„Viskas bus kitaip“ – šie žodžiai skamba kasdien po keliolika kartų ir TV ekranuos, ir spaudoje , ir politikų lūpose. Atsiprašau, o kas bus kitaip? Ar tikrai veikia apvalkiotas posakis „ kas mūsų nesužlugdo, tas mus sustiprina“ ? Sakoma, jog po pandemijos visi turėsime išmokti gyventi kitaip, perkainoti savo vertybes, kitaip sudėlioti savo gyvenimo prioritetus, apgalvoti, kas svarbu, kas ne. Įdomu, kas mus to išmokys? Juk prognozės – labai rizikingas dalykas ir priimti jas už gryną pinigą gali tik vaikai ar naivuoliai. Ir tikėtis, kad žmogų gali pakeisti trys ar keturi mėnesiai, naivoka. Ar gali kas gyvenime, ne pasakoje staigiai pakeisti žmogų, kuriam gyvenimo prasmė buvo pinigai ar politika, pramogos ar posūkis iš šeimos į kairę ar dešinę, žmogų, kuriam pinigai neturi kvapo, tik skaičių, žmogų, kuris pasaulį mato tik pro butelio stiklą ar kitokių svaigalų miglą...? Vienas atsakymas aiškus – šešių lentų namelis pakeis tikrai. O apie kitas galimybes staiga tapti sąžiningu politiku ar verslininku, pavyzdingu šeimos tėvu ar mama, pavyzdingu sūnumi ar dukra, pavyzdingu sutuoktiniu ar geranorišku kaimynu, o alkoholikui – blaivininku galima , žinoma, ir pasvajoti. Juk taip norisi, kad viskas išeitų į gera...
Kiti scenarijai
Gausu ir kitų galimų scenarijų. Šeimoje. Pavyzdžiui: per karantiną vaikai taip iškniso smegenis, kad jam pasibaigus į vaikus ir žiūrėti negaliu, todėl sukam smegenis, kur juos išgrūsti bent jau visai vasarai, juk tėvų pareigą per karantiną atlikau su kaupu. Ką čia vasarai, visiems metams, o gal ir dar ilgesniam laikui prisibendravom su savo palikuonimis, kad dabar į jų pusę ir pažiūrėti nebesinori. O kalbant apie tėvus, tai reikia pasakyti, kad jei jau jie išgyveno be mūsų, tai yra, vaikų rūpesčio, per karantiną, kai ir į parduotuvę ir į gatvę išeiti negalėjo, tai dabar, jam pasibaigus, jiems žalia gatvė – tegu eina kur nori ir daro, ką nori. Ne tokie jau jie ir bejėgiai, pamatėm, kad be kitų pagalbos jiems visai gerai sekasi. O jei labai nori – eksportuosim jiems vasarai vaikus: juk pasiilgo, tai tegu pasidžiaugia ir gano juos. Na, o namie užsibarikadavę ir negalėję nuo šeimos karantino metru nei į kairę nei į dešinę pabėgėti vyrai ar žmonos tarsi gryno oro gurkšnio ištroškę ir nuo grandinės atitrūkę lėks į savo mylimųjų glėbį su nauja energija – juk tiek laiko nesimatė... O gal manote, jog karantinas juos išgydė nuo šio potraukio? Manau, kad šis potraukis gydomas sunkiau nei nagų grybelis.
Politikoje. Ar sudėlioti prioritetai, ką darys esantys visuose valdžios ešelonuose ar juos žadantys perimti, kam, kur ir kokius postus skirs, kas, kam ir kokius grynųjų įpakavimus paskolų pavidalų pakiš ar kokius naujus kelius ties, ims staigiai „virusui paliepus, tautai panorėjus“ ir pasikeis? Manau, kad buvę viruso galioje ir jo šiek tiek dėl izoliacijos apipešioti valdininkų apetitai išaugs kaip drakono iltys– juk reikės, ką prarado, atsiimti. Ir stebins jie mus naujais oponentų skandalais, įspūdingais sulaikymais ir pan. Žodžiu, rodys šou, drebins ir gadins orą. Iki rinkimų. O kas po rinkimų atsimins, dėl ko buvo oras pagadintas? Gal tiesiog vidurius pūtė ir teko kvapelį išleisti. Juk nieko tas kvapas mirtinai neužmušė.
