Romos priemiesčio Ladispolio Augustinų ordino „Casa del Sorriso“ – „Šypsenos namus“ – laikau likimo dovana mano dukrai ir visai mano šeimai.
XXX
Šią savaitę Italijos televizijos kanalas „RAI 1“ pradeda transliuoti jau penktąjį TV serialo „Che Dio ci aiuti“ – „Kad Dievas padėtų“ – sezoną. Keturi pirmieji – 92 dalių 55 minučių trukmės kiekvienas – pirmajam nacionaliniam kanalui atnešė neįtikėtinų pinigų. Apklausos duomenimis, dramatinis filmas, kurio veiksmas vyksta Modenos Šventosios Marijos Rojaus Angelų vienuolyne („Santa Maria degli Angeli del Paradiso“) Italijoje, sudomino ir jaunus, ir senus.
Garsi italų aktorė Elena Sofia Ricci – įspūdinga iš Florencijos kilusi į šeštąją dešimtį įžengusi moteris – be baimės ant galvos segi vienuolės kyką. Ji – jau legenda Italijoje, tapusi suor' Angela – vienuole seserimi Angela. Atvirai pasakius, garsios aktorės, suvaidinusios įvairiausių gundančios moters vaidmenų, veidui vienuolės kykas baisiai netinka. Kur kas mažiau, nei jos kolegei ir gyvenimo patarėjai, tos pačios parapijos vienuolei suor' Costanzai. Simpatiškosios Dievo tarnaitės vaidmenį atliko gerokai už suor' Angelą vyresnė aktorė Valeria Fabrizzi.
Tiesa, Francesca kino juostoje „Che Dio ci aiuti“ nevilki vienuolių drabužių. Atvirkščiai, ji žavi tipiškai itališka kasdienybės elegancija. Visomis prasmėmis vienuolių antipodas – išpaikinta mergina, kurios gyvenimas – nuolatinis konfliktas su tėvu, galiausiai – atsiskyrimas į parapijos namus ir formavimasis kaip moters ir gyvenimo partnerės. Netikėtos kuriozinės meilės dramos, skausmas ir ašaros, konfliktai su valdžios struktūromis, karabinieriais, tikros detektyvinės istorijos vyksta tarp vienuolyno sienų ir susipina su kitų dviejų merginų – netekėjusios motinos ir trečiosios, iš namų išvykusios ir parapijos namuose apsistojusios, namų aplinkos trokštančios studentės. Po truputį žvelgdama į elegantiškas suknutes ir dar elegantiškesnius įnoringos Azzurros itališkus twin-et stiliaus megztukus ėmiau šiek tiek gilintis ir į dramatiško serialo turinį.
Jei kam nors atrodo, kad vienuolių misija yra tik kasdien klūpėti bažnyčioje ir per mišias kalbėti rožinį, klystate. Parapijos namuose gyvenimas kur kas įdomesnis ir gyvesnis, nei už vienuolyno sienų. Ir dažnas dramatiškose situacijose išsprūstantis suor' Angelos šūksnis „Che Dio ci aiuti“ („Kad Dievas padėtų“) skamba daugiau nei ironiškai. Tačiau nė kiek neprimena pompastikos kupinų ekleziastinių dogmų. Būtent ironija filmą pakelia į neįtikėtiną dimensiją. Kad ir kaip būtų paradoksalu,suor' Angela visose dramatiškai kurioziškose situacijose randa išeitį – juk ji tiki juo, pasaulio Išganytoju – DIO – Dievu.
Dviejų vienuolių ryšys su išoriniu pasauliu tiesiog užbūrė Italiją. Visi prilipo prie televizorių ekranų ir laukia naujų suor' Angelos ir suor' Costanzos nuotykių. Ir visai ne juokais patys save įsivaizduoja apsigyvenusius Modenos Rojaus Angelų vienuolyne.
Ne, jokio vulgarumo ir patyčių iš bažnyčios nėra. Atvirkščiai, ši istorija gerokai priartino italus prie dvasingesnio gyvenimo. O dvi garsios vienuolių kykus ryšinčios Italijos aktorės duodamos interviu pasakoja, kad ir jų pačių identitetas, pademonstravus „RAI 1“ šią dramatišką kino juostą, gerokai pasikeitė. Gatvėje į aktores kreipiamasi kaip į filmo vienuoles – suor' Angela, suor' Costanza. Pastaroji, suor' Costanza, interviu „RAI 1“ laidai skaniai kvatodamasi pasakojo istoriją, kaip gatvėje praeivis, išvydęs aktorę su cigarete burnoje, priėjo ir susirūpinęs papriekaištavo: „Suor' Costanza, argi dera vienuolei rūkyti?“ Štai dar vienas įrodymas, kad Italija – šventa ir kartu pasaulietiška šalis.
