Daug kur pasaulyje pastarosiomis savaitėmis valstybės, regionai, miestai skelbė atsidarymo planus. Tai atrodė tarsi pandemijos įveika ar vilties pažadas, bet iš tiesų tebuvo ženklas, kad atlaikius pirmą bangą visur savaip bandoma apsiprasti su nauja padėtimi. Antai, Lietuvoje suvaržymai buvo itin griežti, užtat švelninami jau nuo balandžio galo. O kitoje Žemės rutulio pusėje, kaip tenka patirti, klostosi priešingai: draudimai švelnesni, užtat keičiami vėliau, itin iš lėto. Bet iš esmės ir ten, ir šen vadovaujamasi bendrais principais, naujos normos netvirtos, ir ilgalaikė perspektyva neaiški. Pavyzdžiui, Švietimo ministerija sako: rudenį atidarysime mokyklas. Universitetai praneša: tęsime tik nuotolinį mokymą. Vyriausybė pažada atverti parkus. Šie sako – ne, neverta, lankytojai nedrausmingi, nesilaiko distancijos. Leidžiama atnaujinti prekybą. Parduotuvės reikalauja taisyklių, kaip „karantinuoti“ klientų pasimatuotus ir nenupirktus drabužius. Ir taip toliau, ir panašiai. Taip įsivyrauja tarsi tranzito būsena, kelionė iš taško A į tašką B per teritoriją X.
Atsivėrimas arba „perkrovimas“ – be fanfarų
Gegužės 6-osios, trečiadienio popietė. Viktorijoje, Britų Kolumbijos sostinėje, tvenkiasi beveik 30-ies laipsnių rekordinė kaitra. Įprastomis sąlygomis čia būtų įsibėgėję Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje (V-E Day, Victory in Europe Day) 75-mečio ceremonialai; bet dabar dėmesys susmigęs į senjorų namų kiemą, kur kasdienius penkis ratus vaikštyne suka britų Karališkųjų oro pajėgų veteranas Johnas Hillmanas: sulaukiau 101-erių, tai suksiu 101-ą ratą, kol surinksiu 101 tūkstantį dolerių; jis taip tarė ir padarė – suma buvo suaukota kur kas greičiau, o jis mina toliau ir gausina išteklius fondui „Gelbėkite vaikus“ (po 101 rato suma perkopė 140 tūkstančių, o Hillmanas pagerbtas miesto istorinių lėktuvų rikiuotės skrydžiu). Ar ne puikus veiklumo pavyzdys, kai COVID-19 it užkardijo senjorus?
Tuo metu vėsioje provincijos parlamento salėje prie ilgo stalo taisosi ministras pirmininkas, sveikatos apsaugos ministras ir vyriausioji gydytoja. Sėdasi greta vienas kito („greta“, kaip žinia, nuo šiol reiškia „per du metrus“), kaip čia įprasta – nepridengtais veidais, be pirštinių ir kaukių. Puošnus stalas dengia juos iki juosmens ir slepia išskirtinio stiliaus daktarės batelius, kurių visą kolekciją žiniasklaida nužiūrėjo per pandemijos metu vykusias kasdienes spaudos konferencijas. Dr. Bonnie Henry – ne mados ikona, o buvusi karo gydytoja, anksčiau kovojusi su Ebolos protrūkiu Ugandoje, tad ir batelių istorija ypatinga: kai jų kūrėjas, vietinis dizaineris ir visuomenininkas, pagamino jai dedikuotus batelius ir pelną skyrė kovai su COVID-19, jo tinklalapį „nulaužė“ pirkėjų antplūdis.
„Įveikėme pirmą pandemijos etapą, nuo gegužės vidurio pereiname prie antro ir švelniname suvaržymus“, – raminančiu tembru taria dr. Henry. Kokia puiki, laukta žinia! Tik negirdėti pergalės fanfarų: pradžią atlaikėme, laukiame tęsinio; tik tiek, viskas. Ekstremali padėtis tęsiasi.
Asivėrimo arba „perkrovimo“ (restart) planą dėsto premjeras Johnas Horganas. Jo lengvai nesukirsi: jis buvo nepajudinamas per ankstesnes krizes, išsilaikė per katastrofiškus miškų gaisrus ir ekonominius vaidus su kaimynine Albertos provincija ir trumpu keiksmu atmetė pandemijos pradžioje Otavos siūlytą centrinį valdymą. Jis aiškina keturis „perkrovimo“ etapus, ragina sekti gairėmis ir sykiu neslepia nežinąs, kaip viskas bus: „Pandemija jau pakeitė mūsų gyvenimo, darbo, bendravimo būdus. Noriu pabrėžti, kad šiais etapais mes tikrai negrįšime į pernai gruodį. Jais diegsime naujas normas, new normal, ir eisime kitų metų link bei dar toliau.“
Kol COVID-19 nesutramdytas, tol tėra aiškus tikslas (išgyventi pandemiją, atlaikyti krizę), o uždaviniai ir būdai jam pasiekti – tik apytiksliai. Tokiomis sąlygomis gelbsti lyderystės ABC: saugoti, vesti priekin, inspiruoti bei organizuoti vyksmą ir planuoti, derinti veiksmus; nėra ir negali būti prievolės viską žinoti ir numatyti ateitį, bet lyderiai supranta, kad būtent šio neįmanomo dalyko iš jų tikisi daugelis žmonių, ir stengiasi jų nenuvilti.
