Pandemijos efektas: heroizmo bacila

Jei karo grėsmė suartina ir telkia žmones, tai pandemijos grėsmė atitolina ir izoliuoja vienus nuo kitų kaip potencialius užkrato nešiotojus. Žmonija jau patyrė nemažai ligų protrūkių, kai beprecedentės situacijos, nežinomybė, netikrumo jausmas, panika išstūmė paviršiun ir užslėptas galias, ir ydas bei silpnybes. Vajui atslūgus, būdavo baisu ir gėda dėl padarytų kvailysčių ar niekšybių ir neatliktų žygdarbių. Ar šįkart gali būti kitaip? Gal atsilaikius prieš naują koronavirusą bus oru dalytis patirtimi ir prisiminimais?

Jei gręžiotumės į istoriją, tektų pašiurpti. Nevaržomai siaučiantis užkratas – maras, cholera, gripas – žudė žmones ir žmoniškumą, sudrebindavo socialinę tikrovę ir šimtmečiais kurtą kultūros sistemą. Įvairiais laikotarpiais skirtingose pasaulio vietose pandemijos atvejais liko apsčiai siaubo pasakojimų apie tai, kaip tėvai apleido sergančius vaikus, sveikieji atstūmė ar ištrėmė myriop sergančiuosius ir panašiai. Dar palyginti neseniai ŽIV, AIDS kėlė apokaliptines nuotaikas: 1987-aisiais pasauline sensacija tapo princesės Dianos sergančiojo AIDS rankos paspaudimas.

Patyrus akistatą su savu šešėliu arba tamsiąja puse, kaip teigė analitinės psichologijos pradininkas Carlas Jungas, atrandama ir šviesioji pusė. Pandemijos metu atradimai, matyt, pernelyg niūrūs prisiminti. 1918–1919 metais ispaniškas gripas susargdino kone trečdalį žmonijos, aukų skaičius siekė bent 50 milijonų (kartais teigiama, kad siekė net 100 milijonų ir lenkė abu pasaulinius karus kartu sudėjus). Modernėjančios technologijos leido fiksuoti įvykius ir įtvirtinti pasakojimą apie visuomenės sveikatos krizę kaip patirtį ar įspėjimą. Bet vis dėlto pandemija, priešingai nei abu pasauliniai karai, paliko blausų pėdsaką atminties kultūroje ir netapo kolektyviai atmenama bei įprasminta it lūžinis taškas pasaulio istorinėje raidoje.

Nors COVID-19 tęsinio ir padarinių kol kas neįmanoma numatyti, kai kurie ženklai leidžia tikėtis šviesesnės atomazgos. Gal pasiseks perduoti ir gerąją patirtį, net herojinį pasakojimą?

Nuo panikos iki tarnystės: naujoji žiniasklaida

Blogos žinios sukelia aštresnių emocijų, greičiau įsimena ir prikausto dėmesį. Be to, iracionalus įjunkimas į gąsdinantį pasikartojančių žinių srautą ir būtinųjų prekių stygiaus baimė yra susiję su populiariu FOMO (angl. fear of missing out) sindromu, kurį bent prieš ketvirtį amžiaus įvardijo rinkodaros strategai ir ištyrė psichologai. Tad nieko keista, kad, virusui plintant per pasaulį, sparčiausiai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose sklido informacija apie grėsmes ir groteskiškas ar absurdiškas situacijas, ypač – apie panikos apsėstus pirkėjus ir iš prekyviečių iššluotas dezinfekcines priemones bei tualetinį popierių.

Tačiau buvo ir labiau įkvepiančių naujienų. Interneto herojumi ir civilinio heroizmo simboliu tapo Kinijos Uhano provincijos 34 metų gydytojas oftalmologas Li Wenliangas: drąsus pranešėjas, įspėjęs kitus gydytojus apie „į SARS panašų virusą“, nubaustas Kinijos valdžios už viešos tvarkos sutrikdymą ir miręs nuo užkrato. It moralės gaire tapo pasiaukojamas medikų darbas ir patys sveikatos apsaugos sistemos profesionalai ir talkininkai, kurie dirba ekstremaliomis ar net karo lauko sąlygomis kaip Italijos šiaurėje. Kartais paminimi ir dirbantieji kitose būtiniausiose grandyse, kurie tiesiogiai nepatiria padidėjusios rizikos, užtat prisiima ne mažesnę atsakomybę.

