Romos nuogumas – kitoks: fatališkai teatrališkas. Jam visiškai nebūtinos spalvos, pakanka linijų ir formų žaismo, bažnyčių fasaduose susuktų travertino elipsių, fontanuose trykštančio vandens spektaklio.
Šis unikalus pasivaikščiojimas po miestą yra projekto peržiūra. Užsakovai – Urbonas VIII, Inocentas X ir Aleksandras VII ginčijasi su projekto autoriais – Gianlorenzo Berniniu, Pietro da Cortona ir Francesco Borrominiu. Projekto pavadinimas – barokas. Ginčijasi jie gana triukšmingai, pykstasi, nesutaria – ypač Gianlorenzo su Francesco. Nelabai tinka netgi pats projekto pavadinimas – barocco: šis žodis reiškia paiką manierizmą, tvarkos ir geometrijos griovimą, emocijas, labai daug emocijų, logikos trūkumą. Kažin kaip ir kodėl galėjo atsitikti, kad toks visiškai nerimtas žodis – barocco patiktų Šventojo Apaštalų Sosto valdovams? Bet taip atsitiko. Romos projektas buvo patvirtintas.
Nuo Trevi fontano iki Ispanijos aikštės – maždaug dešimt minučių neskubaus ėjimo. Fiksuoju pojūčius:
- Ši Roma nekvepia. Niekuo. Nesklinda šviežiai skrudintos kavos, kepamų picų, lazanijų, kaštainių aromatai. Nesijaučia prabangių kvepalų ir arklių, rituališkai tempiančių botticelle (it. – karietaitės) mėšlo. Nesklinda benzino smarvė.
- Ši Roma nekalba. Ji tyli. Girdžiu žuvėdrų klykavimus ir vandens šniokštimą fontanuose. Girdžiu savo paties žingsnių aidą. Daugiau nieko.
- Ši Roma nieko neparduoda. Neparduoda skaniausių pasaulyje ledų, kuriuos aprašiau gide „Amor Roma“. Neparduoda aukštosios mados, parfumerijos, rankinių, aukso papuošalų, aukštakulnių, „Zaros“ drabužių, kambarių viešbučiuose, kambarių svečių namuose, spritzo, artišokų. Laikraščius kioske parduoda.
- Ši Roma skirta tiems, kurie nevaikšto į tualetą. Tokia problema po trijų valandų ėjimo miesto gatvėmis galiausiai iškyla. Bet ji nėra kaip nors išsprendžiama. Jokiu būdu ir už jokius pinigus. Šitai oficialiai patvirtina ir policijos ekipažas dokumentų patikros metu.
Žadėjau paaiškinti, kodėl šios fotosesijos vertė siekia, o gal ir viršija milijoną eurų.
Kiek eurų kainuotų uždaryti visą Romos centrą vidurdienį, sustabdyti automobilius, praeivius, lėktuvus virš miesto? Palikti tik žuvėdras ir policijos ekipažus? Tokį klausimą juokais uždaviau pažįstamam režisieriui, kuris dalyvauja mūsiškiame žurnalistų „Globo d‘Oro“ kino festivalyje. Jis atsakė visai rimtai: „Ne mažiau kaip milijono reikėtų...“
Štai keistas, neatpažintas objektas gatvėje, netoli Trevi fontano. Kas tai?
Iki kovo 10 tai buvo atgaivos vietelė tiems, kurie karštligiškai grūsdavosi prie fontano su savo monetomis saujoje, selfių troškuliu, mineralinio vandens troškuliu. Čia buvo toks miniatiūrinis skaisčiai apšviestas bariukas, kuriame galima buvo numalšinti mineralinio vandens, alaus, putojančio vyno, koka kolos ir daug kitų troškulių. Tai buvo improvizuotas gėrimų fontanėlis didžiojo fontano pašonėje.
Dabar tai yra ikona. Apdengta tentu, kruopščiai suraišiota virvelėmis, apklijuota lipnia juosta. Papuošta atvirukiniais vaizdais tos Romos, kurią dabar galima pamatyti nebent filmuose. Taip, tai „la dolce vita“, saldaus gyvenimo stop kadras. Jis idealiai reprezentuoja visų Romos barų su jų ryto kapučino ir kruasanų kvapais, kavos malūnų burzgimu būseną.
Via del Tritone – Tritono gatvė. Ji prasideda ties via del Corso ir šauna į viršų, iki pat piazza Barberini – Barberini aikštės. Ten trykšta nuostabiausias Gianlorenzo Berninio kūrinys – Fontana del Tritone – Tritono fontanas. Tuos, kurie nori suprasti, kas yra barokas vedu prie šio fontano ir prašau man surasti bent vieną tiesią liniją. Ši gatvė buvo nesuvaldomo Romos chaoso epicentras. Dabar jį – chaosą atstovauja vienas motoroleris kadro centre. Atsistoti vidurdienį via del Tritone viduryje ir bandyti fotografuoti gatvės perspektyvą būtų kažkas panašaus į teatrališką savižudybę miesto centre. Dabar tai yra stovėjimas tuštumoje. Ir tiek.
Via della Mercede ir via della Propaganda gatvių kampas: Qui visse e mori Gianlorenzo Bernini sovrano dell’arte al quale si chinarono reverenti papi principi popoli. Čia gyveno ir mirė Gianlorenzo Berninis – menų suverenas, kuriam lenkėsi garbingieji popiežiai, kunigaikščiai, tautos.
