Vergvaldystėje negalime būti laisvi
Jeigu gyventumėme vergvaldinėje Graikijos visuomenėje ir jūsų būtų paklausę, ar galite įsivaizduoti pasaulį be vergų, – tikriausiai jūs būtumėte atsakę: Ne. Niekaip, nė už ką. Grįsdami savo nuomonę tuo, kad vergvaldinė visuomenė yra būtina demokratijos sąlyga.
Nors vergovė jau seniai panaikinta, tačiau ne visi jaučiasi laisvais. Blogiausia būti paklusniu, laimingu silpnapročiu, kuris džiaugiasi savo grandinėmis ir nekantraudamas laukia, kada galės padėkoti savo šeimininkams už tą džiaugsmą, kurį jam teikia galimybė jiems tarnauti.
Ar gyvename „gyvulių ūkio“ visuomenėje?
Rašytojo George Orwell satyrinis kūrinys „Gyvulių ūkis“ yra laikomas viena reikšmingiausių XX amžiaus knygų. Pasakymas „Gyvulių ūkis“ įgijo simbolinę reikšmę siejamą su knygoje paminėta garsia fraze „Visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus“. Knygoje pasakojama istorija apie socialinę revoliuciją – kaip vieno Anglijos ūkininko gyvuliai susimokę sukyla prieš šeimininką, išveja jį ir pradeda ūkyje kurti savarankišką gyvenimą, tačiau viskas virsta diktatūra ir išdavyste. Naujoje santvarkoje valdžia priklausė kiaulėms, kurias saugojo šunys. Nors ūkis ir praturtėjo, gyvuliai kažkodėl nepajuto, kad gyventi pasidarė geriau — išskyrus, žinoma, kiaules ir šunis.
Knygoje vaizduojama situacija yra labai aktuali ir puikiai atspindi šių dienų realijas ekonomikos kontekste – nors ekonomika auga, tačiau dėl netinkamo pinigų paskirstymo ne visiems žmonėms gyvenimas gerėja, o kai kurie netgi pasmerkti skurdui. Gyvename rinkos visuomenėje kurioje egzistuoja nelygybė, milžiniški turtai kaupiami šalia plačiai paplitusio nepritekliaus ir skurdo. Be abejo tokia tvarka kelia didelę įtampą tarp atskirų visuomenės grupių.
Rinkos visuomenėje patirtinė vertė niekam nereikalinga
Oscar Wilde rašė, kad cinikas yra tas žmogus, kuris žino visa ko kainą, bet nežino niekieno vertės. Mūsų visuomenė mus visus verčia tapti cinikais. Ir nėra didesnių cinikų už ekonomistus, kurie mainomąją vertę mato kaip vienintelę vertę, o patirtinę vertę nurašo kaip niekam nereikalingą visuomenėje, kurioje viskas vertinama rinkos kriterijumi.
Įprastai žmonės dirbantys sunkų nekvalifikuotą darbą gauna mažą atlyginimą. Nors puikiai suprantame, kad jų darbas gali būti fiziškai sunkus, nuobodus, varginantis ir t.t., tačiau rinkos visuomenėje niekam tai nerūpi. Kažkada teko matyti interviu, kurio metu buvo kalbinamas didžiulio prekybos centro per metus generuojančio milijardinį pelną ryšių su visuomene atstovas. Žurnalistas paklausė, kodėl jūsų darbuotojų (galimai kasininkų) atlyginimai yra tokie maži, tik truputį didesni už minimalią algą, – atsakymas buvo paprastas, atlyginimą mokame rinkos sąlygomis.
Šio atvejo išvada labai paprasta, visiškai nesvarbu, kokį didžiulį pelną generuotų įmonė, tačiau nieku gyvu nemokės didesnio atlyginimo. Kai kurios įmonės nemato prasmės investuoti į mažą pridėtinę vertę kuriančio darbuotojo gerovę. Daug patrauklesnis variantas yra investuoti į inovacijas, siekiant atsisakyti tokių darbuotojų paslaugų ir sutaupyti.