Gairės privalo būti tobulos
Nors „perkrovimo“ keturi etapai sudaryti iš keliasdešimties punktų bei papunkčių, vis dėlto tikrai aiškus ir neginčijamas tėra klasikinis penkeriopas savisaugos principas: būtina asmeninė higiena, saviizoliacija susirgus, aplinkos higiena, tai yra papildomas patalpų bei erdvių valymas, saugus socializavimasis ir atitinkamas fizinės aplinkos pritaikymas, patalpų ir erdvių pertvarkymas. Horganas kaskart ypač griežtai primena: susirgęs lik namie, neik į darbą, tai yra ir bus nauja nekintama norma, mano ir tavo pareiga. Politikas sako pats darbe nesyk slogavęs ar karščiavęs, žada jokiu būdu taip nebesielgti ir spaudžia Otavą svarstyti laikino nedarbingumo dėl ligos įstatymą.
Po savisaugos būtiniausia – palaikyti veiksmą, gyvinti ūkį. Dar prieš „perkrovimo“ planą Kanados federalinė ir lokali valdžia, kaip kai kurių kitų šalių vyriausybės, skubiai ir kone besąlygiškai skyrė milijardus išmokoms. Pagrindinė Kanados krizės įveikos išmoka (Canada Emergency Response Benefit, CERB) pajamų netekusiam asmeniui – 2000 dolerių (per 1300 eurų) per mėnesį. CERB užsakai internetu vos per kelias sekundes, gauni per vieną kitą darbo dieną ir gali pakartotinai gauti keturiskart nuo kovo iki liepos vidurio; be to, gali naudotis kompensacijomis už verslo patiriamas prastovas ir nuostolius, provincijos siūlomais lokaliais priedais ir parama būsto nuomai; kai kuriems tėvams padidintos federalinės išmokos už vaikus, nedirbantiems senjorams skirtos vienkartinės išmokos ir pan. Plačiai kritikuojama, kad CERB gauna bet kas, o tie, kurių algos mažesnės už išmoką, nebenori grįžt į darbus. Bet niekas nepasiūlo kažin ko geriau. Iš Otavos sklinda žinia, esą užfiksuota jau apie 200 tūkstančių galimų sukčiavimo atvejų, ir pripažįstama, kad praktiškai bus neįmanoma patraukti atsakomybėn kiekvieno lupikautojo, bet oficialiai žadama ir toliau oriai visais pasikliauti. Bent iš dalies galus ketinama suvesti – ir nepelnytas išmokas susigrąžinti – kitąmet visuotinai deklaruojant pajamas arba gal kažkada vėliau, nes nežinia, kiek užtruks pandemija ir ūkio krizė.
Trečia būtinybė – skelbti darbotvarkę, derinti veiklas. Laiko vadyba kaip niekas kitas teikia kolektyvinio saugumo jausmo, tarsi padėtis būtų kontroliuojama ir tvarka užtikrinta. Antai, Britų Kolumbijos „perkrovimo“ antras etapas planuojamas nuo gegužės vidurio iki vidurvasario (atveriami odontologijos kabinetai, atnaujinamos planinės operacijos, įprastai teikiamos kitos medicinos paslaugos, atsidaro kavinės, restoranai, kirpyklos, sporto aikštynai, parkai, tėvams pageidaujant – ir pertvarkyti vaikų darželiai, pradinukų klasės), trečias – nuo rudens (atnaujinami filmavimai, mat Britų Kolumbijoje nuolat kuriama daug Holivudo produkcijos, atidaromi kino teatrai, kempingai, viešbučiai, poilsio namai, teikiamos visos grožio bei sveikatinimo paslaugos), o ketvirtas, galutinis, – kitąmet (leidžiami masiniai susibūrimai, festivaliai, varžybos, koncertai, suvažiavimai ir kt.). Etapai praktiškai bus nulemti užkrato intensyvumo ir plitimo, o ketvirtas etapas prasidės tik jau esant vakcinai, įvykus masiniam skiepijimui, įgijus imunitetą COVID-19. Kaip tikrai seksis, ir kada kas bus? Niekas tiksliai nežino. Užtat planas aiškus, oficialiai patvirtintas, viešai paskelbtas ir nuteikia pozityviai.
