Antraštėse – badas, mintyse – profesinis charakiris
Ekonominis šokas rekordiškai staigus: globaliai išplito per kelias savaites. To dar istorijoje nėra buvę. Tempas ir mastai lenkia ankstesnes krizes. Milijonai žmonių ėjo įprastai miegoti, o atsikėlė būdami bedarbiai. Bočių įspėjimas apie laisvių bei turto trapumą ir prisitaikymo būtinybę vėl baisiai aktualus: neišsižadėk tiurmos ir ubago lazdos. Laimei, aš jį ir anksčiau prisimindavau.
Mano seneliai – auksarankiai Lietuvos ūkininkai, ištvėrę keliolika valiutos reformų, žemės perdalijimą bei nusavinimą ir didelių išpuoselėtų sodžių sunaikinimą. Aš gimiau, užaugau Vilniuje ir nesuspėjau prisibūti „pas senelius kaime“. Užtat įsiminiau, kaip jų didžiulis amžiaus triūsas it ore ištirpo, ir savo vaiko galva supratau, kad nėra teisinga, jei šitaip mąžta žemę, derlių puoselėjančių rankų. Vėliau, per 1990-ųjų ekonominę blokadą, dar patyriau, ką reiškia tikras alkis, kai netveri laukti balzgano sultinio ir akimis ryji verdamus plikus kaulus. Nuo tol itin pagarbiai žvelgdavau į maistą ant kasdienio arba vaišių stalo ir neretai pagaudavau save galvojant, kad ištikus rimtai krizei viską, ko išmokau ir ką nuveikiau, humanitarinių bei socialinių mokslų diplomus ir visus medalius pranoktų paprastas gebėjimas auginti bulves. Kaip tik jo aš, aišku, neturiu. Ši nuojauta visada egzistavo ir realizavosi dabar, kai vyksta šis didžiulis sukrėtimas.
Kova su COVID-19 pandemija segregavo darbo rinką. Tai jau įvyko, nors tuo sunku patikėti. Ir Vilniuje, ir mano antruose namuose Viktorijoje – tas pats: oficialiai ir praktiškai atskirtos nelabai svarbios ir būtinos profesinės veiklos, ir ypač gyvybiškai būtinos, kurioms trūksta arba gali trūkti pajėgumų. Lyg tyčia, kad būtų „smagiau“, įsibėgėja ūkininkų darbymetis: laikas derlių sėti ir nokinti, nuimti, supakuoti, išvežioti. Kaip suksis didžiosios valstybės? Antai, Kanada kasmet įsileidžia 60 tūkstančių sezoninių darbininkų iš užsienio, ir nors federalinė valdžia iškart pažadėjo leisti jiems atvykti ir išvykti per uždarytas sienas, tokio masto logistika ir biurokratijos grandinė kelia skepsio. Be to, ar visose žemės ūkio šakose pakaks įprastų apsukų?
Pandemija, ūkio krizė, bedarbystė, badas. Naujienos plūsta šia seka. Daug kur keliagubai išaugo maisto bankų paklausa. Netgi tylusis Lietuvos prezidentas susirūpino, kad reiktų didinti valstybės maisto atsargas. Ir kažkodėl apninka noras skuosti dar šio bei to nusipirkti, kai Kanados ministras pirmininkas pakartoja kokį dvidešimtą kartą: „Kanadoje maisto nepritrūks.“
Taip dar nėra buvę. Dabar jau tikrai neišsižadu, kad teks pagaliau viską metus kasti bulves – kad ir čia, dabar, kol gyvenu Viktorijoje, Vankuverio saloje, toli nuo sunaikintų senelių sodžių. Kaip bežiūrėsi, toks profesinis charakiris anksčiau ar vėliau įvyks, jei smigsime gilyn į krizę. Bet kol kas dar gyvenu, kaip buvus, – tiksliau, esu dar truputį profesiškai gyva, nors ir anapus uždarytų mokyklų bei universitetų durų. Stebiu, kaip toliau susijauks rinka. Teigiama, kad statistiškai liko nepaveikta kas penkta darbo vieta.
Dėl švelnaus klimato, įspūdingos gamtos ir išpuoselėtų želdynų Britų Kolumbijos sostinė Viktorija vadinama Kanados Rivjera arba sodų miestu. Bet vieną rytą, trečią savaitę po COVID-19 pandemijos paskelbimo, Viktorijos merė Lisa Helps šią rožinę miesto viziją ėmė ir nužudė.
