Jei būčiau apie cinizmą pasakęs prieš gerus trisdešimt metų, kai vienas iš Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų, ekonomistas K. Antanavičius iškėlė šūkį „po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje“, niekas nebūtų supratęs. Bet negalėjau pasakyti, nes to nežinojau (signataras, įtariu, irgi), o tik buvome visi girdėję, kad Švedijoje yra sukurtas „socializmas su žmogišku veidu“. Abejoju, ar kas iš mūsų gerai suprato ką tai reiškia, tačiau sovietinio žmogaus protas taip veikė, kad buvo labai sunku atsikratyti minties, jog „pati socializmo idėja šiaip jau gera, tik ją sugadino blogos valdžios“. Štai dėl ko daugelis ir įsikibo paradoksalios vilties, kad galimas toks socializmas, kuris tuo pačiu metu yra ir... kapitalizmas. Nesąmonė? Daug kas tuo tikėjo. Rusijos ir Kinijos eksperimentams prilygstanti socialinė inžinerija? Akivaizdu, kad daug kas tuo tebetiki ir šiandien.
Kodėl? Viena iš spindinčių priežasčių yra Švedija. Iš tolo tikrai atrodo, kad jie sėkmingai įgyvendino utopiją.
Stokholmas. 1998. Gegužės 1-oji. Saulėta, graži diena. Sėdžiu lauke prie namo, kuriame gyveno A.Strindbergas, geriu kavą ir ketinu eiti žemyn Drotningsgatanu, „Pamišėlio išpažinties“ keliais. Šis A. Strindbergo romanas mano vienas mėgstamiausių, ne gana dar ir jo geografija beveik tiksliai atitinka tas senojo Stokholmo vietas, kuriose man patinka būti. Tad leidžiuosi iki Kungsgatano, o ten pamatau raudonas vėliavas, išgirstu būgnus ir trimitus.
Nuo Sausio 13-osios neprabėgę nė dešimt metų, todėl į raudonas vėliavas su būgnais ir trimitais ramiai reaguoti negaliu. Einu žiūrėti ir negaliu patikėti, ką matau.
Eismas plačioje gatvėje uždarytas ir ja žygiuoja Gegužės 1-osios demonstrantai. Ir tai ne šiaip komunistuojantys marginalai, gavę teisę reikštis... Ne, priekyje žygiuoja valstybės politinis elitas su pačiu tuometiniu ministru pirmininku G. Perssonu (socialdemokratas, dabar dirba „Svedbank“). Už G. Perssono nugaros raudoni transparantai su šūkiais, šlovinančiais socializmą, raudonos žvaigždės, kūjis su pjautuvu ir portretai: K. Marksas, F. Engelsas, F. Castro, Che Guevara, Mao, Leninas...
Iš pradžių net pamirštu fotografuoti. Paskui atitokstu, prašau šalia sustojusio bendraamžio dviratininko: nufotografuok mane viso to fone. Jis klausia: iš kur tu? Aš: iš Lietuvos, mes tame ką tik gyvenome, sakau. Jis: OK, aš: WTF? Jis sako: taigi, jie nežino kaip tai atrodo praktiškai, tu jiems paaiškink...
Mano pirmas impulsas – gal tikrai eiti paaiškinti?
Tokių impulsų turi kai esi naivus, kai esi ką tik iš SSRS. Dabar demokratijoje gyvenu ilgiau nei gyvenau tironijoje ir žinau kitaip. Žinau, kad jie žino ir kad visada žinojo. Kad prestižinių universitetų absolventai, valstybės politinis elitas negalėjo nežinoti, kad neša iškėlę virš minios masinių žudikų – Lenino, Mao, Che atvaizdus. Jie taip pasirinko sąmoningai. Švedija iš viso labai sąmoningų žmonių šalis. Tai – ir viena iš problemų.
Jūs pasakysite, kad tarptautinė Darbo diena dabar minima ir pas mus. Būtent. Šį tekstą ir rašau vildamasis, kad pas mus niekada nebus nešiojami serijinių žudikų atvaizdai ir vaizduojama, kad čia nieko tokio. Nes veidmainystė užkrečiama, ji patogi.
Paskui buvo daug metų, kelionių ir pokalbių, kurie pamažu atvėrė akis į visai kitokią Švediją. Sąmoningai čia praleisiu skandalingus faktus apie kai kuriuos Švedijos socialinės inžinerijos eksperimentus dvidešimtajame amžiuje, (juos galite susirasti internete) o geriau liksiu tik su savo subjektyviais, beveik buitiniais įspūdžiais ir nuorodomis į kultūrą, nes humaniškumas yra pirmiausia kultūra.
Švedų kultūra yra socialinės distancijos kultūra. Man tokia visai patinka, tačiau netrukau pastebėti, kad dažnai ta distancija virsta kažkuo kitu. Pavyzdžiui, iš pradžių nelabai užjaučiau Stokholme studijavusį gražuolį, tarsi tiesiai iš skulptoriaus Carl Milles (jo parke Stokholme galėčiau būti per dienas) darbų nužengusį lietuviuką, kuris prie alaus skundėsi, kad neįmanoma užkadrinti švedės, nes jokia švedė su jokiu atvykėliu iš Rytų Europos neis. Pagalvojau tik, kad kai buvau paauglys, tai pornofilmas „Šešios švedės Ibicoje“ buvo vienas pirmųjų matytų... Tikrovė bičui pasirodė mažiau erotiška, ką padarysi...
