...Iš Baltarusijos pusės, iš Kaliningrado pusės bei Daugpilio pusės, magistraliniu keliu A6. Prasidėjus karo veiksmams Lietuvos Kariuomenė, Šaulių Sąjunga, didžioji dalis visuomenės įsitraukia į karo veiksmus ir pasipriešinimo veiklą. NATO valstybės rengia atsaką, taip pat ir karinį. Rusijos Kaliningrado srityje dislokuoti priešlėktuvinės gynybos kompleksai S-300, S-400, Тор-М2 pasirengia sutikti NATO aviaciją, stacionarūs radarai stebi erdvę ir fiksuoja judėjimą ore ir jūros paviršiumi, kranto gynybos baterijos „Бал“, „Бастион“ pasiruošusios dengti Baltijos jūros akvatoriją nuo atplaukiančių NATO laivų.
Lietuvoje vykstant mūšiams, visos išvardintos priemonės dirba siekdamos neleisti sąjungininkams pasirodyti, visi žvalgybiniai ir stebėjimo pajėgumai, kurie nepajungti Lietuvai, nukreipti į vakarus, judėjimą Lenkijos sausumos keliais, Baltijos jūrą.
Antrąją konflikto dieną, giliame užnugaryje Kaliningrade, Dunajevkos aerodrome nugriaudi galingas sprogimas. Analogiški sprogimai įvyksta dar 3–4 vietose Baltijos pakrantėje. Sunaikinami tolimojo sekimo radarai „Воронеж-ДМ“, „Подсолнух“ ir „Контейнер“. Kaliningrado gynybos rajonas lieka „aklas“, tuo tarpu žvalgyba praneša – smūgiai įvykdyti iš Lietuvos teritorijos, smūgius įvykdė Lietuvos kariuomenė.*
Dabar toks scenarijus atrodo, kaip fantastinės literatūros žanras, tačiau panagrinėkime realias panašaus įvykio galimybes prisiminus kiek anksčiau aprašytą situaciją su salvinėmis artilerijos sistemomis Kaliningrade. Žingsnis po žingsnio.
Visi suprantame, kad Lietuvos Respublika neturi galimybių absoliučiai neribotą laiką organizuotai ir efektyviai viena priešintis didelio masto ginkluotai agresijai, kuomet jėgos ir resursai yra tiesiog nelygintini, vertinant vienintelį potencialų priešą.
Tokioje situacijoje, be savo gynybinio potencialo stiprinimo reikia remtis draugų, sąjungininkų ir tarptautinių organizacijų parama. Būdami NATO nariais mes sulauksime pagalbos, tačiau dėl techninių, dalinai, biurokratinių kliūčių ji gali užtrukti, o kuomet ateis, išimtinai technine – karine kalba šnekant, NATO turėtų ne atkovoti priešo užimtą teritoriją, o suteikti pagalbą Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms išlaikyti teritoriją ir ją išvalyti nuo priešo pajėgų. Kertiniai žodžiai „ateis pagalba“ bei „išlaikyti teritoriją“.
Kalbėdami apie salvinės artilerijos sistemas skaičiuojame oponento galingumus, vertiname jo turimų sistemų galią, kalibrus, kovines galimybes. Tačiau dažnai savo pajėgumus vertiname komplikuotai. Būtent, ne kompleksiškai, o komplikuotai. Sunkaus sovietinio gyvenimo pasekmė–įdiegtas valstietiško, „antimilitaristinio“ požiūrio kompleksas, kuris suponuoja, kad nuosavos šalies ginkluotosios pajėgos lyg ir turi būti, tačiau „nereikia šokti aukščiau bambos“, o kalbant apie karinius veiksmus minime išimtinai gynybą. Tačiau gynybos teorija ir praktika skelbia, kad be puolimo, kontratakų apsiginti praktiškai...neįmanoma.
O salvinės artilerijos sistemos padėtų efektyviai gintis. Juolab, dar 2016 metais, ankstesnis Lietuvos Kariuomenės Vadas Jonas Vytautas Žukas viešai paskelbė, kad yra vertinamos galimybės sukurti šalies ginkluotosiose pajėgose visiškai naują – salvinės artilerijos pajėgumą. Ką jis duotų?
Grįžkime prie kertinių žodžių.
„Ateis pagalba“
Daug kartų rašyta apie „Anti Access/Area Denial“ (A2/AD), kurį RF pajėgos siekia kurti mūsų regione. Paprastais žodžiais tariant–sukurti aplinką, savotišką burbulą, skydą, kuris apsaugotų kovos veiksmų rajoną nuo įsikišimo iš išorės. Tam pasiekti, reikia pamatyti bet kokią atvykstančią karinę pagalbą ir ją sunaikinti. Ant žemės, jūroje, ore, po vandeniu. Jeigu pagalbos atėjimas bus eliminuotas, agresoriui bus gerokai lengviau neutralizuoti vietines pajėgas ir palaužti pasipriešinimą. Visos, straipsnio antroje pastraipoje išvardintos priemonės ir ne tik jos, skirtos įgyvendinti A2/AD strategijai. Dalis tų priemonių yra mobilios, dalis – stacionarios. Lietuviškosios salvinės artilerijos sistemos iš dalies gali spręsti problemą.