Pirmą kartą su terminu suora (suor – tai sutrumpintas variantas) – vienuolė arba sesutė (sorella) – susidūriau atvykusi į Italiją prieš tris dešimtmečius atlikti gailestingumo misijos. Versilijoje, Tirėnų pajūrio kurorte, Viareggio mieste, gyvenau vienuolyne, mano darbas buvo dėstyti italų kalbą Ukrainos vienuolėms. Rusakalbės ir ukrainiečių kalba šnekančios moterys atvyko į Italiją atlikti sudėtingos misijos – palydėti į kitą pasaulį sunkiai sergančius ligonius (malati terminali).
Nuo tos dienos 1992-ųjų rugpjūčio vasarą mano pačios gyvenimas iš esmės pasikeitė. Jis tapo neatsiejamas nuo vienuolių. Šios lydi visą mano šeimą kaip angelai sargai.
Vos po penkerių metų didžiausia likimo dovana tapo mano dukters vaikų darželis Augustinų ordino vienuolyno privačiame asilo nido – taip Italijoje vadinamas lopšelis-darželis. „Casa del Sorriso“ („Šypsenos namuose“) su vaikais dirbo įvairiausių tautybių vienuolės. Suor' Caterina – iš Pietų Italijos kilusi miniatiūrinė, vos 150 ūgio, vienuolė, iki šių dienų išliko kaip didžiausio autoriteto moteris, vienu žvilgsniu sugebanti sutramdyti įvairiausio amžiaus, tautybių, temperamento vaikus. Nekeldama balso, ramiai, su ypatingu, paprastoje Kalabrijos darbininkų šeimoje įgytu pasitikėjimu.
Mano dukra pradėjo lankyti darželį vos 2,5 metų. Nuo pirmosios dienos taip patiko keista aplinka, dar keistesni vienuolių drabužiai, pietūs prie padengtų žemų staliukų kartu su kitais vaikais, ištapytos sienos ir žaliuojantis žaidimų parkas, jog ji ramiai pamojavo ranka mums atsisveikindama.
Tačiau ramybė truko vos kelias dienas – iki pirmojo incidento, kol rusų tautybės stambus berniukas Arkadijus pastūmė dukterį ir mūsų vaikas atsitrenkė galva į sieną. Ji, žinoma, pradėjo verkti ir lietuviškai reikalauti mamos. Tuomet suor' Caterina rimtai susinervino. Atvykus mums, tėvams, liepė kuo greičiau pradėti mokyti vaiką kalbėti itališkai. Ėmėme namuose kalbėti dviem kalbomis. Kitą dieną dukters ašaras ir nenorą pasilikti lopšelyje nuramino jaunutė nuostabaus grožio vienuolė su juodu antspaudu kaktoje. Vėliau ją tiesiog įsimylėjome. Tai buvo indų tautybės vienuolė suor' Sonia. Švelni, bet kartu autoritetinga. Ji pažadino Barboros talentą auklėti kitus vaikus, dengti stalą pietums, lankstyti servetėles, patiekti duoną ir makaronus pietums. Suor' Sonia buvo puiki vaikų psichologė.
Dar vėliau Barboros kruopštumu piešiant susižavėjo juodaodė vienuolė iš Kongo suor' Maria, su kuria abi – vienuolė ir šiandien jau „Sapienzos“ universiteto studentė – susirašinėja elektroniniu paštu. Skaityti, rašyti, piešti, o, svarbiausia, – matyti pasaulį kitaip mano vaiką išmokė vienuolės. Joms būsiu iki gyvenimo pabaigos dėkinga už mano vaiko charakterio formavimą.
Kartą mums pavėlavus pasiimti vaiką iš lopšelio-darželio nustatytu laiku (Italijoje pietų valanda ypač svarbi) mūsų mažylė buvo pakviesta pietauti kartu su vyresniąja suor' Tekla. Tokie reiškiniai vienuolyne retai nutinka. Nuo tos dienos dukra Barbora, o kartu ir mes, jos tėvai, įgijome vienuolyne ypatingą pagarbą ir pasitikėjimą. Mažametė lietuvė puikiausiai įsijautė kalbant maldą prie stalo „duonai kasdieninei“ – pane quotidiano, priblokšdama vienuolyno vyresnybę ir seseris savo rimtumu ir pagarba duonai. Nuo tos dienos per spektaklius Barborai ne vien dėl itin ilgų plaukų būdavo skiriamas pagrindinis – Marijos Dievo motinos – vaidmuo.
Augustiniečių vienuolės ir vėliau dalyvaudavo mūsų gyvenime. Vyresnioji suor' Tekla leido suor' Caterinai ir suor' Mariai vykti į Romos San Giovanni kvartale, bažnyčioje „Nativita“, vykusią dukters Pirmosios Komunijos ceremoniją.