Brangus skurdas
Kaip manote, ką galėtų reikšti oksimoronas brangus skurdas? Mano manymu jo apibūdinimui puikiai tinka Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygoje „Praeis“ parašytos mintys: „Absurdiška tai, kad gyventi skurde yra brangu. Perki pigesnius ir prastesnius batus, todėl jie sudyla greičiau ir pirkti reikia dažniau. Gyvendamas prastos statybos pastatuose brangiau moki už šildymą (dėl prastos termoizoliacijos). Nuomotis gali tik pigiausiose vietose, o jų savininkai prašo didesnio depozito, nes nepasitiki tais, kurie renkasi pigiausias vietas...“
Mūsų protas automatiškai padaro išvadą, jei kažką turiu, vadinasi, aš to nusipelniau. Akims nukrypus į tuos, kuriems trūksta būtiniausių daiktų, iškart pajuntame užuojautą ir reiškiame nepasitenkinimą, kad jie turi nepakankamai, tačiau nė akimirkos neleidžiame sau pagalvoti, jog jų nepriteklius gali būti proceso, kuris leido mums gyventi pritekliuje, rezultatas. Geriau pagalvojus, turbūt nėra nieko lengviau nei turtuoliams įtikėti, esą jie viso to turto nusipelnė.
„Pro jau minėtą darželį sykį ėjau vakare. Tėvai važiavo pasiimti vaikų. Iš vienos mašinos išlipo be galo orus ponulis. Veide išraiška „esu labai svarbus“. Ėjo darželio kiemu įėjimo link. Pro šalį bėgo du vaikiukai. Vienas bėgdamas klausia: „Kas čia toks?“ Kitas nesustodamas atsako: „Kažkoks šikalas.“ Tai buvo stebuklas matyti, kaip subliūško visas orumas ir vertė. Priminė pasaką, kurioje tik vaikas išdrįso pasakyti, kad karalius nuogas“, – rašo M. P. E. Martynenko.
Turtingieji vis labiau lobsta, o neturtingieji skursta
Turtingųjų turtėjimas įgauna pagreitį dėl technologinio proveržio pramonėje, produkcijos pagaminama vis daugiau ir daugiau. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad technologinė pažanga turėtų mažinti skurdą, tačiau vis daugiau žmonių praranda darbą, o tai reiškia ir pajamas.
„Didėjanti automatizacija vis labiau mažina darbuotojams atitenkančią bendrų pajamų dalį, todėl vis daugiau ir daugiau pinigų nusėda ir taip turtingų mašinų savininkų kišenėse. Dėl tokio proceso ilgainiui mažėja produkcijos poreikis, nes dauguma turi vis mažiau pinigų ir vis mažiau išleidžia. Jei tam tikra pelno dalis automatiškai atsidurtų darbuotojų banko sąskaitoje, tuomet būtų sumažintas šis vis didėjantis spaudimas produkcijos poreikiui, pardavimams ir kainoms – visa žmonija gautų galimybę mėgautis mašinų darbu“, – sako ekonomistas Yanis Varoufakis.
Y. Varoufakio mintys yra gražios, tačiau sunkiai įgyvendinamos realybėje, nes daugelis organizacijų mąsto siaurai – tai reiškia tik apie save trumpalaikėje perspektyvoje, kuomet pagrindinis tikslas yra bet kokiomis priemonėmis uždirbti kuo daugiau pinigų ir plėstis, jog uždirbti dar daugiau pinigų. Apie žmonių gėrovę nėra mąstoma, nes žmogus yra tik verslo kaštai, kuriuos reikia optimizuoti (sumažinti), o idealiu atveju pašalinti. Mąstant plačiau organizacijos turėtų būti socialiai atsakingos, skatinti ne tik technologinę pažangą, bet ir žmonių gerovę. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta raginimų mažinti dirbamų valandų skaičių, tačiau bendro sutarimo dėl darbo valandų mažinimo nėra – nei tarp verslininkų, nei tarp ekonomistų, nei tarp profsąjungų.