Normalu, kad daugeliui švedų mes, gyvenę už geležinės uždangos (kur raudonos vėliavos, žvaigždės ir portretai lygiai taip pat reiškė cinišką veidmainystę), nekėlėme pasitikėjimo, o pirmosios mūsų emigracijos bangos kai kuriuos įtarimus tik patvirtino. Lietuvos konsulate man rodė visą segtuvą su mūsiškių „žygdarbių“ aprašymais...
Tačiau pamažu supratau, kad čia ne tik mes ir mūsų problemos.
Štai gerokai vėliau, jau Europos Sąjungoje, blizgančiame priėmime, švedas turtuolis, išgirdęs, kad jo pašnekovė (pasaulyje garsi rašytoja) yra lietuvių kilmės, paklausė: o tu nepavogsi mano dviračio? Apstulbusiai rašytojai bandžiau vėliau aiškinti: nekreipk dėmesio, jis tiesiog jaučiasi pranašesnis, nes priklauso geriausia save laikančiai pasaulio šaliai.
Kultūra prasideda namuose. Pamažu sužinai, kad švediškuose namuose ant šaldytuvo gali būti grafikas kieno eilė dabar ruošti pietus, sukrauti indus į indaplovę ir čia turimi galvoje sutuoktiniai, t. y. šis grafikas yra sudarytas tarp vyro ir žmonos. Šiukšles jie irgi neša pagal grafiką. O kad būtų garantija, kad gerai nunešė, prie šiukšlių dėžių gatvėje įrengta stebėjimo kamera. Elektroninė akis nepavargdama stebi, kas iš kaimynų nenori rūšiuoti...
Praktiška, patogu ir aišku, tiesa?
Kita istorija, kurią pasakojo mano draugas švedas.
Jo kolega (gydytojas, beje) gyvena Stokholmo priemiestyje. Vieną rytą, važiuodamas į darbą, jis pastebi savo kaimynę stovint ant šaligatvio ir bandant stabdyti pravažiuojančius kaimynus. Jis svarsto – stoti ar nestoti? Sustoja. Pasirodo, sugedo kaimynės automobilis, ji vėluoja į darbą, gal jis galėtų ją pavežti iki pirmosios metro stotelės? Jis svarsto – vežti ar nevežti? Apsisprendžia vežti. Vėliau visą dieną apie tai galvoja. Galiausiai pasipasakoja mano draugui ir sako: žinai, man atrodo, kad gerai padariau, nes esu skaitęs knygoje, kad padėti žmogui yra geras dalykas...
Laimei, yra knygų, pagalvoji. Tiesa, jas reikia skubėti skaityti, nes iš vėlesnių leidimų gali netyčia dingti tokie patarimai, panašiai kaip šiais laikais Švedijoje dingo kai kurie „politiškai nekorektiški“ žodžiai iš Astrid Lindgren pasakų...
Patogu, švaru, korektiška.
Švedija visiems pavyzdys, jos Greta Thunberg auklėja pasaulį Davose...
Ir staiga koronavirusas.
Ir staiga daugėja įrodymų, kad senus ir ligotus savo piliečius ši visuomenė tiesiog palieka mirti, nes... kitaip aplinkiniams būtų labai apsunkintas gyvenimas, stotų ekonomika, o tai nepatogu ir nepraktiška... Ir, turbūt neverta sakyti, kad viskas daroma sąmoningai, nes, kaip sakiau, Švedija labai sąmoninga.
Kodėl nenustebau, kai tokių įrodymų ėmė daugėti, o priešingai – pasirinkau patikėti? Nes per daug metų sukaupta įspūdžių ir pasakojimų dėlionė manyje staiga susidėjo į vieną gana nesmagų paveikslą.
Tasai paveikslas vaizduoja šalį, kuri kurdama „socializmą su žmogišku veidu“, paaukojo žmogiškąją šilumą. Prarado ją. Kada? Gal niekada ir neturėjo? Nežinau. Gal per kurį nors karą, kurio nekariavo? Bet gi paskui buvo Ingmaras Bergmanas, buvo jo genialūs filmai, buvo „Žemuogių pievelė“, man atrodžiusi labai žmogiška, visada maniau, kad per pasikėlusio egoisto Profesoriaus Borgo personažą Bergmanas kaip tik ir bando kalbėti apie didžiulę savo visuomenės problemą. O ką visuomenė?
Tada mintimis grįžtu prie savojo A. Strindbergo ir su siaubu suprantu, kad, tiesą sakant, pasiaukojamą meilę jis vaizduoja kaip pamišimą... Tada bandau prisiminti kur T. Tranströmer savo poezijoje yra humaniškas ir neprisimenu, nes jis nėra. Jis stoiškas, o tai ne tas pat.
„Vis dar gražu klausytis širdies plakimo,
tačiau šešėlis dažnai atrodo tikresnis
už kūną.
Samurajus be savo žvynuotų drakono šarvų
mažai ką tereiškia...“
(„Po mirties“)
Labai linkėčiau, kad būtume turtingi, saugūs ir sėkmingi. Bet tuo pačiu norėčiau, kad niekada negyventume kaip Švedijoje. Kad turtėdami, neprarastume atjautos. Kad mokydami vienas kitą racionalumo ir praktiškumo, nepamirštume, jog jausmai yra kaip tik dažnai nepraktiški ir beveik visada iracionalūs.
Labai linkėčiau, kad netaptume „sėkmingų“ egoistų šalimi.
Juolab, kad tai, pasirodo, kenkia gyvybei.
