Tad keliems iš mūsų koronos krizė kartu su nerimu atnešė ir keistą melancholiško lengvumo jausmą? Juk buvo tokių, kurie pamanė: taip, aš laikysiuos karantino taisyklių, bet pandemija kartu atneša ir gerų dalykų?
Tikrai įvyko štai kas: mes tapome priversti iš naujo pamatyti save savo kasdienybėje.
Ar tiesa, kad kai kurie iš mūsų, išklausę saugumo pranešimus, stabtelėjo ir apžvelgė savo namus, savo mažąjį pasaulį? O tuomet juk atsirado pagalvojusių, kad štai pagaliau sutaisysiu tą lentyną, nes ji iškrenta ir vis nebuvo kada surasti meistrą, tiesa? Arba: pagaliau pati numegsiu vaikui kepurę kaip tai darydavo mano močiutė, aš juk moku, tik neturėjau laiko?
O keli iš mūsų įžengė į miegamąjį ir pasakė sau garsiai: pagaliau perskaitysiu knygą, jau pusmetį gulinčią prie lovos? Ir išgirdo atsakymą:
– Kažkada tu svajojai pati parašyti knygą...
Keli pažiūrėjo pro langą ir pagaliau pirmą kartą prisipažino sau, kad nenorėjo tos kelionės nuo pat pradžių, nenorėjo dviejų persėdimų? Kad, jeigu jau visai atvirai, tai poilsis prie ežero visada man buvo arčiau širdies ir visada maniau, kad Balis tėra pinigų švaistymas, bet nesiryžau to niekam sakyti, nes juk pinigų mes turime... Ir dar tu gi puikiai žinai, kad aš labai sunkiai pakeliu karštį...
Pauzė.
– Taip. Tiesą sakant, ir aš pagalvoju, ar kelionių įspūdžiai tikrai atperka mano baimę skristi...
Keli atsistojo savo virtuvėje ir suprato, kad turi smarkiai per daug buities prietaisų, taip daug, kad pusę jų naudojo gal tik kokią savaitę iškart nusipirkę, o sandėlyje yra niekada nenaudotų? Ak, tiesa, mes juk turime sandėlį... nebeatsimenu, kad ten buvau...
– Ten kažkur dėžėse turėtų būti ir mano išleistuvių suknelė, jau kelinti metai galvoju parodyti ją dukrai...
Keli iš mūsų savo spintose rado drabužių, dėvėtų tik kartą? O keli žino, kad turi niekada taip ir neišpakuotų dovanų ir kad tos niekada neišpakuotos dovanos keliauja su manim jau į trečius namus?
Keli iš mūsų, sužinoję, kad teks dirbti iš namų, pirmą kartą aiškiai suvokė, kad reikia mesti šitą darbą velniop apskritai? Kad ėjimas į biurą buvo kiekvieno ryto stresas ir kad ne apie tokį darbą svajojau, tik niekada nebuvo laiko pasikalbėti su savimi, nes buvo projektas po projekto ir man gerai mokėjo, ir vadovas vis mane gyrė?
Apie mokinius, sužinojusius, kad pamokų nebus, turbūt ir pasakoti nieko nereikia... Tiesa, jie dar ne visai žino kaip čia elgtis, kai namie prie šaldytuvo vidury dienos susitinki tėvus...
– Valgyti nori?
– Ką aš žinau... gal.
– O ką tu paprastai valgai, kai mūsų nėra?
O ar buvo tokių, kurie išgirdę apie uždaromas kavines ir restoranus, pagalvojo, kad tiesą sakant, mieste niekada ir nebuvo iš tiesų skanu, kad valgis mieste niekada taip ir neprilygo patiekalams, pasigamintiems pačių, paruoštiems mamos, draugo, žmonos, vyro?
Keli naktį atsigulę žvelgdami į gatvių žibintų atspindžius ant lubų pasidžiaugė, kad nepaėmė tos paskolos, kad butas kuriame gyvena, yra, žinoma, neprestižinis, bet jis mūsų ir mes už jį neskolingi. Ir tada atsargiai palietė šalia gulinčio brangaus žmogaus petį:
– Ar tu galvoji tą patį, ką ir aš?
– Kad gerai, kad nepaskubėjom?
– Aha...
Keli iš mūsų nusėlino į rūsį ir ten atsigriozdė gitaros dėklą...
Apie mūsų augintinius net neverta klausti. Nes kad ir kaip gerai jie būtų auklėti, dresiruoti ir prižiūrėti, jie staugdavo ir jie draskydavo apmušalus, nes kito buvimo šalia ilgesys yra stipresnis už bet kokį auklėjimą ir bet kokią discipliną. Gyvūnai yra patys geriausi išgyvenimo mokytojai. Jie įkūnija aistrą gyventi, ne veltui lietuviškai mes juos gražiai vadiname – gyvūnais.
O dar buvo iš mūsų tokių, kurie pagalvojo: dabar gera proga išeiti iš namų ir pagaliau pagyventi atskirai, nes labai seniai man sunku čia ir nebežinau ar noriu toliau būti...
Ir tuo pačiu tikrai buvo tokių, kurie pagaliau pasiryžo paskambinti ir pasakyti:
– Žėk, gal kažkaip gelbėjamės kartu?
– O tu mane slaugysi, jei susirgsiu ir būsiu negraži?
Dar, sužinoję, kad virusas negailestingas senukams, kai kurie mūsų prisiminė turį senus tėvus, tetas ir dėdes...
Keli iš mūsų staiga suprato kokius niekus darė ir galvojo pastaraisiais pertekliaus ir saugumo metais, su kokiomis šmėklomis kovojo, kokiais keistais troškimais save alino? Kiek daug mūsų kalbėjo kažką, kuo giliai širdyje netiki ir viskas tik dėl to, kad nepasirodytų nešiuolaikiški? Kaip staiga tai tapo nereikšminga, kaip gražiai akimirksniu viskas ištirpo ore tarsi elektroninės cigaretės dūmas? Kiek ta proga pagalvojo, kad dabar pats laikas mesti rūkyti, o keli priešingai – pagalvojo, kad gal kaip tik pradėti, kad jau taip?
Arba prisigerti?
Žinoma, geriau būtų vietoje to išmokti važiuoti riedlente...
Keli pagalvojo, kad štai pagaliau turėsiu teisę pabūti vienas su savo mintimis? Gal iš viso -imti ir pasiskelbti sergančiu, kad visi pagaliau atstotų?
O keli iš mūsų išsigando, staiga pagavę save galvojant: tiesą sakant, aš ne taip ir labai bijau mirties, greičiausiai daug labiau aš bijau aplinkinių nuomonės...
Mirties, žinoma, mes bijome. Ir visos priemonės jai atitolinti yra reikalingos ir tinkamos, nes į šį pasaulį ateiname kaip tik saugoti laikinai mums suteikto stebuklo – gyvybės. Man regis, saugoti gyvybę labai padeda svajonės. Žmogus, turintis svajonių, padarys viską savo ir kitų gyvenimams išsaugoti. Ir tai niekaip neprieštarauja karantino tvarkai. Sakyčiau, žmogus, turintis svajonių, savaime yra net labiau racionalus.
Ne visiems mums, greičiausiai, pavyks išsaugoti gyvybės stebuklą. Taip yra todėl, kad ne viskas bus mūsų valioje. Tačiau progą pamatyti savo pasaulį tikresnėje šviesoje gavome visi. O tie, kuriems viskas laimingai baigsis (tokių bus dauguma), galės vėl leistis į pertekliaus lenktynes, nes tai normalu ir žmogiška.
Sveikatos mums.
