Šiandien Lietuvoje subyra keturios penkios iš dešimties santuokų, o skyrybų statistika rodo, kad apie pusė susituokusių išsiskirs maždaug po 13,5 metų... Bet yra ir kitokia statistika – šalyje yra nemažai šeimų, savo santuokos metus skaičiuojančių sidabriniais, auksiniais ir net deimantiniais jubiliejais. Statistikos departamentui atlikus 5 pastarųjų metų skyrybų dažnumo, priklausomai nuo santuokų skaičiaus analizę išaiškėjo, kad Žemaičių santuokos yra tvirčiausios. Dzūkų – stiprios, Suvalkiečių – silpnos, o silpniausios santuokos yra tarp Aukštaičių.
Raseinių kraštas priklauso Žemaitijai, todėl čia nemažai šeimų, gyvenančių santuokoje ilgai ir laimingai, o aš per dešimtį žurnalistinio darbo metų sukaupiau nemažą turtą: dariau interviu su ilgaamžėmis poromis, rinkau jų laimingo gyvenimo akimirkas, patarimus ir receptus. Dalinuosi... Laiminga santuoka – ne loterijos bilietas. Mano a.a. mamutė, santuokoje su tėvuku išgyvenusi daugiau nei 50 metų, dažnai kartodavo: „Vaikai, laiminga santuoka ne pasaka, o sunkus darbas, tik dirbti šiandien niekas nenori: visi laukia laimingų loterijos bilietų, todėl, jei nori laimingai gyventi- nieko nelauk ir pradėk šiandien iš pat ryto“. Nuo ko pradėti?
„Kiekvieną dieną pradėk nuo nulio, ne nuo vakarykštės purvinos dienos. Jei vakar susipykai, tai šiandien turi būti vėl viskas gerai. Nereikia kapanotis, kas, ką vakar pasakė, kas ką padarė ar nepadarė, šiandien išaušo nauja diena ir šiandien gyvenimas eina toliau, nes mes nė vienas nesame tobulas. Ir nesistenk šalia esančio žmogaus nei perauklėti nei perdirbti. Gali tik save. Blogai, kai žmonės nori būti sotūs viskuo kiekvieną dieną ir tikisi, kad tą sotumo jausmą ant lėkštelės atneš kitas sutuoktinis, o ne tu pats.
Moters priedermė ir pareiga – vyras. Kai atsiranda vaikai – vyras ir vaikai. Ir visada prisimink- vaikai, ne dilgėlės, neprižiūrimi nei auga, nei tobulėja, o jų gyvenimą turi prižiūrėti abu tėvai. Abu šeimos žmonės, o ypač moterys. Ir pagrindinė moters pareiga šeimoje: kantrumas, apgalvoti poelgiai, mažakalbumas, tvirtas būdas, ištikimybė šeimai. Ir niekada niekam nesiskųsk savo vyru: nei savo mamai, nei sesėms ar broliams, nei draugėms ar kolegėms. Ir niekados nesakyk savo vyrui, kad, pavyzdžiui, tavo mama, sesė ar draugė galvoja, jog vyras nesirūpina jumis, mažai uždirba ir apskritai, jog jis yra neteisus dėl konflikto šeimoje. Pykstasi visi, bet, kaip sakoma, nereikia nešti šiukšlių iš namų. Nepyk ant vyro, net jei jis būna ir neteisus. Geriau pratinkis prie minties, kad judviem iš tikrųjų labai pasisekė – jūs esate kartu. Gal ir keistai tai skamba, bet po to greitai pastebėsi geras intencijas jūsų santykiuose.
Ir dar. Dažniau kalbėkis tomis temomis, kurios įdomios vyrui, parodyk jam, kad jis tau yra labai svarbus ir reikalingas. Bet nepersistenk, nes pradėjus įkyriai lysti į akis ir klausinėti, gali sukelti vyro nepasitenkinimą, ypač jei jis bus pavargęs. Tegul vyras pamato, kad tau labai svarbi jo nuomonė ir patarimai, kad tau labai svarbus yra jis. Ir dar. Ką bedarytumei savo namuose: tvarkytumeis ar gamintum valgį, viską daryk su nuotaika. Patikėk, kad viskas, kas daroma iš širdies, grįžta su kaupu. Svarbu, kad vyras pajustų, kad tu rūpiniesi juo ne dėl to, kad reikia, bet dėlto, kad tau patinka juo rūpintis. Kur ir kada paskutinį kartą buvote dviese? Todėl pagalvok, gal vyrui būtų įdomu nueiti į kiną, parodą, pagrybauti ar pažvejoti. Nesinori? Na, jei nesinori, neverk, kad tavo santuoka ne tokia, kokios norėtum – santuokoje negali būti viskas nukreipta į asmeninį patogumą, nes santuoka –dviejų žmonių sąjunga“.