„Viktorijoje puikiai veši lapiniai kopūstai ir burokai,“ – pareiškė ji miesto tarybai svarstant, kaip užtikrinti maisto gamybą ir tiekimą krizės sąlygomis.
Helps priminė, kad prieš 90 metų per Didžiąją depresiją dabartinio Viktorijos tarptautinio oro uosto teritorijoje plytėjo bedarbių stovykla, kurioje žmonės dirbo už maistą ir pastogę, o pagrindiniame miesto parke buvo auginamos bulvės našlaičiams ir seneliams šelpti.
Miesto tarybos nariai pritarė, kad šiuo metu salos maisto atsargos ir ištekliai pernelyg pažeidžiami. 1950-aisiais 85 procentus maisto produktų rinkos sudarė vietos ūkininkų produkcija, o dabar tiek pat ir net daugiau – importas.
Tad ar prie Britų Kolumbijos parlamento rūmų vietoje gėlynų-skulptūrų ir tobulos vejos nusidrieks burokų lysvės?
Ne. Nebūtinai. Helps svarsto kaip klimato kaitos ir miesto ūkio inovacijų specialistė. Jos užnugaryje – klimato kaitos, maisto suverenumo ir saugumo sričių mokslininkai, kurie plėtoja miestui tinkamiausias urbanistinio ūkininkavimo idėjas ir tiria pasiteisinusius arba nesektinus pavyzdžius (kad ir Vankuveryje, kur apleistuose daugiabučių „daržuose“ prisiveisė graužikų). Helps pirmas kuklus planas toks: Viktorijos miesto želdynų darbuotojai vietoje palmių ir kitų dekoratyvinių augalų laikinai daigins daržoves bei žalumynus. Jie gegužės–birželio mėnesiais išdalys 50–75 tūkstančius sodinukų miestiečiams, kad šie nusiimtų derlių savo kiemuose (juolab kai tradiciniai sodų centrai nebespėja auginti daigų tiek, kiek reikia, ir prie bendrovių labdarai dalijamo dirvožemio driekiasi ilgos eilės). Miesto bibliotekos sudarys ir atvers specialias patikimų duomenų bazes, kad bendruomenės „negrybautų“ internete ir pramoktų geriau ūkininkauti.
Pagaliau, Viktorijoje, kaip ir gimtajame Vilniuje, bent man pažįstami žmonės yra šiek tiek pamišę dėl sveikos mitybos ir naminio maisto. Būtini atributai – BBQ kepsninė ir pilnas šaldytuvas. Ar jie tvers be šviežių salotų, kepsnio ir naminės duonos? Kai reikės, tai ir ūkininkaus.
Tik, aišku, virsmas iš sodų į burokų miestą būtų nei paprastas, nei lengvas. Prasidėtų tuo, kad po dezinfekcinių priemonių, tualetinio popieriaus, internetinių kamerų ir miltų Vankuverio saloje deficitinėmis prekėmis bent laikinai taptų ir kastuvai bei kauptukai. Pamatysim.
Laisvė rinktis, kalėjimo grėsmė ir milijoninės baudos
Juodojo humoro dėlei lažinčiausi, kad Viktorijos gyventojai lysves ir vištides įsirengtų (jei jų dar neturi) bent iš nuobodumo. Mat šitas miestas nuolat šurmuliuoja tarsi mugė, maži verslai yra jo nervas ir pulsas. O dabar jis kraupiai primena lavoną, pavasario žiedais tarsi per laidotuves apsikrovęs. Gatvės ir aikštės nuščiuvo. Languose mirga skelbimai-žinutės apie paslaugas internetu arba laikinai nutrauktą veiklą. Žmonės dingo.
Kovo 19 dieną visoje Britų Kolumbijoje dėl visuomenės sveikatai grėsmingos situacijos įvesta nepaprastoji padėtis. Uždrausti daugiau nei 50 žmonių susibūrimai, uždarytos nebūtinos įstaigos ir įmonės, ir nuo tol vis griežtinama socialinė distancija (vengiama žodžio „izoliacija“, leidžiant suprasti, kad nuotoliniai socialiniai ryšiai išlieka būtini ir skatinami). Vis griežčiau spaudžiama, kad didžiuma iš penkių milijonų provincijos gyventojų liktų namie.
