Pirma, krizė labai susilpnino tarptautines organizacijas ir sustiprino nacionalines valstybes ir konkurenciją tarp jų. Kyla didelė grėsmė, kad tokios mažos šalys kaip Lietuva, kurių politinė įtaka pasaulyje yra silpna, taps labai pažeidžiamos. Krizė išryškino, kaip menkai veiksnios, kilus rimtiems išbandymams, yra Jungtinės Tautos, kurių veikla iki šiol tarsi panirusi į paralyžių.
Kartu paaiškėjo, kad ES pagrindinės veikėjos yra nacionalinės valstybės, o pati Sąjunga – labai trapi. Sąjungos mastu nepavykus, o gal ir nesistengiant, operatyviai susiderėti dėl bendrų veiksmų, nacio-nalinės valstybės pačios ėmėsi veikti greitai, uždarė sienas, įvedė skirtingo griežtumo ribojimus.
Tarptautinėms organizacijoms veikiant neefektyviai, pasaulyje ima didėti stipriųjų valstybių konfrontacija, pavyzdžiui, tarp JAV ir Kinijos. Konfrontacija ES krizės pradžioje pasireiškė gana komiškais būdais, kai šalys viena iš kitos ne visai sąžiningais būdais „perėmė“ kaukių ar apsauginių priemonių siuntas. Tačiau tai yra stiprus ženklas, kad tereikia nedidelio impulso, jog būtų aktyvuoti galios ir agresijos svertai, prasidėti priemonių nepaisanti tarpusavio kova, o pasaulis nugrimztų į bekompromisę stipriųjų kovą.
Tikėtina, kad kai reikės dorotis su ekonominėmis krizės pasekmėmis, Europos Sąjunga veiks aktyviau. Tačiau gali būti, kad ši krizė bus pernelyg didelis išbandymas Sąjungai, ir ji atsakomybę tvarkytis su pasekmėmis paliks pačioms šalims narėms. Stiprios, iki šiol didelę įtaką Sąjungoje turėjusios šalys gali imti dar labiau konkuruoti tarpusavyje dėl galios ir įtakos, Sąjunga gali tapti į aiškius konkuruojančius galios centrus pasidalijusi bendrija. Tokioje numanomoje situacijoje mažai galios ir įtakos turinčios šalys kaip Lietuva tos įtakos turės dar mažiau, ir joms teliks šlietis prie kurios nors iš didžiųjų, atsisakant dalies iki krizės turėto suverenumo. Būtent tokį hobsišką scenarijų Europos Sąjungai nelabai rinkdamas spalvas nupiešė Alvydas Jokubaitis kriziniame interviu bernardinai.lt: „Laikas tyliai pradėti galvoti, kas bus po ES pabaigos, ir pamažu pradėti koketuoti su Vokietija. Turime aiškiai žinoti, kas mus valdo, kas yra didysis brolis, kas daro biznį ir mus įtraukia. Po kelių amžių ES gal suras sau naują politinę formą, kurios dabar neturi ir tik vaidina spektaklį. Lietuviams geriau aiškiai žinoti, kam ir kodėl aukoja suverenitetą, o ne tauškėti apie tuščius principus“.
Antra, krizė stiprina stiprius verslus, korporacijas ir silpnina silpnus bei smulkius. Tai reiškia, kad veikiausiai didės socialinė atskirtis ir darbo išnaudojimas, o kai kurios ekonomiškai silpnos šalys dar labiau nuskurs. Per pastarąjį mėnesį apie ekonomiką rašyta turbūt daugiausia nei apie kitas problemas. Dažniausiai pabrėžiama, kad jei vyriausybės nesiims išskirtinių priemonių, versis ir didės praraja tarp tvirtai besilaikančių ir bankrutavusių verslų, tarp galingųjų ir bebankrutuojančių valstybių, tarp turtingųjų ir vargšų žmonių. Šios prarajos gali sukelti įtampų, vesiančių į didelius susipriešinimus. Prognozuojama ir karų galimybė. Todėl turtingos valstybės nusiteikusios negailėti lėšų ekonominėms pasekmėms savo viduje švelninti. Tačiau kartu mažėja dėmesys neturtingoms šalims, ir įtampos pasaulyje yra neišvengiamos.
Pokriziniu metu verslai nuožmiai kovos dėl išlikimo ir sustiprėjimo. Tai reiškia, kad stipriosios korporacijos stengsis net užuomazgos stadijoje naikinti konkurentus, atsiras daugiau monopolijų, diktuojančių ir savo kainas. Daug žmonių atsidurs anapus ekonominės veiklos, susiaurės jų galimybės vartoti. Apžvalgininkas Simonas Mairas svarsto keturis galimus ekonomikos scenarijus: barbarybė, valstybinis kapitalizmas, radikalus valstybinis socializmas ar visuomenė, remta tarpusavio pagalba. Nemažai kas viltųsi paskutiniojo, tačiau tikėtiniausias antrasis scenarijus. O gal net trečiasis.
