Aukštinant tarpsritinį darbą, institucijų, disciplinų ir struktūrų uždarumas vertinamas kaip neigiamas veiksnys, mažinantis rezultatų efektyvumą. Taigi ir švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės politikos, kultūros srityse vis labiau nyksta skirtis tarp privataus bei viešojo sektoriaus.
Nuolatos girdime, kad žmonės turėtų mokytis tinkamai prisitaikyti prie pokyčių. Vis dėlto reikėtų kreipti dėmesį ne tiek į homo sapiens (tariamą) nepaslankumą, kiek į išmaniųjų technologijų santykį su žmonių kompetencijomis. Juk darbuotojas, naudojantis kalkuliatorių, paprastai nėra skatinamas vikriau suktis vien tam, kad, išlavinęs galimai „primirštus“ gebėjimus, „neatsiliktų“ nuo skaičiavimo mašinos. Nei Pasaulio ekonomikos forumo įkūrėjas Klausas Schwabas, trumpai aptardamas daugialypį ketvirtosios pramonės revoliucijos poveikį, nei filosofas Lucianas Floridi’s, išsamiai analizuojantis informacinių ir komunikacinių technologijų revoliuciją, nesiūlo žmonėms lenktyniauti su mašinomis, aptaria naujai besiklostančius jų tarpusavio santykius. Abu užsimena ir apie tai, kad teks keisti požiūrį į teisės aktus, jų rengimą ir taikymą (pasak Floridi’o, tai „sinchronine informacija paremtas interesas“). Savo ruožtu naujosios politikos strategai, tarp jų ir lietuviai, kelia vadinamąsias govtech iniciatyvas, skatindami į viešąjį sektorių diegti skaidresnius, inovatyvesnius ir efektyvesnius įrankius, pagrįstus išmaniosiomis technologijomis. Lygiagrečiai kovojama su pertekliniu „popierizmu“. Kadangi dokumentai paprastai rengiami ir studijuojami skaitmeninėje erdvėje, popierizmas yra tiesiog biurokratinio nelankstumo, gausėjančių aprašų ar įvairaus pobūdžio reglamentų metafora.
„Kūrybinės destrukcijos“ poreikis
Už geresnį valdymą ir inovatyvesnius administravimo būdus pasisakantys govtech populiarintojai kartais pastebi, kad ir pačios naujosios technologijos „turi savybę“ atitraukti žmones nuo pagrindinių darbų, visų pirma tų, kurie reikalauja kūrybinio mąstymo. Mat skaitmeniniai įrankiai, pradėję tarnauti „popierizmo“ dauginimui, nebūtinai užtikrina taip trokštamą lankstumą. Problemų kyla būtent tada, kai aukštos kvalifikacijos darbuotojams, turintiems didelę patirtį, nėra kada apmąstyti savo veiklos principų. Jų laiką suryja „dokumentų derinimas“, o kūrybinis paties žmogaus potencialas, skatinantis nekonvencionalius sprendimus, taip ir lieka nepanaudotas. Deja, galimybės pasireikšti vadinamiesiems žmogiškiesiems resursams yra ribotos. Todėl džiaugsmą dėl efektyvių ir greitų sprendimų dažnai keičia nusivylimas, kad viską stabdo neracionali, „buksuojanti“ arba „vis dar nesutvarkyta“ teisinė sistema.
Čia galima įžvelgti tam tikrą paradoksą. Viena vertus, naujoji politika siūlo ieškoti netradicinių išeičių iš svarbių ir sudėtingų situacijų, ugdyti lyderystę, atmetant sustabarėjusias „paragrafų pinkles“. Politinės programos akcentuoja naujų produktų, nustebinsiančių pasaulį, paieškas, pasitelkiant kūrybiškumą ir technologijų proveržį. Pavyzdžiui, skatinant progresą ir inovacijas Lietuvos viešajame sektoriuje, 2014 m. buvo parengtos Inovatyviųjų viešųjų pirkimų gairės, numatyta, kad inovacines technologijas į svarbias viešojo valdymo sritis galės diegti ir privačios įmonės. 2015 m. patvirtintas ikiprekybinių pirkimų vykdymo tvarkos aprašas, numatyti būdai „svarbiems socialiniams iššūkiams viešajame sektoriuje spręsti“.1 Kita vertus, tiek poreikis šalies ūkį grįsti informacinėmis technologijomis, tiek nauja viešumo politika yra susiję su griežtėjančiu reglamentavimu, t. y. atsiranda netgi dar daugiau popierizmo. Nuo 2018 m. įsigaliojus Technologijų ir inovacijų įstatymui, siekiama apibrėžti jų sistemos sandarą ir institucines sąveikas. Užsimota atlikti išsamią naujų terminų analizę – ministerijos ir komisijos teikė siūlymus dėl atsirasiančių svarbių teisėkūros sąvokų, skirtų konkrečioms viešojo valdymo sritims. Mokslo ir kultūros bendruomenė nuo pat minėto įstatymo inicijavimo pagrįstai baiminasi, kad šalies inovacijų plėtra (nepaisant įstatymo pataisų) gali būti atplėšta nuo fundamentaliųjų mokslų, t. y. nesiejama su platesnėmis socialinėmis bei kultūrinėmis intencijomis.
