Nors Lietuvoje koronavirusas atkeliavo ne tiesiogiai iš Kinijos ar jos gyventojų, jau galima jausti viešoje erdvėje sklindančius pasipiktinimo žodžius, nukreiptus į tam tikrą žmonių grupę, kurie neva kalti dėl viruso šalyje, – slidininkus ir apskritai visus keliautojus ir atostogaujančius. Interneto erdvėje jau plinta juokeliai, pašaipos ar kuriamas folkloras apie tuos, kurie atsidūrė nepavydėtinose sąlygose.
Nepateisinu žmonių, kurie sugrįžę iš kelionės nesilaikė saviizoliacijos ar po slidinėjimo Šiaurės Italijoje skubėjo į barus Lietuvos miestuose draugams papasakoti apie purų sniegą ar išmoktus naujus triukus trasose. Jie, žinodami situaciją, tikrai turėjo pagalvoti šiek tiek daugiau nei tik save, tačiau yra taip, kaip yra. Daugiau piktina tie, kurie patys prieš pusmetį svilinosi Turkijos kurortuose, tačiau šiandien jau rėkia socialiniuose tinkluose, kokie visi keliautojai blogi ir kaip apskritai galima keliauti. Viskas čia per juos – keliaujančius. Šios augančios neapykantos ar netolerancijos galima vis daugiau aptikti įvairiose „Facebook“ socialiniuose tinkluose sukurtų keliaujančių po pasaulį lietuvių grupėse.
Etiketė – slidininkas
„Pavydėti atostogų? Manau, nepavydi niekas, tik pyksta, nes nė vieno atvejo nebuvo, kad susirgtų būdami namuose žmonės, to tik namo grįžę kolumbai ir kolumbos parvežė lauktuvių“, – rašo vienas socialinio tinklo vartotojas diskusijoje apie Azijoje šiuo metu keliaujančius lietuvius. „Nu tai va ir pasėdėkit. Labai gi norėjot atostogų. Tai kas blogai, jei mėnesį kitą ir pasibūsit. Taigi tik džiaukitės“, – sarkastiškai rašo kita.
Tai tik lašelis jūroje viešai internetu sklindančios raganų medžioklės ir augančios neapykantos prieš kažką.
Būtent, ko labiausiai reikėtų bijoti (jau nekalbant apie paties viruso plitimą ir užsikrėtimą), tai kylančio atšiaurumo, pykčio priepuolių ir stigmatizacijos tų, kuriems tikrai nepasisekė ir jie, deja, šiuo metu yra tapę naujo viruso aukomis.
Kodėl apie tai kalbu? O todėl, kad sekdama lietuvišką srautą socialiniuose tinkluose matau tai, ką prieš porą mėnesių stebėjau savo socialiniame tinklo sraute iš pažįstamų Azijoje ir Pietryčių Azijoje bei to krašto žiniasklaidos priemonių. Tuomet aukomis tapo kinai. Lietuvoje aukomis pasirinkti slidininkai ir keliautojai. Tiesa, prieš tuos pora mėnesių Lietuvoje nelabai daug kam rūpėjo, kas vyksta kitame pasaulio krašte, nes gi mums niekada neįdomu tai, kas vyksta toli nuo mūsų. Šįkart situacija įrodė, kad gal reikia būti labiau atvertomis akimis ir nenumoti ranka į kitame pasaulio krašte vykstančius įvykius.
O kas jau prieš porą mėnesių vyko Azijoje? Tam net jau sukurtas atskiras Vikipedijos puslapis – ksenofobija ir rasizmas prieš azijiečius, susijęs su koronavirusu.
Nuo pravardžiavimų iki gydytojų atsisakymo priimti
Dar sausio antroje pusėje žiniasklaidoje pasirodė žinutė, kad išsigandę koronaviruso viena parduotuvė ant durų užsiklijavo užrašą, kad į ją „kinai neįleidžiami“. Tiesa, dabar nenustebčiau, jei tą ženklą pakeistų užrašas, kad neįleidžiami europiečiai ar baltieji. Didelė dalis bent oficialiai skelbiamų koronos atvejų kai kuriose Pietryčių Azijos šalyse šiuo metu yra iš Europos.
