Atkreipkite dėmesį į antraštę – ne tik tai, kaip mokytis, bet ir tai, kaip jų išmokti. Tai labai svarbus dalykas: mokosi daugelis, išmoksta retas. Lietuvoje su kalbomis blogai, pakanka pažiūrėti, kaip atrodo valdiški vertimai (net ir labai turtingų įmonių) į anglų kalbą. Vaizdas labai liūdnas. Arba juokingas. Žodžiai lyg ir angliški, bet tekstas kvepia kuo tik nori, tik ne Anglija ir ne Amerika.
Kai tekstas yra įsimenamas tik dėl to, kad jis išverstas į anglų kalbą taip, lyg jį būtų verstas Žemaitijoje, tai yra blogas vertimas (nieko blogo nenoriu pasakyti nei apie Žemaitiją, nei apie Aukštaitiją, nei apie jokį kitą regioną). Tekstas turi būti toks, kad niekam nebūtų klausimo, kas jį vertė.
Jeigu jūs kalbate užsienio kalba, tai idealus variantas yra toks, kad niekam nebūtų įdomu, kur jos išmokote ir iš kur jūs kilęs. Tai nereiškia „kalbėti be akcento“. Kokį nors akcentą turi visi, net profesionalūs aktoriai (jie gali turėti išmoktus akcentus), tačiau kalba turi būti natūrali ir panaši į tą, kuria kalba išsilavinę žmonės.
Kalba yra jūsų instrumentas ir turi jums nešti sėkmę. Lietuviai dažnai galvoja, kad blogas kalbėjimas kita kalba yra kažkam mielas ir įdomus. Vieną kartą, prieš daugelį metų, Kaune miesto valdžia vertė kažkokį lankstinuką, išvertė baisiai ir dar Laisvės Alėją pavadino Freedom Alley, kas nėra smulki klaida, o stambus idiotizmas, nes „alley“ yra toks praėjimas tarp garažų, kur vaikšto benamės katės ir po konteinerius rausiasi benamiai. Amerikos lietuviai atsiuntė į Kauną suredaguotą tekstą, o lietuviai įsižeidė, pasakė, čia mums to amerikietiško slengo nereikia, mes kalbame angliškai savaip. Dar ir, kas be ko, nežinojo, kas yra slengas (jie manė, kad čia toks socialinio dugno budulių žargonas), bet ką tu jiems padarysi.
Manęs dar nenustojo klausinėti, kaip aš išmokau angliškai (tai kalba, kurią moku geriausiai – geriau, negu lietuviškai), ir aš visada sakau tą patį: žiūrėkite filmus ir mokykitės jų dialogus atmintinai. Ta prasme, ne kalkite, bet tiesiog žiūrėkite tol, kol išmoksite, ir viskas bus gerai. Dvidešimt, trisdešimt, penkiasdešimt kartų. Tegul nuolatos jie groja ausinėse. Arba per garsiakalbį.
Jūsų didžiausias priešas yra filmai, kurie yra įgarsinti lietuviškai. Jeigu norite gerai kalbėti angliškai, daugiau gyvenime nežiūrėkite nė vieno tokio filmo. Tai yra grynas nuodas jūsų mokslui. Žiūrėkite tik angliškus filmus.
Jeigu mokotės kalbėti iš kalbos natūraliųjų kalbėtojų („native speakers“, tai yra tų, kuriems ta kalba yra pirmoji), pasirūpinkite, kad tie žmonės būtų tikrai gerai kalbantys ir išsilavinę, nes kitokiu atveju mokysitės blogos kalbos iš žmonių, kuriuos nuskriaudė gyvenimas, atimdamas iš jų gebėjimus gerai kalbėti. Nekliedėkite apie „šnekamąją kalbą“. Būna tokių durnių, kurie sako: „man nereikia visos tos gramatikos, man reikia šnekamosios kalbos“, jie nesupranta, ką šneka. Čia kaip sakyti, kad man nereikia mokytis piešti modelių ir gipso, aš noriu tik išmokti piešti karikatūras ir manga. Visi karikatūristai ir animatoriai yra visų kiečiausi piešėjai, kurie pirma išmoksta klasikinio piešimo, ir tik tada kyla į naują lygį: jeigu nori kažką iškraipyti, modifikuoti, vaizduoti subkultūriškai, turi iš pradžių būti išmokęs klasiką. Tas pats ir su kalba. Slengas, žargonas, regioninė kalba, subkultūrų vernakuliaras, gopnikų ir marozų dialektai yra aukštesnis ir sudėtingesnis lygis, negu laboratorinio švarumo norminė kalba.
