Kai aš pardavinėjau savo seną opelį, pagal man nežinomus kriterijus į mano namus vis atvažiuodavo tadžikai. Jiems tas opelis visiškai tikdavo, tik po ilgo tupinėjimo aplink kiekvieną opelio ratą ir caksėjimo liežuviu kiekvienas tadžikas-pirkėjas atsidusdavo:
– O kondicionieriaus tai nėra. Kodėl tu, broli, apie tai nepagalvojai prieš pirkdamas? Pas mus Tadžikistane labai karšta!
Broliu buvau vadinamas, nes svečius maloniai priimdavau, kai kuriuos apžiūrai pats parsiveždavau net nuo stoties makdonaldo. Ir veždamasis tadžikus namo prisimindavau, kad sultingiausi Centrinės Azijos persikai auga Kurgan – Tiubėje, Tadžikijoje.
– Dabar prezidentas pervadino į Bochtarą, jau ne Kurgan – Tiube. Bet daug žinai apie mus, broli! – pagerbdavo mane tadžikai.
Tačiau vieną naktį lovoje šviečiant blyškiai kaip mirtis pilnačiai šalto prakaito išpiltas ištyriau ilgą loginę grandinę apie mano opelio pirkėjus iš Chudžando ir Isfaros. Ilgos loginės grandinės pradžia buvo Kryžiaus karai. Aktyviausiųjų Kryžiaus karų dalyvių tamplierių priešai buvo asasinai. Iki šiol prancūzų ir anglų kalbose žudikai vadinami asasinais. Jeigu apie tūkstantį metų prisimenamas slaptos brolijos pavadinimas, tai mano galva įspūdžiai buvo stiprūs?
Asasinai per tūkstantį metų niekur nepranyko. Šiek tiek pasikeitė. Išlikusi jų sektos dalis vadinamas ismailitais ir jiems vadovauja Aga chanas, kurio genealoginis medis lengvai atsekamas iki Kryžiaus karų laikų asasinų vadovų.
Aga chanas mūsų laikais gyvena turtingame dvare prie Paryžiaus.Tačiau maloniai aplanko savo pavaldinius Tadžikistane, ten daug investuoja ir pats Tadžikistano prezidentas iki gyvos galvos Emomali Rachmonas meiliai spaudžia atvykusiam Aga chanui ranką.
Pabandytų nebūti meilus!
Taip naktį susapnavus ilgą sapną sutikti Jusufą iš Tadžikistano tapo įdomiau. Išaugo pagarba ir atsirado bijojimas paklausti: ar tu esi ismailitas, Jusufai, ar, dėkui Alachui, iš paprastesnių musulmonų?
Tadžikai opelio pirkėjai pasipuošė nematoma asasiniška aura ir jokio mano europietiško pranašumo neliko. Nes mes patys savo tamplierius sumalėme į smulkius miltus seniai, o jie štai gyvi ir vaikšto po mano kiemą, transliuoja išmaniuoju telefonu mano opelio rūdis klientui iš Dušanbės.
Opelį vėliau pardaviau daktarei nuo Nemenčinės.
Nuobodi mūsų politika. Susenusiai senmergiška. Kurios visi džiaugsmai jau praeityje. Štai paskutinė gardi politikos meilužė Greta. Nešpėtna moteris ir taip smagu buvo žiūrėti į lėtai skrudinamą ant keptuvės dėl jos vyriškos giminės politiką. Netrenkė jis kumščiu per stalą:
– Mano tai moteris. Man jos reikia. Tylėt, chamai!
Pamatėme ne lyderį, o žaltį, besukiojantį savo uodegą. Mykė ir suko žvilgsnį į šoną. O moteris buvo graži.
Tai aš ir tvirtinu – pilka ta mūsų politika. Paskutinę gyvą politiko meilužę žvalgėme prieš tris metus. O dabar matome tik asfaltą, respiratorius ir kotletus. Jėzusmarija. Be polėkio, be spalvingų odaliskų, be kinžalų. Surukusius politikų veidus, kurie dėbso vienas į kitą it sultingą citriną perkandę. Vyrai lyg ir būtų, bet gudrybės moteriškos – įgnybti, slapta įgelti ir piktdžiugiškai kikenti už kampo, politiniam priešininkui bejėgiškai spurdant kruopščiai išmegztame intrigų voratinklyje
Tokia politika mums nereikalinga!
Gelbėtų gal monarchija. Britų pavyzdys: nykus, nutampytas lyg senas megztinis iš spintos dugno Brexitas vienu ypu buvo nušluotas nuo dienos šviesos, kai Meghan su Hariu išdrįso išviešinti savo exit.
Bet mūsų monarchistų gretos skystos, keli paliegę diedai ar žmonės žibančiomis ką tik nusileidę iš tolimojo kosmoso pakraščių žalių žmogeliukų pilotuojamu laivu. Mums iki karūnų auksu spindinčios monarchijos šimtas metų.
Lieka vienintelis būdas įpūsti gyvybės merdintiems savo išrūgose politikams – slaptųjų organizacijų kūrimas. Pavadinimų daug. Rinkitės, žmonės, ką širdis geidžia. Rozenkreiceriai, tamplieriai, satanistai, iliuminatai, masonai ar mūsiškiai Vilniaus universiteto išauklėti filaretai su filomatais.
Atgimus slaptoms organizacijoms atgimtų masinės informacijos priemonės. Į sutemas būtų nutrenkti bierancų ir saugirdų įtakojimai. Visiems sužibtų akys!
Policijai, hipsteriams ir net konditeriams!
O konditeriai ką?
Konditeriai iškeptų juodos spalvos pyragaitį, pavadintą Juodojo rozenkreicerio ranka. Ir meiliai atsidusęs uždėti dvigubai riebesnę kainą.
Politikai savo reguliarius prisidirbimus aiškintų taip – bijojo asasinų keršto arba apšvietė jį iliuminatų šviesa. Ir vidutinis statistinis skaitytojas tikėtų, nes taip istoriškai pavadintos organizacijos negali klysti.
Moterys į namus meiliai kviestų vyriškį ne dėl vulgarių pinigų, o kad įtartų jį esant Molėtų rajono rozenkreicerių skyriaus pirmininku.
Vaikai žaistų ne su išmaniaisiais, o kautųsi kardais kaip tamplieriai su asasinais.
Žmonės spindinčiomis akimis spiestųsi aplink žydruosius ekranus: ką dar pridirbo filaretai!
Lietuva suklestėtų. Taptų įdomiausia šalimi lietuviams ir viso pasaulio turistams.
Aš net bijau skleisti jums žinią kaip dar labiau būtų geriau! Nes jūsų vaizduotė to neatlaikytų.
Tik paprasto pirmo žingsnio trūksta – slaptųjų politinių organizacijų inkubatoriaus. Vietoj dabartinių masinių verslo inkubatorių, kurie jau pavirtę į rutiną ir protinę dykynę.
Toks mano siūlomas vienaragis Lietuvos gyvenimui pradžiuginti.