Atsižvelgiant į viešojo valdymo gerinimą, tikslinga aptarti, pavyzdžiui, Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros (MITA) šiemet kovo 31 d. paskelbtą kvietimą „sukurti emocijas matuojantį prietaisą“, kuris būtų „inovatyvus, kompaktiškas, analogų nei mūsų šalyje, nei užsienyje neturintis“.2 Pirminės tokio matuoklio idėjos „ikiprekybinio pirkimo“ užsakovė – Trakų rajono savivaldybės Pedagoginė psichologinė tarnyba. Prietaisas laikomas itin aktualiu, mat siautėjant pandemijai, žmonių psichiką neigiamai veikia ne tik baimė, kurią kelia viruso plitimas, bet ir ekonominės bei socialinės karantino pasekmės. Todėl „aktualu stebėti žmogaus emocinę būklę, laiku gebėti atpažinti patiriamas emocijas, sekti jų atsiradimo ir vystymosi raidą“. Kai sumanymas buvo paviešintas, jis ne juokais suglumino psichologus, jį pagrįstai kritikavo žiniasklaida, kandžiai išjuokė socialiniai tinklai ir privatūs tinklaraščiai.3 Vis dėlto idėja, kaip užtikrinti, kad žmonės jaustųsi laimingi ir produktyviai dirbtų, o kartu ir prietaiso, talkinančio ekspertams atlikti šią užduotį, koncepcija technologinių inovacijų politikos kontekste verta atidesnio žvilgsnio.
Laimės programos ir indeksai
Prieš gerą dešimtmetį nemažai politikos ir verslo lyderių kalbėjo, kad jų tikslas – užtikrinti visuomenės laimę. Mūsų šalyje tokias vizijas ne vienerius metus plėtojo Valstybės pažangos taryba, visuotinės laimės siekis buvo įrašytas net į politines programas. Pavyzdžiui, 2008 m., horizonte jau šmėkščiojant pasaulinei finansų krizei, Liberalų ir centro sąjunga per LR Seimo rinkimus iškėlė programinį tikslą, kad 2015 m. Lietuva atsidurtų tarp 15 laimingiausių pasaulio valstybių. Partijos vedlys Artūras Zuokas anuomet žadėjo, kad pasitelks ekspertus, kurie nustatys laimės ir kūrybiškumo indeksus, atskleisdami jų tarpusavio koreliacijas. Laimės siekius propagavo, šalies sėkmės trajektorijas braižė ir LR Vyriausybės vadovas Andrius Kubilius. 2010 m. pristatydamas visuomenei šalies pažangos strategiją „Lietuva 2020–2030“, premjeras akcentavo lūkesčių ekonomiką.4 Su tuo susijęs optimizmas ir BVP augimas ilgam tapo svarbiu politikos leitmotyvu. LR Vyriausybės kanceliarija, 2019 m. pristatydama Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2030“ rodiklių įgyvendinimo apžvalgą, pranešė, kad „pagal Laimės indeksą 2017 m. Lietuva pakilo iš 20 į 18 vietą ES. Lietuvos gyventojų laimės indekso 2015–2017 m. vertė (5,95 balo) per pastaruosius dešimt metų stipriai paaugo (0,66 balo) ir pagal šį indeksą Lietuva yra viena sparčiausiai gerėjančių šalių pasaulyje“.5 Teigta, kad vizijos įgyvendinimo rodiklių (tarp jų ir laimės lygio) apžvalga daryta, remiantis tarptautinių organizacijų duomenimis.
