21-osios Vilniaus knygų mugės rengėjai savo puslapyje skelbė, kad šiemet mugė „atvira visiems ir nevaržoma jokių formulių“. Atvirumas tikrai pasiteisino – lankytojų skaičius viršijo net pernai jubiliejinėje mugėje apsilankiusiųjų skaičių. Dažnai mugėse – pradedant Kaziuko, baigiant knygų – mėgstamas vartoti „šurmuliavo“ čia turėjo būti pakeistas į „virė“. Mugė virė, negailestingai apdegindama jautriuosius, ribotai tiekdama deguonį, išbandydama kiekvieną sociofobiškais minios gniaužtais, o stenduose budintys juokavo, kad gali tekti naudotis sauskelnėmis, nes savaitgalio piko valandomis kelionė į tualetą ir atgal užtrukdavo po keliasdešimt minučių, pakeliui užstringant spūstyse. Kaip ir nieko naujo – spūsčių „Litexpo“ neišvengiama kasmet, o penktadienį mugėje apsilankius Lietuvos prezidentui automobilių eilė nusidriekė net nuo Savanorių žiedo.
Nepaisant akivaizdžių nepatogumų, Vilniaus knygų mugė jau seniai tapusi dideliu traukos centru ir, tikėtina, savo pozicijų neužleis ir kitais metais. Sustabdyti tokį lankytojų srautą galėtų nebent koronavirusas ir rašančiųjų bei knygas besileidžiančiųjų aktyvumas, o tiksliau – jo sumažėjimas. Lyg šviežios bandelės vos ne tiesiai iš spaustuvių į mugę buvo vežamos knygos, o draugė juokavo, kad neprošal būtų žymėti jas perjuosiant juostele su užrašu „Dar šiltos“. Iki šiol daugeliui rašančiųjų mugė yra savotiškas „dedlainas“ ir spėti išsileisti knygą iki mugės bei ten ją pristatyti naudinga ir pačiam autoriui, ir jį išleidusiai leidyklai, juolab jei knyga dar ir nominuota vienai ar kitai premijai.
Vido Morkūno „Pakeleivingų stotys“ pakliuvo į prozos knygų penketuką, o Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto konkurse išrinkta kūrybiškiausia. Pristatydama „Pakeleivingų stotis“ rašytoja Danutė Kalinauskaitė sakė, kad nors ir kaip būtų apmaudu, kalbant azartinių žaidimų terminologija, „ant“ tokių knygų – nepataikaujančių masiniam minios skoniui, parašytų savita, originalia kalba – leidyklos dabar retai „stato“, todėl ypač džiugu, kad Vido knyga išleista, randa skaitytoją ir šiemet išrinkta kūrybiškiausia. Čia prisimenu kitą renginį, kuriame – atvirkščiai – buvo teigiama, kad rašyti gali ir turi visi norintys, o grafomanija – išskirtinai tik tam tikroms šalims, tarp jų kol kas ir Lietuvai, būdingas terminas, pamažu nebetenkantis savo pirminės neigiamos reikšmės.
Belieka tikėtis, kad tradicinės, sunkiasvorės literatūros rašytojams neteks rašyti vieni kitiems, nes 2021 metų knygų mugės tema „Vaizdas kaip tekstas“ dar labiau plečia rašymo prasmės ribas. Grafiniai romanai, komiksai skinasi kelią vadintis visateise literatūra ir jau dabar turi skaitytojų ratą, o daliai jaunosios kartos skaitytojų lengviau suvokti vaizdą kaip tekstą, o ne atvirkščiai.