Reikalas tas, kad čia, pavyzdžiui, iškylos ir išvykos, kempingai ir kruizai it įaugę į kraują. Be to, kanadiečiai itin daug keliauja, nes važinėja vieni pas kitus per visą žemyną. Jei dėl naujo naftotiekio protestuotojai šiemet buvo sukėlę ekonominę blokadą, tai uždraudus užtarnautą poilsį bene išeitų į karą. Tad apsiribota rekomendacijomis. Šimtai išvyko į kruizus ir patys save nubaudė: tapo įkalinti kajutėse, kol virusą „nešiojantys“ laivai klaidžiojo po pasaulį, negaudami leidimo prisišvartuoti. Įkalintųjų siaubo istorijos iš pradžių daugelį graudino, vėliau ėmė erzinti ir pykdyti, o galop sumišo su netekties liūdesiu. Kruizų verslo agonija buvo staigi ir tapo ne tik rykšte turistams, bet ir smūgiu nacionalinei ekonomikai. Kanados vyriausybė su piliečiais nekovojo, užtat verslą be gailesčio numarino: be derybų uždraudė nuo balandžio lig vidurvasario atplaukti didesniems nei 500 žmonių plukdantiems laivams. Vien Viktorijos uoste kasmet kone trys šimtai didžiulių lainerių atplukdydavo iki milijono svečių (beveik dešimpteriopai daugiau nei Klaipėdoje!); taip be isterijos ir protestų staigiai žlugo regiono plėtros planai, privatūs verslai ir keliautojų svajonės. Ir, tarsi to būtų maža, Vankuverio saloje jau plinta idėja išvis panaikinti nebūtiną susisiekimą su žemynu: tokią peticiją pasirašė apie 40 tūkstančių gyventojų.
To nuoseklumo pagrindinis rezultatas aiškus: kanadiečiai lieka namie. Plačiai suprantama, kad tai – ne atostogos (nors ir ne karantinas!). To pasiekta ne varu varant ir baudžiant, bet primygtinai apeliuojant į sąmoningumą: „Parodykite dabar, kokie yra kanadiečiai, ką mes kartu galime.“ Vienintele retorikos išimtimi ir nacionaline sensacija tapo Manitobos provincijos premjeras, trenkęs bene itališko stiliaus kreipimąsi: „Aš neturiu kantrybės begalviams ir kvailiams, kuriems nerūpi jų ir kitų gerovė!“ Tačiau tuo bent atvirai nesižavėta.
Visuotinis karantinas kol kas laikomas kraštutine priemone. Tik iš kelionių grįžusiems asmenims privalomas dviejų savaičių karantinas. Ši prievolė ir griežtos baudos – sukėlus grėsmę kito asmens sveikatai ar gyvybei, gresia net iki milijono Kanados dolerių ir trejų metų kalėjimo – įvestos federaliniu Karantino aktu kovo 25 dieną. Kalbama, kad ne visi grįžtantieji izoliuojasi. Bet patvirtintų pranešimų apie tai nėra. Bent savoje aplinkoje Viktorijoje praktiškai neįsivaizduoju Karantino akto pažeidimo. Nuo šiol išlipęs iš lėktuvo turi nurodyti, kur užsidarysi dviem savaitėms; jei neturi kur – valdžia suteiks laikiną pastogę; ir raitoji policija ten aplankys, patikrins, kaip laikaisi prievolės (tai – jau ne prašymas, o įstatymas). Be to, paskelbus ekstremalią padėtį, namų bendrijos iškart ėmė registruoti gyventojus, tikslino gyvenamąsias vietas, sveikatos būklę, pagalbos poreikius arba pasiūlymus ir, aišku, išvykų istoriją. Dabar galiu neprisiminti kaimynės vardo, bet tiksliai žinau, iš kokio Meksikos kurorto ji sugrįžo ir kada.