Taigi praėjus dar beveik metams ir pasirodžius MITA skelbimui, kad bus bandoma „sekti ilgalaikes emocijų kitimo tendencijas“, o tokio sekimo prietaisas „padės užkirsti kelią tiek sveikatos, tiek socialinėms problemoms, padidins asmens darbingumą ir kūrybiškumą“, laimės paieškos, pasitelkiant mokslą, jau nebeatrodo itin komiškai. Kubilius, prieš dešimtmetį kalbėdamas, kokia neprognozuojama dinamiškai besivystančių technologijų ateitis, pabrėžė: „sunku nuspėti, ar naudosim i-phone’us, ar dar ką nors, o gal į smegenis bus įdėtas koks nors „čipsas“. Šiandien, ypač sparčiai augant duomenų, o kartu ir dokumentų, reguliuojančių technologines inovacijas, kiekiams, tiesiog paantrinčiau buvusiam premjerui, kad galima spėlioti nebent apie tai, kokios sąsajos netolimoje ateityje atsiras tarp naujųjų įrankių ir žmogaus kompetencijos. Nuogąstauti, esą į smegenis bus įdėtas „koks nors čipsas“, kol kas nėra pagrindo. Kita vertus, tokios garsios kompanijos kaip Elono Musko įkurta Neuralink eksperimentuoja ir šioje srityje, jau pernai pareiškusi, kad aktyviai kurs tobulesnę (negu ligi šiol egzistuoja) elektroninę sąsają tarp žmogaus identiteto ir kompiuterio. Natūralu, kad atsivers erdvė ir naujiems reglamentams.
Implantai į smegenis dar nediegiami, bet jau nesistebime išgirdę, kad biometrinius rodiklius fiksuoja tiek telefonai, tiek išmanieji laikrodžiai. Ne paslaptis, kad siekiama, remiantis surinktais duomenimis, kurti ne tik naujas vartotojams draugiškas programėles, bet ir modeliuoti individą, kuris, jomis naudodamasis, susikurs patogesnę aplinką ir jausis (galbūt) laimingesnis... Tokią viešąją politinę retoriką lydi įvairūs eksperimentai, taikomieji moksliniai tyrimai, šiuo atžvilgiu ne išimtis ir Lietuva. Inovacijos, neva stimuliuojančios geresnę savijautą, kartais pristatomos gana tiesmukai. Tarkime, viena iš strateginių sostinės krypčių – „Laimingas Vilnius“. Šia kryptimi pasukęs meras maždaug prieš metus miestą pristatė kaip „puikią žaidimų aikštelę naujoms idėjoms, iniciatyvoms, technologijų kūrėjams ir inovatyviems verslams“.6 Naujosios kadencijos Taryba, pasimatavusi laimės indeksą, didžiavosi, kad pagreitį įgauna savivaldybės kartu su Vilniaus Gedimino technikos universiteto mokslininkais įgyvendinamas projektas ROCK, kurį finansuoja didžiausia ES mokslinių tyrimų ir inovacijų skatinimo programa Horizon 2020. Taigi inovatyviai valdomas miestas siekia tuo pat metu ir atspėti laimės paslaptį, ir sugalvoti jos receptą. O glaudus ryšys tarp inovatyvių prietaisų ir žmogaus dvasinės būsenos ne tik konstatuojamas, bet ir skatinamas. Tą iliustruoja ir kitų miestų iniciatyvos. Pavyzdžiui, 2019 m. sausio 7 d. MITA paskelbė kvietimą „sukurti inovatyvų produktą, skirtą visuomenės psichologinei gerovei stiprinti“ – šis ikiprekybinio pirkimo šaukimas organizuotas kartu su Druskininkų savivaldybe.7
Ne tik psichologai, bet ir saugumo tarnybų ekspertai, įvairaus plauko šnipai jau ne vieną dešimtmetį ieško būdų, kaip tiksliai nustatyti, ką žmonės galvoja ir jaučia „iš tikrųjų“. Deja, iki šiol šio rebuso neišsprendė niekas. Nepaisant viešąją erdvę užplūdusių spekuliacijų, vargu, ar kas nors rimtai tiki, kad į minėtą klausimą galės atsakyti koks nors prietaisas. Tačiau intriguoja tai, kad Vilniuje įtaisyti žmonių laimės matuokliai bent jau neimituoja įprastos sociologinės apklausos (kai žmonės gali atsakinėti, kas tik šauna į galvą), fiksuojama racionaliam mąstymui nesuvokiama pagava. Projekto vadovas mano, kad temperatūrą, kvėpavimo dažnį ir pulsą matuojančio jutiklio „intuicijos niekam nepavyktų lengvai apgauti“. Filosofinio pobūdžio klausimų, pavyzdžiui, ar padidėjęs ekonominis naudingumas suteiks didesnę prasmę žmogaus gyvenimui, Kaklauskas tiesiog nekėlė. O juk politinė ideologija čia yra esminis dalykas.