Kad publikacija nesigautų geros apysakos apimčių, leisiu sau viską supaprastinti ir pateikti tokias pasirinkimo galimybes lietuviškosios salvinės artilerijos sistemoms įsigyti:
MLRS (M270 Multiple Launch Rocket System) – 1982-aisiais JAV ginkluotėn priimta salvinės artilerijos sistema. Vikšrinės platformos pagrindu gabenama raketinė sistema, šiuo metu naudojama 15-os šalių ginkluotosiose pajėgose;
HIMARS (M142 High Mobility Artillery Rocket System) – ratinė raketinė sistema naudojama 4 šalių ginkluotosiose pajėgose.
Egzistuoja ir nacionalinėse kitų šalių pajėgose naudojamų bei sukurtų sistemų, tačiau visos turi tuos pačius bendruosius bruožus. Lietuvos kariuomenė savo pirkimo pasirinkimuose greičiausiai vertintų paketų skaičių (raketų vnt. kiekis viename paleidėjuje), pravažumą, įsigijimo kainą, eksploatacines išlaidas. Kiekviena sistema turi savo privalumų ir trūkumų, tačiau svarbiausia – abi sistemas galima naudoti kaip ATACMS (MGM-140 Army Tactical Missile System) raketų paleidėjus. ATACMS yra taktinės paskirties raketa galinti smogti taikiniams esantiems už daugiau kaip 100 km (seniausia raketos versija) ar net 300 km (Block IVA raketos versija).
Tiesa, šiuo metu Lockheed Martin ir Raytheon kompanijos atlieka poligoninius testus naujos kartos raketoms PRSM (Precision Strike Missile), kurių maksimalus šūvio nuotolis viršija 500 kilometrų, tačiau apsistokime ties ATACMS.
Salvinių artilerijos sistemų buvimas Lietuvos kariuomenėje įgalina įsigyti taip vadinamą „ilgą ranką“ šalies gynybos pajėgumuose, taip pat naikinti priešininko stacionarius ar mobilius A2/AD elementus, kurie padėtų mūsų sąjungininkams ateiti į pagalbą.
Jeigu atakuojami kariniai taikiniai, nedaroma žala civiliams ir atsakoma į jau įvykusį karinės agresijos prieš šalį faktą, tarptautinės teisės požiūriu, tai nėra karinės agresijos forma. Suprantu mąstymo šablonų inerciją „Lietuva... raketomis... į Rusiją.. taip negali būti!“, tačiau kariniu požiūriu tai gali būti efektyvus sprendimas padedantis į mūsų šalį patekti karinei NATO pagalbai.
„Išlaikyti teritoriją“
Kaip suprantate, ATACMS naudojimas yra kaip papildoma opcija salvinės artilerijos sistemose. Pagrindinis uždavinys–naikinti priešo technikos ir gyvosios jėgos sankaupas naudojant „šauk ir keisk poziciją“ („shoot-and-scoot“) taktiką. Manytina, kad puolimo metu, be galimų tikslinio bombardavimo, raketų smūgių, desanto, diversinių operacijų, potencialaus priešo sausumos pajėgos veiks pasitelkiant platų Bataliono Taktinių Grupių (Батальонная тактическая группа) panaudojimą, kurių paskirtis ne tik ir ne tiek užimti konkretų objektą ar tašką žemėlapyje, tačiau plėšyti, dezorganizuoti priešo gynybą.
Sąlyginai autonomiškos grupės yra itin judrios, taip pat mažiau priklausomos nuo pastovios ir nenutrūkstamos tiekimo grandinės. Lietuvos kariuomenei taikant dinamiškos gynybos strategiją, matytume itin greitai besikeičiantį kovos lauko paveikslą. Tačiau Lietuvos pajėgos kovotų savo teritorijoje, o priešas–svetimoje, todėl logistiniai, aprūpinimo, persigrupavimo, teritorijos kontrolės, administraciniai, medicininiai, technikos remonto, maitinimo ir panašūs klausimai priešą verstų sustoti, keisti taktiką, telktis, o tam salvinės artilerijos sistemos itin tinkamos – iš sąlyginai saugaus atstumo galima smogti pakankamai skaudžius smūgius.
Taigi, laikas, vienareikšmiškai, mūsų sąjungininkas ir laimėti jo papildomai padėtų salvinės artilerijos sistemos mūsų kariuomenėje.
*Situacija yra autoriaus meninė išraiškos forma, alternatyvios realybės projekcija, neskatinanti smurto ir nepropaguojanti karo veiksmų.