Versle. Labiausiai verkė pramogų pasaulio atstovai, skųsdamiesi, jog per karantino mėnesį ar du prarado po milijoną, du ar tris. Maždaug per mėnesį po milijoną. Geras. Ar ne? Skaičiuoti svetimus pinigus labai blogai, bet čia ir skaičiuoti nėra ko: 12 mėnesiukų jiems atneša mažiausiai 12 milijonų. Matėt tokius pinigus? Aš irgi. Ir dabar įsivaizduojate, kad šios žvaigždės, pusvalandį koncertavę savo balkone ar kieme, šiandien duos tikrą koncertą už tuos pačius 50 ar 100 eurų kainuojantį bilietą? Pasvajok. Į labiausia nuo epidemijos nukentėjusiųjų sąrašą pateko ir smulkios įmonės, ir stambūs verslai, visos kelionių, turizmo agentūros, maitinimo įstaigos, barai, viešbučiai, parduotuvės, privačios švietimo, medicinos įstaigos, sporto klubai. Tikrai labai gaila čia dirbusių ar dirbančių žmonių, nes jie nukentėjo labiausiai: neapmokamos atostogos, biuleteniai vaikų priežiūrai, darbas iš namų ir t. t. Atlygis? Jis visiems trūkinėjo, trumpėjo, o kai kam ir visai nutrūko. Tarp jų yra ne viena dešimtis turinčių būsto ar kitokias paskolas. O verslininkams bus taikomas atleidimas nuo delspinigių, iš jų nebus išieškomi mokesčiai, jiems bus taikomos ir analogiškos valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimą palengvinančios priemonės ir taip toliau. O kokios priemonės apsaugos būsto paskolą turinčius, o dabar bedarbius Joną ar Aldoną? O ir likusiems, bet jau dabar už du dirbantiems, algelė bus mažesnė, nes „verslas nukentėjo nuo epidemijos“. Nepatinka? Laisvas...
Negražiai pašnekėjau. Tikrai negražiai, bet „toks gyvenimas“.
Vargo pelės scenarijus
Na, čia ir scenarijaus nereikia, nes koks dar gali būti scenarijus pelei? Kaip dirbai už minimumą, taip ir dirbsi, tiesa, tokių „minimalistų“ skaičius išaugs, o visiems kitiems gyvenimas pasikeis tik tuo, kad pakils kainos. Nepakils? Iš kur žinai? Ar manai, kad nukentėjęs verslininkas nenorės savo atsiimti? O kas reguliuoja kainas? Verslas.
O dabar geroji pandemijos žinia – atjaunės visas aplinkinis pasaulis: švietimo ir kultūros, sporto, medicinos įstaigų tarnautojai tik jauni, jau nekalbu apie kasininkus ar kitų sferų darbuotojus. Išsivalysim pagaliau nuo senų ir raukšlėtų, nuo burbančių ir amžinai viskuo nepatenkintų senų bambeklių. Tegyvuoja jaunimas! Amen.
O kur padėsime tuos senus bambeklius? Tuos, sovietmečio palikuonis, tuos, padarytus sovietų sąjungoje ir išaugusius sovietmetyje? Kur kur? Ten, kur jiems ir vieta. Į muilą. Juk muilo ir po karantino sunaudosime daugiau, nes pagaliau išmokome rankas plauti.
Ir pabaigai
Taip, išsidilginus peršti. Dieną ar dvi, bet ne ilgiau. Na, jei visai nuogas, tai gal ir ilgiau perštės, ypač intymias vietas. Bet nuo seno žinoma, kad dilgėlė ne tik dilgina, bet ir gydo, nors dilgėlė – ne piliulė. Ji – vienas iš nedaugelio augalų, kurie prisilietę prie žmogaus įšvirkščia jam tam tikrą kiekį „nuodų“: plaukeliai įduria mums į odą, labai greitai ir lengvai nulūžta bei įsminga į poodinį sluoksnį. Ir tada mums suleidžia skruzdžių rūgštį, kuri dirgina. Bet nuo vieno išsidilginimo ligos nepabėga, todėl norint gydytis dilginimu, reikia turėti kantrybės, reikia vartoti ilgai, nuolat, bet protingai ir saikingai. Ir, deja, padėti ji gali ne visiems. Vienas Dievas težino, ar padės mums vienkartinė konoro dilgėlių vonia ar nubėgs nuo mūsų kaip nuo žąsies vanduo. Bet juk būna stebuklų. O gal ši kartą tas stebuklas įvyks. Ir gyvensime visi ilgai, turtingai ir laimingai.
