Linkiu, kad niekada negyventume kaip Švedijoje
2020 m. gegužės 5 d. 12:40
Rytis Zemkauskas
Foto: S. Kuzmicko nuotr.
aA
Švediją šiek tiek pažįstu. Ne todėl, kad buvau ten daug kartų (to niekada nepakanka pažinti šalį), ne todėl, kad labai mėgstu A. Strindbergo, C. Milleso, T. Tranströmerio ir I. Bergmano kūrybą (tai labai padeda pažinti, bet vis tiek nepakanka), o todėl, kad turėjau ir tebeturiu ten nuoširdžių bičiulių, kurie man praskleidė žydrą švediškosios utopijos uždangą ir leido pažvelgti į tenykštę tikrovę, kur po gana plonu gerovės ir sėkmės sluoksniu slepiasi šalta egoistiško cinizmo uola.
Jei būčiau apie cinizmą pasakęs prieš gerus trisdešimt metų, kai vienas iš Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų, ekonomistas K. Antanavičius iškėlė šūkį „po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje“, niekas nebūtų supratęs. Bet negalėjau pasakyti, nes to nežinojau (signataras, įtariu, irgi), o tik buvome visi girdėję, kad Švedijoje yra sukurtas „socializmas su žmogišku veidu“. Abejoju, ar kas iš mūsų gerai suprato ką tai reiškia, tačiau sovietinio žmogaus protas taip veikė, kad buvo labai sunku atsikratyti minties, jog „pati socializmo idėja šiaip jau gera, tik ją sugadino blogos valdžios“. Štai dėl ko daugelis ir įsikibo paradoksalios vilties, kad galimas toks socializmas, kuris tuo pačiu metu yra ir... kapitalizmas. Nesąmon