Beje, komiškai sutapus, planai kartais susipainioja, kertasi. Antai, Britų Kolumbijos „perkrovimas“ skaičiuojamas nuo pirmo iki ketvirto etapo, o švietimo sistemos atvėrimas – priešingai, nuo penkto iki pirmo. Tačiau informacinių grafikų daug, jie įdomūs, kreivės įspūdingos. Taip nors ir netobulas, užtat intensyvus planavimas slopina nerimą, įkvepia, sutelkia ir skatina veikti.
Kaip danguje, taip ir žemėje: ekspromtu
Tobula parengtis ir pažanga, kaip žinia, yra nuolatinė siekiamybė. Nors džiūgaujama, kad problemas kaip niekad padeda spręsti šiuolaikinės technologijos ir mokslas, šių rekomendacijų kartais laukti neįmanoma. Krizė pagal apibrėžimą ištinka staiga, ji kelia pavojų ir paniką, priverčia skubiai reaguoti, tad ir daryti klaidų. O klaidų niekas nemėgsta, klystantys niekam nepatinka. Taip neišvengiamai susiklosto padėtis, kai net gabiausi lyderiai skuba, klumpa, neįtinka, pelno aštrios kritikos iš plačiosios visuomenės ar bent jau opozicijos.
Susidomėjusi stebėjau, kaip Britų Kolumbijos provincijos ir vietos valdžiai, be kita ko, teko skubiai reguliuoti žmonių srautus – nuo keleivių judėjimo oro uostų terminaluose bei susodinimo lėktuvuose iki miesto alėjų ir patvorių, kur glaudžiasi benamiai. Judesių buvo daug, o tvarkos vis trūksta. Ar einu gatve, ar planuoju skrydį – kyla N klausimų, kas ir kodėl vyksta, kaip turi būti.
Kai buvo atnaujinti kai kurie lėktuvų reisai, skelbta daugybė sąlygų, apribojimų, tarp jų – prievolė dėvėti nemedicinines kaukes, rekomendacija nesodinti keleivių vienas prie kito ir panašiai. Plito imunizavimo paso, terminalų pertvarkos ir keleivių medicininės patikros idėjos – ne tik kūno temperatūros matavimas, bet ir plaučių peršvietimas ar net COVID-19 antikūnų testas. Atseit, skrydžių bilietai brangs, registracija ir įlaipinimas oro uostuose truks bent keturias valandas ir panašiai. Bet realybėje naujos normos vis dar kuriamos, ir kartais judama ekspromtu ar tiesiog sena eiga. „Keleivė šokiruota perpildytame lėktuve,“ – skelbė naujienų portalo antraštė. „Nesupratau bajerio. Daugelis be kaukių, o lėktuvas pilnas“, – komentavo keleivis savo įkeltas nuotraukas socialiniuose tinkluose.
Ne mažesnį įspūdį kelia benamių gyvenvietės ar getai. Šimtai naujų įvairiaspalvių palapinių, ant išklypusių karučių suvilktos krūvos neapsakomo turto, dvimetrinės bjauriai ryškios mėlynos tvoros ir raudoni įspėjimai: „Įėjimas tik turintiems leidimą“. Benamių mėgstamas vietoves įsidėmėjau nuo tada, kai patruliuodama su policijos savanoriais jas iš toli aplenkdavau, mat jose lankydavosi tik profesionalūs pareigūnai. Bet anksčiau nieko panašaus nebuvo. Kas dabar atsitiko?
Ši pandemija – kaip ir ankstesnės – kelia naujų iššūkių ir išryškina senus, tokius kaip žmogaus teisės, socialinis teisingumas ir įvairovė, pažeidžiamų grupių atskirtis ir nelygybė. Jei kitais metais milžiniškų finansinių injekcijų varomos korporacijos neišvengiamai pristatys mokslininkų išrastą COVID-19 vakciną, tai ar kažkada – ir ar išvis – verta tikėtis senų problemų sprendimo? Ar efektyviau sąveikaus politinė valia ir mokslo raida? Horizonte atsakymo nėra: tik neišmatuojamos erdvės naujai įvardyti dėsnius, atskleisti kitus aspektus bei detales, perkūrinėti planus bei informacijos grafikus, kitaip judėti priekin ir daryti naujas klaidas. Veikiausiai pagrindinė pandemijos intriga yra ne šokiravęs globalus protrūkis ir net ne būsima šlovinga įveika, bet štai šis, jau esamas ir vargiai numatomas metas – tęsinys, kai pradžia įveikta, o pabaiga dar toli.