Trečia, krizė stiprina profesiškai ir socialiai sėkmingus žmones ir silpnina tuos, kuriems nesiseka. Stiprieji ir sėkmingieji, net jei savaitę ar kiek ilgiau paliūdėję ir pasijutę nedarbingi, galiausiai ne tik kaip šiaudo, bet ir kaip rąsto griebėsi posakio „never waste a crisis“. Jie šioje būklėje ieško galimybių ir, galime spėti, iš tiesų daug išmoks, pasieks, ir tikrai taps tais, kurie keis pasaulį. Pagyrų dėl to, ką žmonės išmoko ir nuveikė per krizę, jau dabar pilnas feisbukas. Pavyzdžiui, žymi pedagogė Austėja Landsbergienė taip įvardija savo patirtį: „Sudalyvavau daugybėje mokymų, vebinarų, savo mylimiausioje konferencijoje (turėjo būti Milane, bet buvo virtualioje erdvėje), perskaičiau dvigubai daugiau knygų (nes klausiau eidama ir skaičiau popierines:)) ir peržiūrėjau daugiau filmų, nei bet kada. Jaučiuosi labai daug laiko skyrusi ateičiai“. Žymūs atlikėjai kalba apie naujai kuriamas dainas ir albumus, galimybę esant karantino sąlygomis susitelkti į kūrybą. Lietuvoje gerai žinomi The Tiger Lillies išleido albumą „COVID-19“. Tai yra stipriųjų atsakas į krizę.
Tačiau gausu žmonių, kurie šioje padėtyje pasirodo silpni. Ir tai ne turintieji psichologinių problemų, negalintys nė tikėtis medikų pagalbos, nes ši per karantiną neteikiama. Lietuvos švietimo sistema iki šiol menkai stengėsi mažinti skirtumą tarp stipriųjų ir silpnųjų. Karantinas atvėrė tarp jų dar didesnį plyšį. Nemaža dalis vaikų mokytis nuotoliniu būdu neturi ne tik techninių, bet ir buitinių galimybių. Galima ilgai kalbėti apie nuotolinio mokymo dalies plėtrą bendrame mokyme ir po krizės. Tačiau tai gresia dar didesne pasiekimų atskirtimi nei ji buvo iki šiol, jei nebus imtasi labai rimtų papildomų priemonių ir sprendimų.
Ketvirta, krizė silpnina demokratiją. Sunkmečiu psichologai rekomenduoja žmonėms nekovoti ir nepergyventi dėl to, ko negali pakeisti ir kas priklauso tik nuo kitų žmonių valios. Reikia susitelkti į tai, ką gali kontroliuoti pats. Ši volteriškai kandidiška laikysena susitelkti į savo daržo kultivavimą iš tiesų ramina nervus. Nemažai kas tai praktikuoja ir tiesiogine prasme. Prasidėjus pavasariui ir šiltnamį reikia pataisyti, ir pomidorų sodinukus prižiūrėti, kad gerai augtų, o ir veją reikia gerai patręšti. Žmonių atsiribojimas nuo reikalų, kurie nėra vien asmeniniai, yra viena didžiausių tokio meto grėsmių. Mat laukas sprendimų, nuo kurių visuomenė atribota, tačiau kurie ją tiesiogiai liečia, labai išsiplėtė.
Stiprieji čia priima sprendimus, kokių reikia priemonių kovoti su krize, kada (ne)galime išeiti į gatvę, tuščiame miške bėgioti be kaukės, kokia mums priklauso ar ne valstybės parama. Ir šiuos „stipriuosius“ krizė dar labiau sustiprino. Vienašaliai Vyriausybės sprendimai, jų nediskutuojant su kitais politikais ar visuomene, Lietuvoje tapo norma. Visų mūsų pinigai, kurie turėtų būti skiriami pajamas per karantiną praradusiems žmonėms, neretai gyvenantiems nuomotuose butuose, turintiems vaikų, skiriami pensininkams. Ir net nesivarginama paieškoti rimtų argumentų, kaip tai tiesiogiai susiję su krize. „Silpnieji“ šiuo atveju yra pilietinė visuomenė, žmonių balsas, pastangos daryti įtaką politiniams sprendimams. Esama nemenko pavojaus, kad po krizės ši perskyra tarp sustiprėjusios Vyriausybės ir susilpnėjusios politinės visuomenės Lietuvoje išliks ir labai lėtai mažės, nes demokratijos įpročių ir tradicijos požiūriu Lietuva yra būtent „silpnoji“, lyginant su kai kuriomis kitomis šalimis. Lietuvoje demokratija gali negreit atsistatyti į buvusį lygį. O ir daugeliui žmonių galbūt smagiau rūpintis pomidorų derliumi ir džiaugtis, kai kas nors išvaduoja nuo rūpesčio priiminėti sprendimus.
Nuo pomidorų lysvės stebėti, kaip skeldėja pasaulis, iš tiesų nėra pati saugiausia pozicija, nes tokiame pasaulyje viskas yra nesaugu. Esame silpni ir kaip valstybė, ir kaip žmonės, lengvai nupučiami nuo žemės paviršiaus sustiprėjus ir nedideliam globaliam vėjeliui. Galima šlietis prie stipriausiųjų ir taip mėginti išlikti, perimant jų veikimo būdus, numojus ranka į civilizaciją. Mums istorija yra davusi daug pamokų, iš kurių esame šio to išmokę. Tikėtina, kad ir šioje krizėje daug ką pralaimėsime ir prarasime, ir tai bent kurį laiką mus dar labiau silpnins. Vertingiausias ir sunkiausias dalykas yra stiprinimas to, kas mus vienija: solidarumo valstybėje, solidarumo tarptautinėse organizacijose, kas silpnus, kaip mes, daro kiek stipresniais. Taip pat ir stiprinimas bendrumo, kuris silpnųjų gyvenimą daro pakenčiamesnį. Krizės ir katastrofos naikina žmogiškumą, žmogiškus santykius, pagalbą ir paramą kitam, ypač silpniausiam. Su šiomis pasekmėmis kiekvienas ir galime savaip kovoti, net jei ir negalime sunaikinti viruso. Tai būtų ne vien išlikimo, bet ir krikščioniška pozicija.