Dėl suprantamų komercinių žiniasklaidos prioritetų tik probėgšmais, dažniau kaip įdomybė negu aktualija paminimi prosocialūs nepriklausomi veikėjai, organizacijos ir pavieniai savanoriai, aktyviai reiškiantys atjautą ir tarnystę. Tačiau tikras tokių iniciatyvų mastas gali būti įspūdingas. Pasaulio didžiosios naujienų tarnybos bent jau post factum pastebėjo, kad Kanadoje, o vėliau ir JAV staigiai išplito sunkiai išverčiamu žargono dariniu pavadintas judėjimas, kurio nariai savanoriai siekia savo bendruomenėse vietoje baimės ir panikos organizuotai skleisti rūpestį ir pagalbą (angl. caremongering versus scaremongering). Beje, kai kurie žinomi verslininkai bei visuomenės veikėjai Lietuvoje socialiniuose tinkluose irgi reiškia panašias idėjas, kviečia burtis į palaikymo akcijas.

Tad ir akivaizdu, ir išties ypatinga, kad dėl informacinių ir ryšio technologijų socialinės izoliacijos sąlygomis kaip tik kyla savitarpio pagalbos banga – nuo paslaugų verslo, kultūros ir švietimo židinių iki saugios kaimynystės iniciatyvų.

Klasikiniai idealai ir kultūriniai įpročiai

Beje, gerų žinių proporcijos ir reitingai, heroizavimo tendencijos net ir šiuo unikaliu metu klostosi pagal įprastus kolektyvinės ir individualios elgsenos dėsnius, socialinės sąveikos mechanizmus, grupių dinamiką, masių psichologiją. Tuos dėsnius neseniai interviu Delfi+ aptarė žinomi JAV ir Kanados psichologai, heroizmo tyrinėtojai Philipas Zimbardo, Scottas T. Allisonas, Lawrence‘as J. Walker‘is.

Scott T. Allison: ko vertas mokslas, jei neatskiriame didvyrių nuo niekšų?

Moralės psichologas Lawrence Walker: taisyklės yra tam, kad būtų laužomos

Legendinis Philip Zimbardo: suprasti žmogų, monstrą ir herojų

Antai, pagal apibrėžimą herojiška laikytina kuo įvairiausi poelgiai, veikla ar laikysena, kuri reikalauja atlikėjo pasiaukojimo, kelia jam nuostolių ar pavojaus ir teikia naudos kitiems. Bet dramatiškų žinių sraute, žinoma, viruso pasekmes dorojantys medikai heroizuojami kur kas uoliau, negu atokiose laboratorijose vakcinas kuriantys mikrobiologai, gyvybiškai svarbius ryšius ir elektros tiekimą užtikrinantys inžinieriai ar sanitarines sąlygas palaikantys šiukšliavežiai ir valytojai.

Daktaras Wenliangas apskritai yra klasikinis heroizavimo pavyzdys, kai kovotojo kankinio abstrakcija įkūnijamas aukštas idealas ir įžiebiama vienijančių socialinių nuostatų bei praktikų sistema (šią vakarietiškos civilizacijos tradiciją nuo antikos iki šių laikų įstabiai aprašė, pavyzdžiui, amerikiečių kultūros istorikas M. Gregory Kendrickas). Kartu tai yra tipingas šešėlinio heroizmo atvejis: žygdarbio populiarumas smarkiai lenkia pažinumą, ir jo tikslios aplinkybės, giluminiai faktoriai ir motyvai, herojaus išgyvenimai, pasekmės šeimai ir artimiesiems, galimos saugesnės alternatyvos taps atskleistos nebent ateityje.

Bet kad ir kiek būtų heroizavimo kontroversijų ir niuansų, heroizmo pavyzdžiais ir herojiniais idealais vis dėlto laikomasi esmės, sveikos nuovokos: ne, žmonija nėra rūšis, kuriai terūpi prieš galą nusišluostyti.

Pozityvas – naujoji norma

Tikėtina, kad pozityvioji psichologija tampa bendro išprusimo ir viešos komunikacijos dalimi. Šią kylančią tendenciją bent vakarietiškoje žiniasklaidoje galima įžvelgti ir pandemijos sąlygomis.
Pozityvioji psichologija jau ilgus dešimtmečius nagrinėja žmogiškai būčiai prasmės ir gerovės teikiančią teigiamą patirtį – nuo biologinio ir tarpasmeninio iki globalaus lygmens. Šios studijos laisvose visuomenėse paskatino gyvai svarstyti apie empatiją, atvirumą, atsparumą, lyderystę, heroizmą.

Tad neatsitiktinai kai kurių didžiųjų valstybių lyderiai – antai, ne tik Kanados ministras pirmininkas (kurio žmonai diagnozuotas COVID-19), bet ir kasdien spaudos konferencijas rengiantys Kanados federalinės ir provincijų valdžios atstovai bei vyriausieji gydytojai – be kita ko, tiesiai šviesiai ragina pandemijos akivaizdoje išlikti gerus vieni kitiems ir dalijasi palaikymu bei atjauta, paprastais ir taikliais žodžiais dėkoja įvairių sričių specialistams ir visuomenės sluoksnių atstovams už santalką, ištvermę, orią laikyseną. Teikia vilties tokia socialinės brandos pakopa, kai į šviesiąją individo ir kolektyvo pusę politikai apeliuoja kasdieniuose kreipimuose, nemistifikuoja reikalų ir nekursto propagandos.

