Įsiviešpatavus karūnuotajai pabaisai, liko chaosas, nežinia, baimė dėl ateities. Tačiau ir chaosas turi savo tvarką, tiksliau, iš chaoso kuriama nauja tvarka. Kai kas labai gerai jaučiasi gyvendami karantino sąlygomis: pagaliau rastas laikas stabtelti, įsigilinti į save, neskubant pasikalbėti su artimaisiais. Kai kurie rado laiko atlikti užmestus darbus, kuriems niekaip neatsirasdavo laiko. Turbūt geriausiai, turbūt jaučiasi intravertai ir individualistai, kurie ir taip linkę bendrauti tik su nedidele grupele žmonių, visus reikalus tvarkyti tik nuotoliniu būdu.
Tūkstantmečio (millennials) kartos atstovams sunku netgi paskambinti telefonu, ką jau kalbėti apie tai, kad jiems patiktų tvarkyti reikalus gyvai. Tai jie daro tik prispausti neišvengiamos būtinybės. Tai galioja ne tik jaunimui, bet ir bet kokio amžiaus žmonėms. Štai viena ciocia, kuri yra užkietėjusi ir nepalenkiama namisėda, porino, kad jai labai gera, jog dabar gali sėdėti namie be jokios sąžinės graužaties – juk „visi dabar sėdi“, ji jaučiasi lygi su visais kitais, niekuo neišsiskiria nuo kitų – juk karantinas galioja visiems. Ji džiaugiasi, kad dabar gali niekur neiti, nesiprausti, nesitvarkyti, o tik žiūrėti televiziją ir valgyti maistą, kurį užsisako į namus.
Koronė, kaip matote gyvena ne virtualiame pasaulyje, o realiame. Todėl dalis žmonijos labai sutriko: o tai kaip čia dabar yra, kodėl negali būti kokios nors antivirusinės programos, kurią instaliavus, kompiuterio ekranas pradėtų rodyti pasaulio žemėlapį, kuriame vis mažėja ir mažėja raudonos dėmės, žyminčios koronės paveiktas teritorijas, juk turi būti viskas išsprendžiama vienu klavišo paspaudimu? Gyvenantieji virtualioje erdvėje nuoširdžiai nesuprato, kas vyksta, todėl dar labiau sulindo į savo kiautą.
Dabar išaušo jų – intravertų ir individualistų – metas. Net ir praėjus koronei, pasaulis nebebus toks, koks buvęs. Liks perdėtas atsargumas, žmonės, ko gero, atpras susitikę vienas kitam paspausti ranką ar draugiškai apsikabinti – emocijas su kaupu jie išreikš vienas kitam siuntinėdami virtualius oro bučinius, šypsniukus, mirksiukus, lotuliukus ir visokį kitokį šlamštą, – dar labiau bus panyrama į virtualų pasaulį. Jau gerą dešimtmetį dalis žmonių tik būdami anapus ekrano geba išreikšti savo mintis, parodyti jausmus, o susitikę gyvai neturi vienas su kitu apie ką kalbėti. Apskritai žmonės pamažu atpranta liežuvį naudoti pagal paskirtį – juk tam yra pirštai ir klavišai. Liežuvis, kaip kalbos organas, vis labiau atsijungia nuo smegenų. Štai žmogelis, kuris save drįsta vadinti influenceriu, gyvai susitikęs žmones temoka išlementi tik paskirus žodžių junginius, tarp kurių nuolat pasigirsta neaiškus mykimas: „nu..., aaa..., aha, ir..., nu jo jo...“ Matydamas, kad jo niekas nesupranta, kad pašnekovai nepagauna minties, padėtį bando taisyti gestikuliuodami, bet ir tai nepadeda.
Pasibaigus karantinui, tokių žmonių tik daugės. Baimė keliauti dalį žmonijos vers rinktis virtualias keliones, su pasauliu susipažinti tik interneto pagalba. Ir tuo jie didžiuosis. Toks pažinimo būdas jiems tiks. Pažiūrėkime į dabartinius komentarus apie užsienio šalyse (ypač egzotinių kraštų) įstrigusius keliautojus bei poilsiautojus. „Ko jie ten išsivilko? Tegul ten ir lieka“, – bjauroja pikta boba. „Tai... ko ten jie nematę? Juk vargas yra kelionė“, – antrina kita ciocė. „Važiuoja tam, kad galėtų visiems pasigirti, jog buvo“, – žinovo tonu trolina piktas komentatorius, neapsiribodamas vienu komentaru, šį postą pakartodamas po daugeliu straipsnių, nes jam labai pikta, kad pats negali nuvažiuoti. Ir greičiausiai ne todėl, kad trūktų lėšų, nors neatmestinas ir šis variantas, bet todėl, kad tingi, kad yra įsisukęs į rutiną, ir bet kokie pokyčiai kasdieniniuose ritualuose jį erzina. Toks apkerpėjimas nėra sietinas su intravertiškumu ar individualizmu, apkerpėjimas ir užpelkėjimas yra vadinami savo vardais.
Psichologai sako, kad įpročiams pasikeisti užtenka tik 21-os dienos (o karantinas truks, tikėtina, ilgiau). Naujai susiformavę įpročiai intravertais ir individualistais pavers ir tuos, kurie buvo „tarp intravertų ir ekstravertų“. Vėl atsidarius mokykloms, universitetams, kolegijoms, įprotis mokytis tik nuotoliniu būdu išliks. Besimokantieji įgis daug teorinių žinių, tačiau praktikoje, gyvame gyvenime, o ne virtualioje realybėje jas panaudoti turės kur kas mažiau galimybių. Po karantino atsidarius barams ir parduotuvėms, jie bus kur kas tuštesni nei iki šiol. Prekės bus užsisakinėjamos į namus, pasisėdėjimus kavinėse, baruose, restoranuose pakeis pasisėdėjimai prie kompiuterio ir bendraujant su žmonėmis, esančiais anapus ekrano. Gyvenimas taps labiau rutiniškas, ritualizuotas, uždaresnis, baimingesnis, jautresnis, įtaresnis, sakyčiau netgi autistiškas, kai gilinamasi tik į save, kartojamos tos pačios frazės, „vaikštančios“ internete (oi, labukas, ačiukas, respektukas, ar mes pažįstami, labai graži... ir t.t., žinote, apie ką aš kalbu), kai žmonės bus pernelyg jautrūs bet kokiam išėjimui iš komforto zonos, kai sutrukdymas ištisai spoksoti į ekraną sukelia isteriją...
Čia aprašiau tamsiąją individualizmo pusę. Ne visi individualistai yra linkę į kraštutinę intraversiją ir panirę į virtualų pasaulį. Šviesioji individualizmo pusė pasireiškia gebėjimu mylėti kitus ir save. Tai pasireiškia rūpinimusi savimi ir kitais. Šiuo sunkiu metu saugokime save ir kitus Būkime pakantūs visuomenei, kurioje gyvename, tačiau pernelyg jos nuomone nepasitikėkime. Niekada nelaukime iš valstybės jokios pagalbos, pasikliaukime visur tik savo jėgomis, tačiau gavę pagalbą, jos neatsisakykime. Taip pat sunkiu metu nepamirškite prioritetų, kurie niekuomet tavęs neapvils, jei pakankamai skirsi jiems dėmesio. Tai tavo kūnas, tavo asmenybė, tavo artimieji, tavo namai.