Anapus pasitikėjimo, melo ir atvirumo
Aukščiau minėtame MITA kvietime žadama, kad Jausmomatis ne „gaudys“ praeivių nuotaikas, bet spręs aktualias, net globalias problemas, aiškinsis, kodėl žmonės nesijaučia laimingi. Orientuosis ne į nuasmenintą statistiką, bet į vidines individualias reakcijas – technologinė sistema „matuos, rinks ir rodys duomenis apie žmogaus jausmus ir emocinę būseną“.
Beje, fiziologiniais rodikliais paremti detektoriai, tokie kaip poligrafas, jau kadaise išrasti, o vėliau ir diskredituoti. Fiksuojant pulso dažnį, kraujospūdį, pokyčius akių vyzdžiuose ir mikrojudesius būdavo pasiekiama įspūdingų (deja, nebūtinai teisingų) rezultatų. Vis dėlto toliau renkant bei tiriant biometrinius duomenis, konstruojant vis kompleksiškesnius elektromagnetinius prietaisus, ko gero, ateityje iš tikrųjų taps įmanoma homo sapiens pamažu transformuoti į homo economicus. Jei tik nutarsime, kad laimingi ir lengvai valdomi žmonės iš tikrųjų yra ta išsvajota ideali visuomenė, kokia mums visiems vertėtų tapti.
Shoshana Zuboff, knygoje „Priežiūros kapitalizmas“ (Surveillance Capitalism) kalbėdama apie informacinių technologijų dvilypumą, išsamiai analizavo jų gebėjimą ne tik viską automatizuoti, bet ir įvairiausius procesus, net žmogaus elgesį paversti informacija. Taigi informacinės technologijos, turėdamos beveik neribotas galimybes, paverčia pasaulį informacija, sukuria naujas žinių teritorijas, tampančias politinių konfliktų objektu. Pirmiausia varžomasi dėl žinių paskirstymo: „Kas yra žinoma?“ Vėliau nesutariama dėl autoriteto: „Kas lemia, kam ką žinoti?“ Trečiasis, bene svarbiausias konfliktas kyla dėl valdžios: „Kas nusprendžia, kam priklausys galutinis žinojimas?“ Šios žinių, galios ir valdžios dilemos šiandien, pasak Zuboff, jau peržengė biurų, parduotuvių ir gamyklų sienas, todėl kyla kiekvienam iš mūsų, nes apima ištisas visuomenes.9
Kadangi MITA kvietime kurti lietuvišką jausmomatį nusakomas vien idėjos pirkimas, apie tai, kaip šis prietaisas funkcionuos, neužsimenama. Paskelbimo metu pagrindinių emocijų matuoklio ikiprekybinis pirkimas yra tik pats pradinis etapas, „pagrįstas smalsumu“. Viešai pristatyta, kad vėlesnėje stadijoje, tikėtina, rasis konkurso būdu atrinktos mokslininkų grupės, kurioms bus leidžiama eksperimentuoti, nesibaiminant dėl rizikos suklysti. Sukurtas prototipas nebūtinai bus komercializuojamas, juk ne visi eksperimentai pavyksta. Šiuo atveju ikiprekybinis pirkimas yra tiek savotiška teisinė „rizikos pagalvė“, tiek ir paskatinimas kurti inovatyvaus produkto koncepciją. Galbūt netrukus toks jausmomatis iš tikrųjų atsiras. O būsimiems klientams arba vartotojams greičiausiai nė nerūpės, kuri institucija ir kurios šalies mokslininkai patentavo išradimą. Turint omenyje, su kokia daugybe psichikos sutrikimų susiduriama įvairiose pasaulio šalyse, visuomenės psichologinė gerovė jau gana tiesiogiai siejama su kompiuterinėmis technologijomis. Ketvirtosios pramonės revoliucijos šaukliai aprašo vizionieriškas, šiandien dar utopiškai skambančias neurotechnologijų galimybes – lustų, implantų, išmaniųjų tatuiruočių ir kitko naudojimą. Emocijų „rūšiavimo“ įrenginius kaip siekiamybę (kai kuriais atvejais jau virtusią realybe) pristato ir Europos Komisijos ekspertų 2019 m. parengta ataskaita „100 radikalių inovacinių ateities proveržių“. Joje kalbama apie pažangiausius tyrimus, kuriant tobulesnes, negu dabar egzistuoja, veidų atpažinimo, emocinės išraiškos šifravimo programas, gerokai patobulintus melo detektorius.10
Vis dėlto įvairiausi skaitmeniniai žmogaus „tęsiniai“ ar „papildiniai“ kelia nerimą ir įtarimus, kad keičiama biologinė individo „prigimtis“, todėl būtų prasminga ne tik deklaruoti abstrakčius laimės siekius, bet ir giliau apmąstyti galimus konkrečius tokios sąveikos su prietaisais padarinius. Ir Kaklausko vadovaujamas projektas ROCK, ir hipotetinis jausmomatis, kaip skelbiama, dvasinį žmogaus pasaulį skaido į šešias emocijas, kurios gali būti nustatomos, vadovaujantis inžineriniais principais. Tikslas – padaryti žmones laimingesnius ir naudingesnius, taikant tokį nesudėtingą algoritmą, – gal ir grindžiamas moksliniu smalsumu, tačiau akivaizdžiai stokoja humanitarinio ir etinio matmens.
