Pikčiausia netgi ne tai, kad atsiskleidė, kas seniai aišku, bet nutylima: kad tarp suaugusių tvyrantis abejingumas ir ciniškumas kuria naują chamų kartą, kuriai stačiokiškumas ir psichologinis (o neretai ir fizinis) smurtas yra norma. Pikčiausia, kad kita grupė „milenialsų“, įvaldžiusių socialinės inžinerijos įgūdžius, eskalavo susidariusią situaciją, kad diagnozuotų švietimo bendruomenės neįgalumą dirbti nuotoliniu būdu, įvilko į gražios retorikos apie negatyvias ir pozityvias diskriminacijas rūbą ir pradėjo reikalauti, kad būtų nutraukti mokslo metai ir atšaukti egzaminai, mat mokytojai nemoka dirbti, kompiuteris gadina mokinių sveikatą, ir, apskritai, viskas kelia stresą. Žinoma, tie patys mokiniai, kurie dabar garsiausiai kalba apie nuovargį dėl darbo prie kompiuterio, pirmieji būtų skundęsi pažeistomis teisėmis, jei būtų uždrausti mokykloje mobilieji telefonai, kurie tikrai trukdo mokytis. O štai teisės į išsilavinimą iš valstybės staiga nebenori reikalauti.
Betvarkė. Žodis, geriausiai apibūdinantis procesus, šiuo metu vykstančius mokykliniame ugdyme. Dažniausiai dėl to kaltinama ŠMSM. Be abejo, jai ir tenka didžiausia atsakomybė: tas, kuris jaučia mokinių nuotaikas ir mato jų sutrikimą, suvokia, jog bandymas duoti stabilumo nurodant konkrečias egzaminų datas kelia riziką dar labiau destabilizuoti situaciją, nes pandemijai neatsitraukus mokiniai dar kartą išgyvens nusivylimą ir nežinią. Dar labiau išderina nenuoseklus informacijos pateikimas: vieną savaitę – datos, kitą – mokslo metų trukmė, kas bus dar kitą, neaišku. Tokioje sudėtingoje situacijoje reikia komunikuoti aiškiai, tikslingai, o ne blaškantis kurti papildomą įtampą, kurios ir taip daug.
Dažniausiai tokie samprotavimai veda prie išvados, kad labiausiai nuskriausti šioje situacijoje yra mokiniai. Bet norėčiau eiti toliau. Į mokinių teritoriją.
Be abejo, labiausiai gaila motyvuotų ir atsakingų mokinių, kurie kantriai mokosi ir nori ne tik pasiekti kuo geresnius balus per egzaminus, bet ir įgyti kokybišką išsilavinimą. Taip pat gaila mokinių, kurie dėl socialinių problemų negali pilnavertiškai dalyvauti procese, nes neturi kompiuterių ar kitų sąlygų. Jie yra tikrieji situacijos įkaitai. Bet jie ir skundžiasi mažiausiai.
Daug garsiau kalba tie, kurie turi ir galimybes, ir sąlygas, bet vis tiek nori atšaukti ir mokslo metus, ir egzaminus. Kad pasilengvintų sau gyvenimą.
Besiskundžiantys, mokslo metus norintys nutraukti jaunuoliai pamiršto vieną svarbų dalyką, kad į mokyklą jie ateina ne atestato, o išsilavinimo: bendro suvokimo apie pasaulį, kultūrą, save pačius, bendrųjų įgūdžių, kurie padeda savarankiškai augti. O išsilavinimas yra darbas, kuris tikrai ne visada malonus. Malonus pasiektas rezultatas. Problemas dėl nuotolinio mokymosi reikia spręsti, o ne nuo jų bėgti. Tad kai kyla įtarimų, jog ugdymo procesas imituojamas, kad mokytojai naudodamiesi susidariusia situacija „chaltūrina“ nuotolinį mokymąsi, tai visada reikia spręsti konkrečią bėdą su konkrečiais žmonėmis, o ne valstybiniu mastu reikalauto atšaukti mokslo metus ir egzaminus.
Prieš kalbant apie „NEC fetišizavimą“ ir siūlant pagal metinių pažymių vidurkį duoti brandos atestatą, reikia blaiviai žvelgti į lietuvišką kontekstą. Svarbu nepamiršti, kad pažymys rašomas visada tam tikrame kontekste, o ne mechaniškai pagal programos išmokimą. Kontekstas gali reikalauti motyvuoti silpnesnį mokinį rašant geresnį pažymį už pastangas arba griežčiau vertinti, jei jis turi daugiau potencialo, nei parodo atlikdamas tam tikrą darbą pagal formalius kriterijus. Universitetai, įtraukiantys į stojamąjį balą metinius pažymius, turi motyvacinius pokalbius ir kitus įrankius, kurie ir patikrina, ko iš tiesų vertas metinis pažymys. Kol Lietuvos universitetai neturi susikūrę alternatyvios priėmimo sistemos, brandos egzaminai yra geriausias būdas daryti atranką į universitetus. Kad egzaminų reikia, neverta ginčytis, kiek jų reikia ir kada jie gali vykti – čia atskiras klausimas.
Tad tarp ministerijos blaškymosi, chamiškų ir ciniškų „vierchų“, skausmingai primenančių, kiek daug mūsų visuomenei dar reikia dirbti su emociniu intelektu, tarp rėksmingų šiuolaikinių lyderių, daugiau kalbančių apie demokratiją, nei norinčių dirbti jos labui, svarbu nepamesti tų, kurių balsas per skandalingus šūksnius mažiau girdimas, t.y. daug dirbančių, tobulėti norinčių mokinių, dėl kurių būtina stengtis visiems, norintiems labiau išsilavinusios visuomenės. Dėl tokių mokinių negalima leisti simuliuoti ugdymo proceso ar jo nepagrįstai tumpinti. Dėl jų reikia rasti optimaliausius variantus, garantuojančius geriausią ugdymo kokybę, maksimalų saugumą ir sklandų stojimą į aukštąsias mokyklas. O „milenialsai“ – tiek „vierchai“, tiek „socialiniai inžinieriai“ – tegul toliau sau svajoja apie svajonių mokyklą be egzaminų ir be mokymosi.
