Kartą per mėnesį mano kūnas jau nebėra mano tvirtove. Kartą per mėnesį apsišarvuoju apsaugos priemonėmis tai yra kuo storiausiais įklotais, tamponais. Ir vis viena bijau, kad nuosavas kraujas gali tapti tos tvirtovės išdaviku. Mačiau ne kartą, kai moteriai pakilus nuo kėdės restorane arba dar baisiau – prašmatniame baliuje dėvint baltą suknelę – staiga pamatai kraujo srovelę lėtai tekančią žemyn šviesia kojine. Kas mato, o nepamatyti neįmanoma, apsimeta aklais. Draugės, jeigu tokios šalia, tuojau pašnibžda į ausį nelaimėlei ir padeda be kompromatų pasišalinti iš salės. Ir tai vyksta šiais laikais, kai turime geriausias apsaugos priemones. Tokių sovietų laikais nebuvo, pamenate?