Pasaulyje paskutinį kartą darbo valandų skaičius buvo mažinamas prieš 101 metus
Paskutinį kartą darbo valandų skaičius pasaulyje buvo mažinamas 1919 metais. Ratifikavus Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją buvo įteisinta 8 valandų darbo dienos ir 48 valandų darbo savaitės pramonės įmonėse nustatymo. Per 100 metų pasaulio ekonomika pasikeitė neatpažįstamai, o dirbame tiek, kiek ir prieš šimtą metų.
„Maždaug trečdalis pasaulinės darbo jėgos (36,1 proc.) šiuo metu dirba viršnorminį darbą, kuris apibrėžiamas kaip reguliarus darbas daugiau kaip 48 valandas per savaitę. Viršnorminį darbą dažnai lemia mažas darbo užmokestis, o besivystančiose šalyse tokiomis sąlygomis dirbančių darbuotojų skaičius yra neproporcingai didelis. Nors viršnorminį darbą dažniau dirba vyrai, tai nereiškia, kad moterys skiria daugiau laiko namų ruošai ir vaikų priežiūrai. Viršnorminis darbas lemia lėtinį nuovargį, kuris, savo ruožtu, gali sukelti rimtų sveikatos problemų, pavyzdžiui, širdies ir kraujagyslių ligas ir virškinimo trakto sutrikimus, taip pat psichinės sveikatos pablogėjimą, įskaitant nerimą, depresiją ir miego sutrikimą“, – rašoma Tarptautinės darbo organizacijos 2019 m. publikacijoje.
Jeigu jūsų Mančesteryje, Mančesterio kapitalizmo laikais būtų paklausę, ką reikia daryti norint išlaikyti jį gamybos pramonės centru, – tikriausiai jūs būtumėte atsakę: Jokiu būdu nevalia mažinti darbo valandų skaičiaus nuo 14-likos iki 8-uonių. Taip pat nevalia uždrausti vaikų darbą, skirti senatvės ir invalidumo pensijas, nes tai būtų grėsmė verslo aplinkos patrauklumui ir konkurencingumui.
Ilgos darbo valandos kenkia žmonių sveikatai
Adam Smith knygoje „Tautų turtas“ rašoma: „Daugumai žmonių po įtempto protinio ar fizinio darbo, trukusio keletą dienų, kyla natūralus troškimas atsipalaiduoti, kuriam beveik neįmanoma atsispirti, nebent verčia jėga ar stipri būtinybė. Tai yra natūralus poreikis, reikalaujantis patenkinti jį kokiu nors poilsiu, kartais vien tik pertrauka, o kartais dar ir prasiblaškymu ir žaidimu. Jei to nedaroma, pasekmės neretai yra pavojingos, kartais net mirtinos, ir anksčiau ar vėliau jos beveik visada sukelia specifinę tam amatui būdingą negalią.“
Matome, kad tos pačios problemos aktualios ir dabartiniam laikmečiui. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitoje rašoma, kad ilgos darbo valandos gali pakenkti žmonių sveikatai, sukelti nesaugumo pojūtį ir sustiprinti stresą. Kuo daugiau žmonės dirba, tuo mažiau laiko lieka kitoms veikloms, kaip antai, rūpinimuisi savimi, poilsiui. Labiausiai nuo netinkamo profesinio ir asmeninio darbo balanso nukenčia šeimos, taigi šalių vyriausybėms patariama palaikyti savo gyventojus ir skatinti juos subalansuoti darbą ir asmeninį gyvenimą.
