Išeiti į gatvę vilkint praėjusios vasaros džinsus, palaidinę, suknelę Italijos moterims prilygtų savižudybei.
XXX
Romos merė Virginia Raggi pirmą kartą per visą savo valdymo laiką pamalonino: pasibaigus karantinui parduotuvėse skelbiamas nuolaidų sezonas. Iki 70 procentų nukainotos rankinės, basutės, suknelės, sporto klubo kostiumai, akiniai, bižuterija erzino iš vitrinų visą pandemijos laiką. Po karantino atvėrus parduotuvėms duris paaiškėjo, kad visos prekės drabužių ir aksesuarų parduotuvėse ir butikuose bus parduodamos mažiau nei už pusę kainos.
Visą likusią gegužės dalį ir birželį. Nors anksčiau Italijoje nuolaidų sezonas prasidėdavo tik nuo liepos pirmojo savaitgalio. Ne, nuolaidos nesibaigs birželį. Jomis svaiginsimės visą ateinančią vasarą, o greičiausiai – dar ir rudenį. Toks Romos merės sprendimas. Ačiū merei ir pandemijai. Ačiū.
Ne veltui psichologai sako – įtampą geriausiai veikia pirkimas. Tiesa, italai terminą – comprare – pirkti, keičia į anglišką shoppingą. Taigi, nuo šios savaitės visi mados maniakai, tame tarpe ir aš, atsiduosime shoppingo palaimai. Matuosimės, rinksimės, svaigsime bendraudami su konsultantais, nors ir po kaukėmis, bet iš naujo išgyvensime mados aistrą. Plepėsime, plepėsime, plepėsime. Diskutuosime, į pasimatavimus įterpdami pagyrimus mūsų anksčiau nekompetetinga vadintai merei. Juk jos dėka varstysime pačių brangiausių Romos parduotuvių duris. Ach... Kokia laimė.
Pandemijos įkarštyje – balandį išsiruošusi į Romos pagrindinę mados arteriją – Condotti gatvę sustojau prie mados pranašų „Dolce&Gabbana“ butiko pažymėto 49/51 numeriu vitrinos ir apstulbau. Mano nuotaika visai subjuro. Nejaugi mano orakulai – ateities prognozuotojai apsiriko. Nejaugi? Tuščios lyg maro nusiaubtos Auksinio mados kvadrato Romos centro svarbiausioje vitrinoje – vietoje aukso veidrodžių, prognozavusių Italijos karališkųjų laikų atgimimą – gabalais sukapota Milo Veneros skulptūra. Venera – grožio simbolis – buvo, kaip buvo mada, elegancija, estetika. Dabar Veneros nebėra, reiškia nebereikia grožio ir elegancijos. Reiškia, itališka mados industrija pasmerkta mirti? Kas tai – likimo ženklas?
Bet tąkart ėmiau ir suabejojau – juk Naujųjų 2020 metų išvakarėse mados pranašai dizaineriai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana savo vitrinoje skelbė gerą žinią: kitąmet, o tai reiškia – šįmet gyvensime itin prabangiai. Saldžiai. Spalvingų ekologiško kartūno suknučių, skirtų ateinančiai vasarai marginimuose atsirado neįtikėtinas dekoras. Man – pranašas. Tarp stambialapių skaisčių rožių perskaičiau užrašą – pasticceria Dolce&Gabbana.
Ar žinote, ką ta reiškia? Vieni garsiausių Italijos mados namai turbūt nusprendė dar kartą, kaip sakoma Italijoje, „ant galvos uždėti kojas“ Milano mados karaliui Giorgio Armani. O tai reiškia – jei Armani savo įspūdingame prekybos centre Corso Manzoni įsiteigė skyrių „Armani Dolci“ – Armani Saldumynai, tai Domenico Dolce ir Stefano Gabbana nusprendė įkurti savo vardo pasticceria – konditerijos laboratoriją. Parduotuvę – butiką, kurioje gaminami nuostabiausi Sicilijos saldumynai – sausainiukai taralli, saldūs ir sūrūs, skirti aperityvui prie prosecco, ricotos su apelsinų žievėlėmis, prikimšti čia ir dabar, trapūs į dulkes burnoje subyrantys vamzdeliai – canoli. O kad žvelgiant į mano minėtą vitriną netrūktų pasitenkinimo, aistros, emocijų, dvasios ramybės ir mažordomų dėmesio, mano orakulai į auksinių veidrodžių ir kandeliabrų scenografijos foną, dar paryškintą krištolo taurėmis ir sidabriniais indais su monogramomis įterpė ir retro prieskoniais dvelkiantį motyvą. O ne, neatspėsite, tarp rožių ir drugelių puikuojasi šeštojo dešimtmečio stiliaus aliumininis kavinukas „Moka“. Sicilietis Domenico Dolce meistriškai sujungė savo žemės tradicija su milanetiškai rafinuota Stafano Gabbana elegancija. Nuostabu.