Smalsumas yra bendražmogiška savybė, o sekimas, renkant duomenis, pasaulyje jau įsibėgėjęs taip smarkiai, kad teisės sritis, kaip minėta pradžioje, „nebespėja“ paskui gyvenimą. Čia nesakau, kad yra neleistini ar savaime kenkėjiški, pavyzdžiui, kokie nors inovatyvūs detektoriai, ypač pandemijos sukeltos krizės akivaizdoje. Sekimo, žvalgybos ar šnipinėjimo įranga seniai ne naujiena, tiesiog, susiklosčius dabartinei situacijai, tiek politikai, tiek nevyriausybinės organizacijos ėmė aštriau kelti etinius klausimus, ypač plačiai diskutuojama, kas bus legalizuota postpandeminiais laikais. Kitaip tariant, kiek savo privatumo visuomenė bus pasiryžusi paaukoti visų pirma sveikatos labui. Kai kurios didžiosios IT kompanijos, jau įsisiūbavus pandemijai, nutarė padėti valstybinėms sveikatos sistemoms, kad būtų greičiau nustatyta žmonių buvimo vieta, išaiškintos (galimai) užsikrėtusių asmenų judėjimo trajektorijos. Savaime tai pozityvus dalykas, jeigu siekiama apriboti ligos plitimą. Vis dėlto tie patys duomenys gali būti naudojami ir siekiant sužinoti, gal kokie nors individai yra nepatenkinti, pavyzdžiui, valdžios sprendimais… Saugumo ekspertai ir technologijų inžinieriai ne veltui ginčijasi apie leistinas privatumo suvaržymų ribas, kai tą daryti verčia ekstremali situacija. Šiuo atžvilgiu vertinama ir besikeičianti įvairių šalių politika.11 Tokiame kontekste išnyra į paviršių nemažai gudrių apgavysčių, kyla įvairios abejonės dėl atvirumo ribų. Savo ruožtu politinio pasitikėjimo valiuta ateityje gali tapti daug svarbesnė už bet kokius „laimės matuoklius“.
Derėtų nepamiršti, kad beveik visais atvejais, kai apima krizių sukeltas egzistencinis nerimas, šaukiamasi ne tik papildomų teisinių paragrafų, reglamentų, bet ir politinės lyderystės ar bent jau sveikos nuovokos. Tačiau paprastų receptų, kaip tą užtikrinti, nėra. Politinis populizmas dažnai pasaldinamas apgaulingais pažadais, sužadina nepagrįstus lūkesčius, o baimė verčia žmones meluoti ir užsisklęsti. Nėra ir greitu laiku, ko gero, nebus pasiekta galutinio sutarimo, koks pasitikėjimo lygis turėtų būti taikomas tiek ekspertams, tiek ir mašinoms, veikiančioms pusiau autonomiškai. Šiandien, pavyzdžiui, nemažai diskutuojama apie dirbtinio intelekto sistemų skaidrumą. Kad jų algoritmas būtų „paaiškinamas“ ir „permatomas“, reikalauja ir Bendrasis Europos duomenų apsaugos reglamentas, įsigaliojęs 2018 m. Galima tik pasvajoti apie sumanų govtech automatą, kuris laimės pojūtį didintų, žmonėms nuo pečių nuėmęs bent dalį „popierizmo“ naštos, išmintingai „derindamas“ dokumentus, harmonizuodamas įvairaus lygio ir sudėtingumo teisės aktus. Deja, išsyk tenka prisiminti, kad už „objektyvių“ IT skaičių širmos neišvengiamai slypi politinių interesų ir galios erdvė.