Pervargę žmonės yra neproduktyvūs
„Jei šeimininkai visada įsiklausytų į tai, ką sako sveikas protas ir žmoniškumas, jiems dažnai tektų pristabdyti, o ne kurstyti daugelio savo darbininkų uolumą. Aš esu tikras, jog nepriklausomai nuo veiklos rūšies, jei žmogus dirba taip saikingai, kad yra pajėgus dirbti be perstojo, jis ne tik kuo ilgiausiai išsaugo savo sveikatą, bet ir per metus padaro didžiausią darbo kiekį“, – rašė A. Smith.
Šeimininko apibūdinimas šiuo metu būtų traktuojamas kaip darbdavys, verslas ar organizacija. Ar darbo rinkoje vis dar egzistuoja sveikas protas ir žmogiškumas? Kiekvieno vertinimas būtų subjektyvus.
Tikriausiai visi sutiksite, kad pervargę žmonės yra neproduktyvūs. Ilgesni savaitgaliai leistų daugiau laiko skirti aktyvesniam socialiniam gyvenimui, teigiamai veiktų žmonių psichinę sveikatą ir stiprintų imunitetą. Didesnis poilsio dienų skaičius, skatintų vidaus vartojimą. Skandinavijos šalyse, Olandijoje ir Prancūzijoje bendras dirbtų valandų skaičius per savaitę yra gerokai mažesnis nei Lietuvoje t. y. 40 valandų per savaitę.
Verslo veidmainystė
„Gerais ekonominiais laikais bankininkai, verslininkai – apskritai turtingi žmonės – paprastai būna nusiteikę prieš valdžią. Jie kritikuoja ją kaip „progreso stabdį“, kaip iš privataus sektoriaus surinktais mokesčiais mintantį „parazitą“, kaip „laisvės ir verslumo priešą“. Gudresni netgi tvirtina, kad valdžia neturi jokios moralinės teisės – ar pareigos – tarnauti visuomenei, kad apskritai „nėra tokio dalyko kaip visuomenė, yra tik atskiri individai ir šeimos“ arba, kad „žodis „visuomenė“ nėra pakankamai tiksliai apsibrėžtas, kad valstybė galėtų jai tarnauti“. Ir visgi, kai dėl jų veiksmų ištinka ekonomikos griūtis, garsiausiai reiškęsi ir peikę valstybės kišimąsi į ekonomiką staiga pareikalauja valstybės pagalbos. „Kur valstybė, kai mums jos reikia? tuomet kiauksi jie“, – sako Y. Varoufakis.
Šią situaciją puikiai atspindi dabartinė COVID-19 pandemija, kuri iš sveikatos krizės transformuojasi į ekonominę krizę. Aroganciją ir raumenis prieš valdžią demonstravęs verslas dabar klūpo ranką ištiesęs ir prašo išmaldos. Neatsakingo verslo, kuris ekonomikos augimo metu nesukaupė pinigų rezervo, aukomis tampa darbuotojai. Neretai jų sąskaita bandoma taupyti.
Ar priklausomi nuo darbo žmonės turi vergo mentalitetą?
Tikriausiai kiekvienas pažįstame žmogų, kuris gyvena darbu ir nieko daugiau nemato. Kaip tokį žmogų vertiname, priklauso nuo mūsų santykio su juo ir daugelio kitų aplinkybių.
Izraelio istorikas Yuval Noah Harari knygoje „Sapiens: Trumpa žmonijos istorija“, rašo: „Visas kastruoto prijaukinto jaučio gyvenimas praslinkdavo ankštame aptvare arba už nugaros pliaukšint botagui, kai jis vienas arba poroje su likimo broliu dirbdavo darbą, kuris buvo svetimas jo kūnui, neatitiko nei socialinių, nei emocinių poreikių. Kai jautis nebepajėgdavo patempti plūgo, jį paskersdavo.“
Ne veltui, Lenkijoje Aušvico koncentracijos stovyklos muziejaus vartus puošia iškaba „Darbas išlaisvina“.