Tada, naujųjų išvakarėse mąsčiau tik viena: ar išdrįsime? Jau apsivilkome suknelę su Sirakūzų riterių hieradika. Su bažnyčios smilkalais dvelkiančiomis sukniomis maldaknygių, rožinių, madonų, žvakidžių dekoru. Citrusais margintas skaisčias suknias, kurias pradžioje laikėme tinkamomis tik vaikams, vėliau pačios jų iki beprotybės įsigeidėme. Spagečiai, fusiloniai, konkiljoniai vamzdeliai ant suknelių mums kėlė nuostabą, tačiau juk tikėjome, kad jei sunkia pažymėta „Dolce&Gabbana“ logotipu, privalome tikėti mados diktatorių madoje atspindima maisto krizės psichoze. O Amalfio Vietri rankomis margintos keramikos plytelės? Kada jos atsidūrė mano ir jūsų spintoje? Kai patikėjome, jog tai – karščiausia mados tendencija.
Aš tikiu „DolceGabbana“. Orakulais, kurie nusprendė, jog šiais metais, po pilkojo pandemijos karantino, spintoje vėl pakvips aistros aromatais. Kas ją geriau atskleis, nei antikinis espresso kavos gamintojas – naminis aliuminio kavinukas „Moka“? Kas greičiau pakels nuotaiką, jei ne pasticceria saldžių šedevrų užtikrintas seratonino kiekis kraujyje. Aš trokštu gėlėtos šios vasaros suknios, nes man malonu ant savo krūtinės jausti saldžių canoli ir taralli grafiką, ant šlaunies – kavinuko metalo vėsą, trumpą aštrų snapelį. Rožės, milžiniškos ryškiaspalvės rožės, trapūs drugeliai mane taip pat įaistrina, bet kur kas mažiau, nei šetoniškas kavos aromato dvelksmas.
O jei dar žinau, jog jį galiu jausti, nusipirkusi suknią už milžinišką nuolaidą. Ach... Ačiū, mieloji mere Raggi. Toks bus atpildas italams už išgyventą pandemiją.
Štai kodėl su dviguba aistra Italija atgimė. Pirmiausia apsiaustį pajuto prabangos sektorius, priverstas nuleisti kainas iki neįtikėtinų procentų. Juk protingiau prekes vis dėlto parduoti, nei laukti, kol pasikeis sezonas.
Klauzūros pabaiga ir neįtikėtinos nuolaidos Italijos moterims ir vyrams šį savaitgalį tiesiog apsuko galvą. Būtent shoppingas vėl suteikė galimybę pajusti taip trūkstamą jausmą – divertimento. Sunku paaiškinti, kokia tai yra gyvybiškai būtina gyvenimo džiaugsmo išraiška. Tam tikra aistros ir įkvėpimo dirgintoja. Tam tikras savimi pasitikėjimo, pakilimo virš kasdienybės, susireikšminimo, o tai reiškia – komforto pojūtis. Labai artimas arabų šeichams. Tai kaip kasdieninė saulė reikalinga moterims, donna di classe – spinduliuojančioms pasauliui itališkąją eleganciją. Tokias moteris visas karantino dienas aš stebėjau Milane nufilmuotame seriale „Paradiso delle signore“ – Ponių rojus. Visą šį pilkąjį karantino laiką gyvenau septintojo dešimtmečio Milano moterų interjeruose, spinduliuojančiuose klasę ir eleganciją. Beje, šis, pagal Emilio Zola to paties pavadinimo romaną pastatytas filmas buvo transliuojamas ir Lietuvoje.