Dėl atidos ir konstruktyvumo daugelio dėmesį Lietuvoje atkreipė profesorius Vytautas Kasiulevičius. „Lietuvą visada gelbėjo savanoriai“, – taip jis, pavyzdžiui, Facebook žinute kreipėsi į gydytojus rezidentus, prašydamas padėti Infekcinių ligų centre. O tuo metu valdžios atstovai it tyčia pelnė kritikos ir pašaipų dėl esą vangios ir atstumiančios komunikacijos. Gal taip ir turi būti? Logiška tikėtis, kad sociokultūrinį virsmą veikiau sukels aktyvios visuomenės grupės, negu nuleis valdžios viršūnės. Socialiniai tinklai mirga pasidygėjimu nužmoginta institucine kalba, biurokratinėmis klišėmis, technokratiniais kreipiniais bei posakiais. Mokslininkų darbuose gausėja įžvalgų ir nuojautos, kad pagyvės fenomenaliai sustingę idealai, ideologiškai supančioti nacionaliniai herojai. Gal netrukus ir Lietuvoje herojumi bus ne tik Didis Lietuvis, atnašaująs aukas ant valstybės bei tautos aukuro, bet ir tūlas gydytojas ar kitas taikus civilis, egalitarinis socialinės gerovės kūrėjas? Heroizmo kriterijumi taptų ne ypatinga drama, genijus ar statusas, bet laisvas ir sąmoningas asmens apsisprendimas: noriu, galiu ir veikiu bendram labui. Toks poslinkis kilsteltų pilietinius įgūdžius, politinę kultūrą ir kartu aplygintų komunikacijos duobes.

Kad ir kaip susiklostytų ateityje, kol kas gerieji pavyzdžiai, informacijos mainai, bendradarbiavimas ir savitarpio pagalbos atvejai Lietuvoje bei svetur nuteikia anaiptol ne beviltiškai. Šiuo požiūriu pandemija gali būti geriausias akstinas: tai – mažų ir didelių žygdarbių, herojų metas.

Sveikatos apsaugos fronte viskas nauja

Net jeigu klasikiniai idealai, moderniosios ryšio priemonės ir pozityvioji pasaulėžiūra neatlaikytų ar nuviltų, tai medicinos mokslo ir technologijų pažanga galiausiai liktų nenuneigiamas laikmečio privalumas, dėl kurio COVID-19 pandemija gali bent jau netapti pasaulio gėda ar net būti įamžinta herojiniu epu.

Prieš šimtą metų ispaniško gripo amžininkams buvo dar maždaug ketvirtis šimtmečio iki komercinės skiepų gamybos, masinio skiepijimo valstybėse bei tarptautiniu mastu, taip pat iki pirmųjų antibiotikų, penicilino. O COVID-19 atveju sulig investicijų impulsu biotechnologijos kompanijos per kelis mėnesius sukūrė vakcinos mėginių ir pradėjo pirminius bandymus; vakcina gali būti pradėta masiškai vartoti dar šiemet.

Tiesa, ir pažangiausią visuomenės sveikatos apsaugą gali pralaužti skiepų demonizavimas ir vengimas. Tačiau to priešinimosi pasitaikydavo nuo XIX amžiaus, ir jis pats savaime nėra nei naujovė, nei problema. Problema ir naujovė dabar veikiau yra išdrikęs viešas dėmesys, atitrauktas nuo fundamentalių reikmių ir sutelktas į susmulkėjusias ambicijas. COVID-19 gali sušvelninti ir šį disbalansą: politiniai lyderiai net tose valstybėse, kur vakarietiškas individualizmas ir individo teisės yra šventa neliečiamybė, primygtinai prašo sąmoningos kolektyvinės reakcijos.

Naujojo koronaviruso pandemijos mastai, aišku, nepalieka vietos tuščiam optimizmui. Praradimų, netekčių, išbandymų jau yra be galo daug ir bus dar daugiau. Tačiau turbūt tikrai tokia yra žmogaus prigimtis, kad jis, kaip buvo sakoma dar antikos laikais, juodžiausioje tamsoje greičiausiai įgunda įžvelgti šviesą. Klasikiniai idealai ir vertybės, naujoji komunikacija, pozityvioji psichologija ir mokslo bei technologijų pažanga teikia galių ir išlikti, ir iškilti – išsaugoti, atkurti ir net kokybiškai pertvarkyti socialinę tikrovę. O įdomiausia, kad prieš tokį pasirinkimą kaip niekad atsidūrė kiekvienas: juk dar nebuvo istorijoje taip, kad visų gerovė visur šitaip priklausytų nuo pavienių žygių, net jeigu „žygis“ reikštų nusiplaut rankas.