Aš nežinau, kodėl ketvirtį amžiaus vaikščiojau pro šią sankryžą ir nemačiau šios lentos. Kažkodėl eidamas iš Trevi fontano link Ispanijos aikštės jos niekada nepastebėjau. Tautos, kunigaikščiai, popiežiai lenkėsi, o aš – ne. Kokia būtų Roma be Gianlorenzo kūrinių, kuriuos amžininkai ir konkurentai vadino „architektūros kliedesiais“? Be „Upių fontano“, be pirminio Trevi fontano eskizo, be Minervos aikštės „Drambliuko“, be Šv. Petro aikštės kolonados, Šv. Petro bazilikos baldakimo?
Reikėjo šios pandeminės tuštumos, kad paaiškėtų tai, kas buvo kažkur nutolę: Roma yra Gianlorenzo projektas. Lenkiuosi.
Tai gatvė, kurios vengia tie, kurie nekenčia mados pasaulio. Via dei Condotti yra mados pasaulis, viena iš penkių svarbiausių pasaulio mados gatvių. Tie, kurie nekenčia mados, deja, ir dabar turėtų jos vengti, nes vitrinos spindi. Mada yra, nėra tik mados vartotojų. Nėra žiopsotojų. Nėra nuolaidų medžiotojų. Čia toks įdomus momentas, kai mada neskirta dėvėti. Ji skirta grožėtis (išskyrus tuos, kurie jos nekenčia) tarsi ši gatvė būtų ne mados pirkinių gatvė, o muziejus. Statiška mados galerija.
Ten, via dei Condotti gale, ties Berninio vyresniojo fontanu matosi trys mados vartotojų figūros. Trys. Viena ir dar dvi. Neskaitant, žinoma, į mane žiūrinčių manekenų vitrinose. Jų suskaičiavau beveik penkiasdešimt.
Arthuro Schopenhauerio, Leono XIII, Hanso Christiano Anderseno, George Gordono Byrono, Giacomo Casanovos, Jano Matejkos, Czesławo Miłoszo, Marko Twaino, Henriko Ibseno dvasios ten – viršuje turbūt ne juokais įtūžusios. Jie visi gėrė kavą Antico Caffe’ Greco, vieni – „Omnibuso“, kiti – „Raudonojoje“ salėje. Pranciškaus Smuglevičiaus dvasia irgi greičiausiai pyksta. Jie visi ten praleisdavo savo nuostabų laiką. Jie nepatikėtų, išvydę šeštadienio vidurdienį užvertas garsiausios pasaulinio lygio menininkų ir literatų kavinės duris. Daug visko per tuos 260 metų įvyko. Karų, epidemijų, okupacijų. Bet žinių apie tai, kad kažkas negalėtų užsukti puodelio espreso į seniausią Romos kavos instituciją nėra.
Ši nuotrauka jaudinančiai įprasmina pandemijos laikų Romos tragikomediją. Šis vaizdas yra topas.
Nėra mados vartotojų, vitrinų žiopsotojų gatvėje, kurioje 1 kv. metro metinės nuomos kaina siekia 8000 eurų? Nėra „Gucci“ gerbėjų? Negali būti... Štai: trys „Gucci“ manekenai žiūri į vieną prastai vilkinčią moterį. Prastai vilkinti moteris yra barbona – taip italai vadina benames. „Gucci“ manekenai nustebę. Jie nepratę prie tokių praeivių.
Kita vertus…
Ši vienintelė via dei Condotti praeivė vis tik yra moteris. Ji stabteli prie vienos vitrinos ir ilgai į kažką žvalgosi. Į ką ji žvalgosi? Į rankines. Tiesa, jų kainos vitrinoje nepatikslintos.
Šimtas trisdešimt šeši šventosios Kalnų trejybės laipteliai nuobodžiauja. Jų niekas netaško varvančiais ledais, nelaisto alumi ir vynu, netrupina sumuštinių, nepadeda nei minisijonuotų užpakalių, nei džinsuotų. Šimtas trisdešimt šeši laipteliai netarnauja selfiams, ant jų nevarva turistų prakaitas, jų nemindo elegantiški aukštakulniai iš gretimų avalynės butikų, nemindo ir pigių sportbačių guminiai padai.
Šimto trisdešimt šešių laiptelių nebesaugo municipalinė policija, nors naujausi draudimai buvo gana griežti – atsisėdai ant vieno iš 136 laiptelių – gauni 150 baudą, išsidėlioji McDonalds produkciją – gauni 400 eurų baudą. Nėra pažeidėjų, nėra baudų, o tas vienas barbone ties fontanu nesiskaito, nes benamiams baudų niekas nerašė nei tada, nei dabar. Jis yra visos piazza di Spagna – Ispanijos aikštės unikalus šeimininkas.
Kairėje piazza di Spagna pusėje atsiveria juoda sampietrini grindinio dykuma. Ten, toliau prasideda via del Babuino mados gatvė, dar toliau – vos įžiūrimas vieno praeivio siluetas ir piazza del Popolo – Tautos aikštės obeliskas. Tokia ganėtinai prakeikta vieta, kurioje buvo antikristo – imperatoriaus Nerono kapas. Bet yra ir gana smagi vietelė: kavinė „Canova“ , čia kavą kone kasdien gerdavo Federico Fellinis.
Nuogos Romos aprašymo tekstus baigiu atvirkštinės prasmės klausimu: gal eikime neišgerti kavos į „Canovą“?
Vaikščiojimo po nuogą Romą finiše – šiek tiek spalvų. Tik neklauskite ar tai buvo liūdnas, o gal – malonus vaikščiojimas. Atsakysiu: aš mačiau la grande bellezza – didįjį grožį.