Gali būti, kad pačios agresyviausios piliečių sekimo priemonės ilgainiui patobulės, pasiglemždamos būtent tuos inovatyvius „laimės įrankius“, kurie leidžia realiu laiku nustatyti ne vien tikslią daugelio gyventojų buvimo vietą, bet ir individų jausmus. Kad ir ką šiandien deklaruotų piliečius guodžiantys, drąsinantys arba gąsdinantys politikai, nežinia, ar ateities lyderiai, užuot puoselėję laimės „programas“, nepanaudos asmens duomenų visai kitokiais tikslais. Aišku nebent viena – kai šalies inovacijos siejamos išimtinai su technologijomis, ignoruojant kritinę vaizduotę, išmaniųjų prietaisų užsakovai net nesusimąsto apie tai, kad ateityje žmonėms gal visai neberūpės į vakarykštę dieną orientuoti svarstymai apie ekonominio našumo rodiklius. Šiuo metu rašomos vizionieriškos rekomendacijos ir sėkmės formulės, kaip padidinti darbuotojų naudingumo koeficientą, galbūt jau rytoj tiesiog praras prasmę.
1 LR Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Inovacijų paklausos skatinimas:
http://eimin.lrv.lt/lt/veiklos-sritys/inovaciju-veiklos-sritis/parama-inovaciju-pletrai/inovaciju-paklausos-skatinimas
2 MITA. Paskelbtas ikiprekybinis pirkimas: kviečiame sukurti emocijas matuojantį prietaisą: http://mita.lrv.lt/lt/naujienos/paskelbtas-ikiprekybinis-pirkimas-kvieciame-sukurti-emocijas-matuojanti-prietaisa?fbclid=IwAR1wcV89DRYgwVdgDnu8balN71KM8h0izEbFB69vY2q9DFfk5Nf7lwNqaPw
3 Vieną išsamiausių kritinių jausmomačio aprašymų galima aptikti tinklaraštyje „Bloga veganė“: https://blogavegane.com/2020/04/14/kam-reikalingas-jausmomatis-uz-puse-milijono/
4 Andrius Kubilius. „Sėkmės trajektorija: Lietuva 2030“, www.delfi.lt, 2010-12-30 https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/akubilius-sekmes-trajektorija-lietuva-2030.d?id=40229741
5 Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“. Rodiklių įgyvendinimo apžvalga. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2019-01-14 http://lrv.lt/uploads/main/documents/files/4_%20LT2030%20rodikliu%20apzvalga_2019-01-14.pdf
6 www.vilnius.lt „Projekto ROCK naujienos: vilniečiai pasimatavo laimės indeksą“, 2019-04-26 https://vilnius.lt/lt/2019/04/26/projekto-rock-naujienos-vilnieciai-pasimatavo-laimes-indeksa/
7 MITA. Kviečiame sukurti inovatyvų produktą, skirtą visuomenės psichologinei gerovei stiprinti. 2019-01-07 https://mita.lrv.lt/lt/naujienos/kvieciame-sukurti-inovatyvu-produkta-skirta-visuomenes-psichologinei-gerovei-stiprinti
8 www.vilnius.lt „VGTU mokslininkas kuria laimės formulę – eksperimente kameromis stebimi vilniečiai“, 2019-12-31 https://vilnius.lt/lt/2019/12/31/vgtu-mokslininkas-kuria-laimes-formule-eksperimente-kameromis-stebimi-vilnieciai/?fbclid=IwAR1uSalHOQ0R67sJ2yrnpYWwOLXGOTHZ4C5SG33flRy51iVVG90XWxxm_4I
9 John Naughton. The goal is to automate us’: welcome to the age of surveillance capitalism. The Guardian, 2019-01-20 https://www.theguardian.com/technology/2019/jan/20/shoshana-zuboff-age-of-surveillance-capitalism-google-facebook
10 100 Radical Innovation Breakthroughs for the future. European Commission. Directorate-General for Research and Innovation. Luxembourg: Publications Office of the European Union. 2019, p. 87–89.
11 Dave Gershgorn. We Mapped How the Coronavirus Is Driving New Surveillance Programs Around the World. One Zero, 2020-04-09 https://onezero.medium.com/the-pandemic-is-a-trojan-horse-for-surveillance-programs-around-the-world-887fa6f12ec9