Aš jau dabar įsivaizduoju, kaip Romos auksiniame mados kvadrate pasimatuosiu sniego baltumo „DolceGabbana“ snikerius – juos vietoje aukštakulnių avėsiu prie gėlėtos suknelės. Gėlių šįmet kūrėjai nepagailėjo ir vyrams – šilko tvilo marškiniai dvigubomis siūlėmis derės prie higroskopiško poliuretano derinto kaučiuko padais paryškintų grafiškų snikerių. Lengvų kaip pūkas, suteikiančių vyrams pakilimo virš kasdienybės jausmą.
Borsa a secchiello – kibirėlio formos rankinė iš veršelio odos mano žvilgsnį užhipnotizavo Prada vitrinoje Condotti gatvės 92/95 numeriu pažymėtame butike. Ji kaip tik man reikalingos vitamininės citrinų spalvos. Tiesa, man ji – pernelyg minkštos formos, nes pasiūta be pamušalo. Bet su ja konkuruoja Giorgio Armani kasdieninė itin patogi laminuotos odos debesų spalvos rankinė hobo, ją matau vitrinos butike, numeriu 77. Ši rankinė panašesnė į istorinį Luois Vuoitton secchiello. Kibirėlio – arba secchiello modelis man mielas dėl savo neįtikėtinos istorijos. Pamenate, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje vienas Paryžiaus priemiesčio vyno gamintojas paprašė Vuitton mados namų sukurti rankinę, kurioje tilptų trys vyno buteliai. Visai rimtai. Štai kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė legendinis virvele suveržtas kibirėlis. Kiek tokių sudėvėjome nuo ketvirtojo dešimtmečio. Bet armaniškasis modelis dvelkia gamtos švara ir laisve.
Apsvaigusi nuo kainų suku į Babuinų gatvę, į mano mėgstamo dizainerio Ermanno Scervino butiką pažymėtą 97 numeriu. Tikiu, išsirinksiu vitaminų spalvos kašmyro, tokio plono, jog ištraukiamas per sutuoktuvių žiedą megztuką ir už tą pačią kainą, kaip kažkada man užtekdavo vienam megztukui, dar sugebėsiu prie jo derinti amarilių atspalvio satino kelnes, pasiūtas jojikių galife principu. Paaukštinta talija, sutvirtintas elastiku nugaros dalyje. Greičiausiai prie šio modelio tiktų „Gucci“ bagetė „GG Marmont“ su metalo grandine. Ji taip pat švelnių pastelinių spalvų, malonios faktūros. Tad teks sugrįžti vėl atgal į Ispanijos aikštę ir suktelėti į via Condotti 8.
Tuo momentu galvosiu apie iš Romos ištremtus Savojos karalystės princus, jų gražuolį palikuonį Emanuele Filiberto, kurį man teko kalbinti interviu Florencijos mados savaitėje. Kuris šiandien nė negalvoja ašaroti dėl to, kad jo karališkos šeimos gyvenimas iš esmės pasikeitė. Jis jau nejodinėja ant baltų žirgų, o kaunasi už savo kasdienybę. Kaip ir mes visi. Italams nebūdinga gręžiotis atgal, dėl šios priežasties jie neturi lygių madoje. Todėl jiems tinka mados maniakų metafora.
Laikas keičiasi ir laimi tie, kurie, užuot laikęsi įsitvėrę senų įpročių, ieško savyje dar nepatirtų emocijų, kitų talentų. O aš – mados žmogus fatališkai tikiu mados pranašais „Dolce&Gabbana“. Ir iš naujo užuodžiu nepakartojamą Sicilijos canoli aromatą.
Mados orakulai niekada neapgavo, neapgaus ir šiandien.
Pakeliui matau vitrinoje baltus trikotažo „Fracomina“ marškinėlius, kurių grafika – sunerti du delnai – ir raidės „STRONGER“. Tas piešinys mane sujaudina. Apačioje – vitrinoje užrašas – įsigykite internetu fracomina.it už pilną kainą ir jūs paaukosite Neapolio Raudonojo Kryžiaus ligoninei.
Jei jau Romos merė dovanojo savo meilę mums, ir mes išreikšime solidarumą.
Perku marškinėlius ir dar kartą dėkoju. Merei, pandemijai, mados pranašams. Atgimusiai Italijai. Madai.
Nes mada lyg veidrodyje atspindi laiką.