Klausykite gerai kalbančių – gyvai arba iš ekranų – ir mokykitės kalbėti taip, kaip jie. Kopijuokite. Imituokite. Bandykite dar, ir dar, dar. Kalba yra šlifuojama, kaip kovos menai. Labai daug pratybų, ir turi būti geras mokytojas, ir laimi tas, kas daugiausiai treniruojasi ir įdėmiausiai seka trenerio nurodymus, ir bando daryti tiksliai taip, kaip treneris. Šiuo atveju treneris yra kitas kalbos kalbėtojas, kuris yra išsilavinęs ir turi apie ką kalbėti. Nereikia pamiršti ir to, kad iš socialinio dugno negalima mokytis dar ir todėl, kad jie ne vien blogai kalba, bet ir neturi apie ką kalbėti. Jei aplink jus yra tik socialinis dugnas, tai yra ženklas, kad jums reikia keisti kažką savo gyvenime. Kaip sakoma, jeigu jūs esate protingiausias žmogus kambaryje, turite eiti į kitą kambarį.
Blogiausia vieta mokytis anglų kalbos – bet kuri vieta, kuri susijusi su Europos Komisija ar bet kokia kita europine struktūra. Ten dažniausiai mokysitės kartoti suomių, graikų ir bulgarų daromas anglų kalbos klaidas. Europinėse struktūrose miršta kalbos jausmas, kaip kažkada Kremliaus koridoriuose ir sovietų ministerijose mirė gera rusų kalba ir liko partinė-komunistinė puskalbė.
Tai dar sykį: kalbėkite su teisingais žmonėmis ir klausykitės teisingų žmonių. Kiek įdėsite į tai laiko ir pastangų, tą ir gausite. Kalbos moksle nėra slapto keliuko į sėkmę, kurioje jūs apgausite gamtą ir galėsite mokėti dalykus, nieko nedarydami. Pasakos apie mokymąsi miegant pasakojamos jau kelis dešimtmečius, ir lygiai tiek pat laiko parduodamos tam skirtos kasetės, kompaktiniai diskai ir internetu parsisiunčiamos pamokos. Ko niekas dar nematė, tai žmogaus, kuris kalbos išmoko miegodamas. „Išmokti kalbą be jokio vargo“ sugeba tik tie asmenys, kuriuos rodo interneto reklamose. Tai netikri žmonės, jie yra aktoriai ir fotomodeliai. Gyvenime tokių nebūna.
Tačiau jei stengsitės, stebuklai ims atsitikti, ir greičiau, negu tikitės. Jūs pradėsite taisyklingai kalbėti natūralia, idiomatine kalba, ir net jei tarimas nebus idealus (jis retai būna toks, kad neįmanoma būtų pasakyti, kad gimėte Tauragėje, o ne Los Andžele), jūsų kalba jums tarnaus – žmonės klausysis to, ką jūs sakote, o ne to, kaip jūs tai sakote. Tai labai svarbus skirtumas ir pagrindinis kriterijus, pagal kurį jūs nustatote savo sugebėjimą kalbėti užsienio kalba.
Nepamirškite: jei sakote, kad jūs blogai atsimenate, kad jūsų atmintis netinkama kalboms, kad jūs pats esate negabus kalboms, kad „neturite muzikinės klausos, todėl jums nesigauna gerai tarti“, tai baikite tokias nesąmones kalbėti. Pirmiausia, muzikinė klausa nieko bendro neturi su gebėjimu tarti užsienietiškai. Aš neturiu visiškai jokios muzikinės klausos. Ta prasme, mano gebėjimas padainuoti kokį nors motyvą yra ne lygus nuliui, bet yra neigiamuose skaičiuose. Mano angliškas tarimas niekada nekėlė problemų ne tik man, bet ir tiems, kas su manimi bendravo. Jei galėčiau dainuoti taip, kaip kalbu angliškai, galėčiau važiuoti į Euroviziją (kai tas konkursas vėl bus atnaujintas).
Dar vienas dalykas: kai žmonės kalba, kad kas nors (dažniausiai – jų giminės) kalba angliškai „be akcento“, tai neklausykite jų. Visi turi kažkokį akcentą, bet kai kurie žmonės gali kelias arba keliolika minučių kalbėti taip, kad itin įdėmiai nesiklausantis pašnekovas nepastebės to akcento. Tiek žinių.
Kitoje paskaitoje kalbėsimės apie tai, kaip galima nesudėtingai (bet su pastangomis) pagerinti sveikatą, padidinus fizinį aktyvumą – bet ne į sporto klubą užsirašant.