Dar viena ypatinga patirtis – kitame, jau Romos Apijaus Latino kvartale veikiančiame vienuolyne „Don Orione“. Vos nuo penkerių metų priimanti vaikus klasikinio baleto studija žavėjo organizuotumu. Vienuolyno „Don Orione“ oratorija, kino teatras, kuriame baigiamųjų metų koncertų metu susirinkdavo visi tėveliai, draugai ir giminaičiai išvysti neregėto spektaklio – su įspūdingais baleto drabužiais, režisūra, muzika, priklausė vienuolyno parapijai. Futbolo aikštelės, kuriose po pamokų siautėja vaikai, taip pat veikė globojamos vienuolyno. Kaip šiandien neretai teigia mūsų dukra, visus geriausius vaikus Italijoje išauklėjo vienuolynai.
Vienuolės auklėjo vaikus, bet man pačiai ne kartą teko matyti ir vaikų mamas, tyliai bendraujančias su juodais abitais ir kykais vilkinčiomis vienuolėmis. Mano pačios angelu sargu tapo augustinietė suor' Stefania, su kuria kiekvieną sekmadienį susitikdavau Romos priemiesčio Tirėnų jūros pakrantėje, parapijos „Ladispoli Maria del Rosario“ namuose. Be jos, sėdinčios mediniame suole, trečioje eilėje, tapo neįsivaizduojama Ladispolio Apaštalų bažnyčia. Vienuolė buvo tarsi mano psichologė – išklausanti, patarianti, tačiau gana griežtai reikalaujanti neišduoti tikėjimo. Ir man jo niekada nestigo.
Kai pandemijos metu suor' Stefania paliko šį pasaulį, supratau, kaip svarbu buvo turėti gyvenime savo mentorę. Sekmadienio metu bažnyčioje vienuolę visada būdavo aplipę vaikai, jų mamos, tėčiai. Aš laukdavau eilėje su savo vienuole pasikalbėti. Paklausdavau: „O jūs, suor' Stefania, kaip jaučiatės?“. Ji visada filosofiškai pakeldavo pirštą į altoriuje nukryžiuotą Kristų ir atsakydavo: „Come vuole lui („kaip nori jis“)“.
Man ji ne kartą parapijos namuose pasakojo apie vienuolyno įkūrėją vienuolę Teresą Spinelli, paskelbtą šventąja. Šventieji paveikslėliai su Teresos Spinelli atvaizdu lydi mano šeimą tiek Lietuvoje, tiek Italijoje. Kartą pasakiau, kad mano vyras smarkiai išsinarino ranką, nebegali vairuoti automobilio, o tai reiškia – keliauti į gastronominius turus, ir tai – neįveikiama problema. Stefania pasiteiravo, kuo mano vyras vardu. Sužinojusi, kad jo vardas Paulius, atsivertė savo šimtametę maldaknygę. Tarp pageltusių puslapių saugomą Šventojo Pauliaus paveikslėlį padavė man ir ištarė: „Šitas visada padės visur.“ Jos žodžiai netrukus išsipildė.
Nežinau, ar kada būčiau išdrįsusi rašyti į Italijos spaudą. Niekada nesimokiau Italijos licėjuje. Bet suor' Stefania, savo entuziazmu primenanti legendinę filmo „Che Dio ci aiuti“ vienuolę suor' Angelą, man griežtai paliepė: „Rašyk liudijimą (testimonianza)“.
Pirmąkart jį parašiau, kai savo mažametę dukrą palikau savaitei vieną namuose su augintiniu šarpėjumi Romeo, kai turėjome išvykti į gastronominį turą. Kaskart kelionės metu kalbėdama maldą žinodavau, jog suor' Teresa Spinelli nuo visų nelaimių saugo mano vaiką. O jų ne kartą atsitiko. Bet vaikas, augantis be giminių ir artimųjų, visada pats rasdavo išeitį, kol sulaukdavo į namus grįžtančių suaugusiųjų. Lyg ją būtų lydėjęs šventosios suor' Teresos Spinelli angelas.
Suor' Stefania pirmąjį mano rašinį – liudijimą – nugabeno vyresnybei į Romą, po savaitės gavau jį atspausdintą žurnale su parašu – „Giornalista lituana Jurga Jurkevičienė“.
Nuo to momento įgijau ypatingą vienuolyno vyresnybės pagarbą. Mano stilius vienuolėms patiko, buvau netikėtai įvertinta. Ir labai laiminga.
O šiandien, kai širdį suspaudžia skausmas pagalvojus, kad mano dukters auklėtojų ir mano pačios mentorių – Augustinų ordino seserų – gretos retėja, nusišypsau prisiminusi TV serialo sesers Angelos kreipinį „Che Dio ci aiuti“. Ir kaskart rašau dar ir dar vieną liudijimą. Kaip mane mokė sesuo Stefania.
Liudijimas – tai išpažintis prieš Visagalį, prieš pasaulį. Žvilgsnis į savo pačios klaidas iš šalies, jų įvertinimas, atgaila, atleidimas priešams.
Taip elgiasi visa mano šeima, mano vaikai. Nes visi gavome nepamirštamų ir jokiais pasaulio turtais neįvertinamų vienuolyno pamokų.
