjas pakeis dujas ir nei rusiškų, nei vakarietiškų dujų Lietuvai nebereikės? Gal ES reikalavimai privers atsisakyti dujų kaip aplinkai kenksmingo energijos šaltinio? Gal energiją gaminsime iš vandenilio ar šaltinių, kurių šiandien apskritai nežinome? Ir todėl terminalo vien dujoms nebereikės? Tikiu, ateityje taip ir bus. Deja, toli gražu ne rytoj. Kol kas tiek ES dokumentuose, tiek „Lietuvos Ateities DNR“ ekonomikos skatinimo plane galima rasti SGD vartojimą ir atitinkamos infrastruktūros kūrimą skatinančių įžvalgų, planų ir konkrečių projektų.
Patinka mums tai ar ne,– analitikai prognozuoja artimiausiu metu augsiančią dujų paklausą, nes energijos gamyboje dujos užtikrina lankstumą ir saugumą bei turi pakeisti anglį, transporte – pakeisti dyzelį, abiem atvejais mažinant teršalų emisijas. Dujos įgalins gaminti daugiau saulės bei vėjo energijos, o ne konkuruos su atsinaujinančiais energijos ištekliais. Dujų infrastruktūra galės būti panaudota biodujų ir vandenilio diegimui, naudojimui, transportavimui. “Vamzdinius“ į SGD projektus mainančios Vokietijos RWE ir „German LNG Terminal“ kompanijos susitarimą dėl dujų infrastruktūros išnaudojimo vandenilio energetikos plėtrai pasirašė kaip tik praėjusią savaitę. Taigi, nepasiduokime įtikinami tuo, kuo norėtų įtikinti Lietuvos nepriklausomybę silpninantys, o ne stiprinantys propagandistai.
Dr. Arūnas Molis – Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius. Autorius šiuo metu eina Reguliuojamos veiklos ir Klaipėdos SGD projekto vadovo pareigas AB „Klaipėdos nafta“.