Iš pernai pasiteisinusių naujovių organizatoriai paliko „Šortus“ – rašytojų ir jų knygas pristatančių literatūros kritikų pokalbius, lankytojams patogius dėl neilgos trukmės. Profesionalia Daliaus Abario režisūra vėl nustebino „Naktis mugėje. Žodis kaip pasikartojantis sapnas“ – mistiškas ir sapniškas renginys, kur poetų atvaizdai buvo padauginti ir išskaidyti didžiuliuose ekranuose iki abstrakčių detalių – skaičių, raidžių ir simbolių, o poezijos skaitymą keitė „Giunter Percussion“ muzikiniai pasirodymai. Po senovei paraleliai veikė kino ir muzikos salė, visą mugės laiką dunksėjusi skirtingų atlikėjų ir grupių ritmais, vaikų ir paauglių skaitymo erdvės, dideliems ir mažiems skirtos įvairios kūrybinės dirbtuvės. Remiantis skelbiama statistika, mugėje vyko virš 600 renginių, iš jų daugiau nei 400 susitikimų su skaitytojais, o kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė populiarumu nusileido tik rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei – per abu susitikimus salės buvo sausakimšos.
Jurgos Ivanauskaitės premijos laureate šiemet tapo Jurga Tumasonytė už apsakymų knygą „Undinės“, metų prozos knyga tapo Marijaus Gailiaus distopinis romanas „Oro“, metų poezijos knyga – Vytauto Kazielos „Alyvmedžiai“, metų knyga vaikams išrinkta Ignės Zarambaitės „Stebuklingi senelio batai“, paaugliams – Ilonos Ežerinytės apysaka „Skiriama Rivai“. Vieniems šiųmetinė Metų knygos apdovanojimų ceremonija buvo netikėta dėl laureatų, kitiems užkliuvo dėl humoristinių – kitų manymu, nevykusių – vedėjos replikų, komentuojant ir kalbinant laureatus per tiesioginę transliaciją. Galbūt vedėja, profesionali žurnalistė Živilė Kropaitė, tiesiog pakluso renginio režisierių sumanymui sustabarėjusią ceremoniją paįvairinti šmaikščiais pajuokavimais, tačiau juokdario vaidmuo yra vienas rimčiausių ir atsakingiausių, tai tam tikras įdagas, kurį arba turi, arba ne, ir visada privalai prisiimti riziką būti nesuprastas, o kažkam tiesiog nejuokingas.
Sėdėdama viename iš renginių, prisiminiau, kaip praėjusią vasarą paryčiais į mūsų trobą ateidavo svetimas katinas, suėsdavo mano trijų kačių maistą ir dar pamiegodavo sau ramiai ant sofos. Prasidėjo viskas vasaros pradžioje, kai niekad iki tol nematytas rainis pradėjo lankytis pas mus su aiškiu katinišku tikslu, nugąsdindamas maniškes, kurios tikro katino nebuvo regėjusios, juolab pažinusios jo nedorų paskatų. Staiga vidurnaktį kildavo baisus triukšmas, lyg būtų apsireiškusi pati nečystis, o ne paprastas kačių ieškantis kaimo rainis. Viena pažįstama panašioje situacijoje svetimą katiną tiesiog sugavo ir nuvežė iškastruoti, baudžiausi tai padaryti ir aš.
– A, šitas! Taigi iš X sodybos, – pamojo ranka miško link apie nepažįstamą pilkį paklausta kaimynė. – Turbūt poros neturi, – dar mirktelėjo.
Ir sutapk, kad rainio šeimininko pavardė tokia pat kaip rašytojo X, aktyviai rašančio ir dalyvaujančio tai vienur, tai kitur. Savo paskatų atsisakiau – betrūko dar X katiną iškastruoti.
Jei jums kyla klausimas, kuo katinas, kuris tik per didelį sutapimą iš tikrųjų priklauso rašytojui X, susijęs su šiųmetine knygų muge, atsakysiu – beveik niekuo arba tiek, kiek bet kuri knygų mugės tema susijusi su pačia knygų muge. Juk minėtas rainis tikrai gyveno be formulių, o rašytojas X, beje, dalyvavo net keliuose mugės renginiuose, viename jų ir prisiminiau šitą istoriją.