Misija: apsiginti nuo savęs pačių
Aišku, niekas nėra tobulas. Kvailumas yra bendražmogiškas ir neišgydomas. Pirmą pandemijos savaitę Viktorijos merė Lisa Helps kreipėsi ir taip: „Klausykite, mano mieli miestelėnai, štai kol ten žmonės iš Otavos kalba apie lėktuvus ir prabangius laivus, man tenka misija pranešti žinią apie jūsų unitazus.“ Pirmas socialinės distancijos poveikis mieste buvo užkimšta kanalizacija. „Vandenyje tirpstančios dezinfekcinės šluostės yra šiukšlės ir turi keliauti ne į unitazą, bet į šiukšlių dėžę, ačiū!“ – pasakyta, padaryta. Problema daugiau nesikartojo.
Panašiai pavojingų kvailysčių apstu. Pavyzdžiui, kažkuriam tėtušiui šauna į galvą rūpestingai užsidėti kaukę ir su mažamečiu vaiku pašėlioti uždarytoje žaidimų aikštelėje, o naktimis ten sliūkina paaugliai žolės traukti. Populiariausiose promenadose, ypač paplūdimiuose, daugelis pagarbiai prasilenkia iš tolo, bet kažkas sugriūva į krūvą alaus po keturis ar penkis. Tokiems dar negrasinama dronais ir kordonais. Užtat ugdomas visuomenės nepakantumas.
Kas iš to, kad saloje itin brangūs degalai atpigo kone trečdaliu, iki Kanados dolerio (apie 60 eurocentų), ir kad stovėjimas prie būtinųjų miesto įstaigų – laikinai nemokamas? Viktorijos viešasis transportas pandemijos proga išvis visus veža už dyką. Bet jei neskubi į būtinąją tarnybą, tai kur ir ko važiuoti? Besąlygiškai uždaryti visi provinciniai parkai, prašoma nesilankyti regioniniuose arba vietiniuose parkuose, paplūdimiuose uždarytos kai kurios stovėjimo aikštelės ir juostomis „STOP“ apjuostos iškylų erdvės, nebeveikia sporto aikštelės ir golfo aikštynai, ir per 80 procentų sumažėjo keltų į žemyną bei aplinkines salas. Laikoma prastu tonu apsipirkti daugiau negu vienoje maisto prekių parduotuvėje. Kai kas dar važiuoja į turgelį: ūkininkai prekes pasidėję už polietileno pertvarų, o pirkėjai iš už kelių metrų šūkčioja, ką pirkti nori. Beje, mažai kur bėra gėlininkų; kai kurie jų riša puokštes ir palieka gatvėse – kam reikia, tas pasiima ir palieka pinigų, kiek negaila, ar brūkšteli padėkos, palaikymo raštelį. O šiaip automobilis bene būtiniausias „eiti į svečius“: vaikų šventes praskaidrina gimtadienių paradai.
Nors situacija beprecedentė, ekstremalaus valdymo įgūdžių Britų Kolumbijoje nemažai – pavyzdžiui, 2017 m. vasarą dėl miškų gaisrų ekstremali padėtis tęsėsi dešimt savaičių. Gal iš dalies dėl to prevencija buvo veiksni, ir COVID-19 plitimas pristabdytas? Kovą Britų Kolumbijoje viruso atvejų buvo daugiausia ir jis plito sparčiausiai, kaip ir Ontarijuje. O dabar kreivė plokštėja. Balandžio 13 d. užregistruoti 1445 susirgusių žmonių (iš jų 84 – Vankuverio saloje), 905 išgijo, 58 mirė. „Negalima atsipalaiduoti, balandį laukiame piko“, – įspėja pareigūnai ir griežtina apribojimus.
O federalinė vyriausybė labiausiai nukentėjusiai Kvebeko provincijai (8,5 milijono gyventojų, 13 557 susirgusių, 360 mirusių) padėti pasiuntė kariuomenės – juolab artėjant kasmečiam potvyniui, kai dėl viruso nebegalės padėti vietiniai civiliai gelbėtojai–savanoriai. Kanados ministras pirmininkas net siūlė įvesti aukščiausią parengtį ir pirmąkart aktyvuoti Nepaprastosios padėties aktą, bet provincijų vadovai siūlymą nedvejodami atmetė, o Britų Kolumbijos premjeras, kaip pakartotinai pranešama, susikeikė peikdamas tokį „laiko gaišimą“. Justinas Trudeau ir toliau kas rytą kreipiasi į visuomenę ir ragina nusiteikti ilgai bei sunkiai krizei. Viešai kalbėdamas jis – kaip ir provincijų, ir vietos valdžios atstovai – visada būna be kaukės.