Apie „nekalbadienius“ ir „ nelovadienius“
„Jei santuokoje nemokame kalbėtis-gresia skyrybos arba kančia visą gyvenimą gyvenant kartu“, sako Barbora, išgyvenusi santuokoje su vyru 58 metus. „Tada vienas iš sutuoktinių „suranda“ tokį darbą, dėl kurio jam tektų mažiau būti namie, o dar geriau – išvažiuoja dirbti į kitą miestą ar net šalį. Žodžiu, prasideda gyventi atskirai, kur vaikai atskirai, šeima padalinta, pinigai taip pat. Nutrūksta dar vienas šeimą jungiantis ryšys – finansai. Nebelikus bendro tikslo, nebelieka ir dėl ko gyventi kartu. Santuoka nėra nei žaidimas nei loterijos bilietas nei pasaka, kur „ilgai ir laimingai gyveno“.
Vyrams apie žmonas
Aleksandras, santuokoje išgyvenęs 55 metus ir vis dar kartu gyvenantis su žmona sako, kad ilgo bendro gyvenimo paslaptis – santarvė, tarpusavio supratimas, gyvenimas be pykčių ir rietenų. Kaip tai pasiekti? Niekada nelaikyk savyje nuoskaudos – jei ilgai laikysi, tai didelis minusas, bet jei susipykęs užmirši po valandos dėl ko pykai, tai tau pliusas, nes toks geriausias būdas viską, kas bloga, nuo savęs nuginti. Šeimoje negali būti du degtukai- vienas kažkuris turi nusileisti. Bet nereikia manyti, kad tai yra kažkoks pažeminimas. Ne, tai tik pastangos išsaugoti santarvę ir ramybę šeimoje, nes santykiai – ne vien tik jausmai. Reikia mokėti protingai į juos žiūrėti, kalbėtis, gebėti viską kitaip įsivertinti ir įvertinti. Visi, o ypač vyrai turėtų prisiminti, kaip labai smarkiai santykius šeimoje gadina kasdienė įtampa ir kuo daugiau streso šeimoje, tuo labiau svyra šeimos mūras, o tai ypač sunkiai išgyvena moterys.
Aš visada stengiausi savo žmonoje ieškoti geriausių jos bruožų, o į tai, kas mano erzino, bandžiau žvelgti kaip į momentinį epizodą ar griaustinį žiemą, kuris greitai praeina ir niekam nekenkia. Visada žinojau ir kitiems sakiau ir sakysiu: žmogus ne Dievas ir pakeisti kito žmogaus negali. Na, o jei negali, tai kam stengtis ir tuščiai laiką bei nervus švaistyti? Mano, kaip vyro užduotis – mylėti žmoną tokią, kokia ji yra, be noro ją pakeisti. Aišku, bėgant metams, mes visi keičiamės ne tik išore, bet ir vidumi. O jei žmona pasikeitė ne taip, kaip norėjau, teks mylėti tokią, kokią turiu- kitos nebus. Aš visą laiką turėjau ir turiu tokią nuostatą, kad vedžiau ne tam, kad žmona mane padarytų laimingu, nes aš pats atsakingas už savo laimę. Kartu ir už taiką ir ramybę savo šeimoje. Žinoma, būna, kai supykstu ant jos, bet niekada savo emocijų neišpilu ant jos ar kitų šeimos narių – aš tiesiog laikinai atsitraukiu, išeinu į lauką ar į kitą kambarį ir bandau pasišnekėti su savimi, išsiaiškinti, kas čia man užėjo. Ir dažniausiai pamatau, kad ji turėjo ant manęs supykti, o ne aš ant jos.
Žinoma, būna momentų, kai, rodos, nieko netinkamo nepadariau, bet žmona kažko suirzusi ar liūdna, neprisileidžia apkabinama, šalinasi. Tada aš bandau jai parodyti darbais, o ne žodžiais, kokia ji man svarbi- imuosi daryti tuos darbus, kuriuos ji visada daro pati: bandau suplauti indus, valyti grindis ar dar kažką kitą. Tai man beveik visada pasiseka, nes kaip ten bebūtų ir kokie profesoriai apie lyčių lygybę ar dar kažką bešnekėtų, bet moteris yra kitokia, jos gyvenimas pagrįstas pokyčiais ir emocijomis, o jos nuotaika banguoja kaip laivelis be irklų, todėl pamačiusi, kaip mano pirštai sunkiai sugrabalioja šlapią lėkštę, ji pradeda juoktis, ima ją ir viskas taip staigiai nurimsta, kaip ir buvo prasidėję. Svarbu parodyti žmonai, kad jei tu vyras, nesupranti, kas jai atsitiko, tau vis tiek svarbu, kaip ji jaučiasi, kad ją visada priimsi tokią, kokia ji yra ir visada būsi šalia. Dabar dažnai, o gal dažniausiai, šeimose kyla audros dėl pinigų: leidžiame pinigus kartu, o kai jų nebelieka – kaltiname viena kitą- „kur padėjai?“ Šeimose, kur pinigais lyja, kitos problemos: kaip investuoti, kad pelną didesnį gautum, kur išleisti, kad kuo prabangiau atrodytum, ar prašmatniau pailsėtum.
Mūsų su Agnute šeimoje problemų dėl pinigų niekada nebuvo, nes mes niekada jų neturėjom. Ne, nesupraskite tiesiogiai- niekada vargšai nebuvome: dar sovietmečiu pasistatėme namuką, mašinikę nusipirkom, vaikus į mokslus išleidom, bet pinigai mums niekada nebuvo tikslas, o tik priemonė pagerinti gyvenimo sąlygas, buitį ir mudu abudu visada veikėme išvien, neskaičiavome, kiek aš uždirbau, kiek ji, ar kiek kuris išleidome sau- tiesiog kartu uždirbome, kartu ir išlaidas planavome, bet dėl centų vienas kitam nei į kišenę nei į širdį nelindome ir nelendame. Juk cirkas būtų, jei, norėdamas žmoną pamaloninti ar jai dovaną nupirkti, turėčiau jos prašyti ar ji manęs: „Duok pinigų“. Šiaip jau, žmona tvarko šeimos kasą, manau moterys tą daryti sugeba labiau. Bent jau mano Agnutė.
Ir dar. Vyras savo moteriai turi duoti laiko ir vietos. Jai reikia laiko atrasti savo pusiausvyrą, atsinaujinti, pasigražinti, tiesiog pabūti moterimi, ne tik žmona.
Santuoka turi savo kalnus ir pakalnes, kaip ir gyvenimas. Svarbu abiem kartu juos įveikti“.
Ugnis ne tam, kad viską sudegintum
Antanas, šeimoje gyvenantis 46 metus, sako, jog supranta, kad šiandienos santuokos išgyvena kitokius iššūkius, kitokias pagundas, kitokius pavojus. „Dabar retas kuris eidamas prie altoriaus, kitaip sakant, net neidamas, o sumesdamas savo gyvenimus į vieną, net nesako, kad tai visam gyvenimui. Dažniausiai: „nepatiks- išsiskirsiu“. Na, maždaug- nusipirkau arklį, nepatiks- parduosiu ir pirksiu kitą. Taip ir daro: žmonas ar vyrus, sugyventinius ar sugyventines keičia kaip pirštines, nes tai yra šiandien yra priimtina. Kodėl? Nežinau ir nesuprantu, bet manau, kad tai egoizmas, nenorėjimas įsipareigoti, nenoras suvaržyti savęs, nemokėjimas ar nenorėjimas aukotis.
Taip, pagundų šiandien yra labai daug, nes tai, kas mano jaunystės laikais buvo nenormalu, dabar tapo norma, kad buvo tabu, dabar privalumas, o apie daugelį dabar egzistuojančių dalykų mes net svajoti negalėjome. Dabar šeima tapo išmaniąja. Ir bendravimas šeimoje išmanus: grįžę po darbų kiekvienas šeimos narys, nesvarbu, didelis ar mažas, sugula prie savo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, planšečių ir bendravimas šeimoje tuo pasibaigia. Šeima tarsi kartu, bet kiekvienas atskirai. Taip ir gimsta nesusikalbėjimas, nes nesikalbama, taip gimsta labai siauras šeimos supratimas, nes kokia čia šeima, kai kiekvienas atskirai. Aš nesakau, kad technologijos yra blogai, ne , tai labai šaunu, bet blogai, kad mes nebesugebame atskirti šeimos nuo jų. Ne tam sukurtos technologijos, kad atitrauktų šeimos narius vienus nuo kitų, ne tam, kad pamirštum savo priedermes ir pareigas. Nors pagundų užmiršti ar nedaryti buvo visada: vieni vyrai iš darbo eidami į aludę ar pas kaimyną užsukdavo ir iki paryčių savo gyvenimu bėdavojo arba grįžę namo koją ant kojos užkėlę į lubas žiūrėdavo, tuo tarpu kiti savo žmonoms ir vaikams buityje, namų ar pamokų ruošoje gelbėjo, vienas moteris iš parduotuvių tik su armota būdavo galima išvilioti, nes jos niekada neturi kuo apsirengti, kitos savo vyrui ir vaikams skubėdavo cepelinų daryti...
Buvo visko, tik dabartinės šeimos dažnai pamiršta vieną dalyką- ugnis ne tam, kad viską sudegintum. Dabar tam karūnuotam pabaisai siaučiant po pasaulį, mes turime galimybę pabūti šeimose, pabūti tokiais, kokiais būti mums neleido darbas ar visuomeninė padėtis, bet ar sugebėsime tuo pasinaudoti? Įdomu, kas atsitiktų, jei kokiai parai ar savaitei dingtų internetas? Ar neatrodo, kad tokią netektį mes suvoktume ne kaip sėlinančią baisią ligą, bet kaip pasaulio pabaigą?
Ar sugebėtume gyvai bendrauti su vaikais, žmonomis, vyrais, ar turėtume kuo užsiimti? Ar tuštuma be interneto nebūtų baisesnė nei karas, maras ir pasaulio pabaiga kartu paėmus? Pamąstykime apie tai. Ir gal turėsime naują pradžią, naują šeimos sampratą, naują požiūrį į save ir savo šeimą...“