Ksenofobijos ir rasizmo apraiškų galima matyti jau ir Europoje, tačiau tai sustiprėjo, kai koronavirusas smogė senajam žemynui. Tačiau dar kol atsivėrė Pandoros skrynia Europoje, Azijoje jau kuris laikas sklido netolerancija kitiems.
Pavyzdžiui, vienas ramenus Honkonge pardavinėjantis restoranas savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje paskelbė, kad „Mes norime gyventi ilgiau. Norime apsaugoti vietinius klientus. Atleiskite mums“. O kartu su tuo dar apie 100 restoranų atsisakė aptarnauti iš žemyninės Kinijos atvykstančių klientų.
Indonezijoje dar vasario pradžioje žiniasklaida paskelbė, kad po šalį internetu plinta neteisinga ir neapykantą skatinanti informacija, kur žmonės dalijosi raginimais išmesti Kinijoje pagamintus „Xiaomi“ mobiliuosius telefonus, vengti produkcijos iš Kinijos ar nustoti pirkti internetu kinų preks. Be to, buvo raginama laikytis nuošalyje nuo kinų. Ir ne tik atvykusių iš Kinijos, bet ir kinų palikuonių šalyje. Skaičiuojama, kad kinų palikuonys šioje salų šalyje sudaro apie 1,2 proc. iš daugiau nei 250 mln. gyventojų.
Sausio paskutinėmis dienomis vienas iš Indijos musulmonų imamų pareiškė, kad koronavirusas Alacho bausmė kinams už tai, kad Kinijoje persekiojami musulmonai.
Dar vasario pradžioje Japonijoje tarp „Twitter“ vartotojų pradėjo sklisti nauja grotažymė #ChineseDontComeToJapan. Kartu su ja šios tautos žmonės buvo vadinami purvinais, nejautriais ir net biologiniais teroristais.
Beveik tuo pačiu metu Singapūre Vidaus reikalų ministerija pradėjo tyrimą dėl vieno islamo mokytojo pasisakymų „Facebook“ socialiniame tinkle, kur jis teigė, kad kinai nesiprausia tinkamai, nesilaiko tokios higienos kaip musulmonai, o tai ir kelia viruso plitimą.
Sausio pabaigoje grupė turistų iš Singapūro buvo neįleisti kopti į garsiąją Ella uolą Šri Lankoje vien dėl savo išvaizdos.
Tai tik keletas pavyzdžių, kaip nežinomybė ir baimė sustiprino rasizmą ir ksenofobiją Rytų pasaulyje.
Neaplenkė ir Vakarų pasaulio
Tiesa, ši augančios neapykantos banga jau nusirito ir per likusį pasaulį. Vasario 26 d. Argentinoje įvyko konfliktas tarp vieno prekes pristatančio argentiniečio ir kinų parduotuvės savininko. Vyrai susimušė po to, kai argentinietis į kiną kreipėsi – „Kas naujo, koronaviruse?“.
Be pasekmių naujas virusas nepraėjo ir Kanadoje gyvenantiems kinams. Kaip skelbia spauda, Vankuveryje kinų parduotuvės prarado 50–70 proc. savo pajamų.
Ne ką mažiau rasizmo apraiškų galima rasti ir tokiose išsivysčiusiose valstybėse kaip Vokietija. Vokiečių aktorė Gabrielle Scharnitzky savo nuomininkei iš Kinijos paskelbė, kad pastaroji turi per dvi savaites išsikraustyti iš jos namų. Aktorė teigė priėmusi šį sprendimą, nes studentė žadėjo vykti sausio mėnesį į Kiniją. Nors kelionė taip ir neįvyko, mergina visgi turėjo išsikraustyti.
Vasario pradžioje Berlyne vienai kinei buvo uždrausta apsilankyti pas ginekologą, motyvuojant neva koronavirusas gali paveikti nėščias moteris klinikoje. Gydytojo konsultacijos negavusi moteris Kinijoje nebuvo paskutinius tris mėnesius.
Apie sunkumus dėl to, kaip atrodo, savo šalims ir vietos žiniasklaidai koronaviruso šešėlyje iš viso pasaulio pasakojosi ne tik kinai, bet ir vietnamiečiai, singapūriečiai ar kiti rytietiškos išvaizdos asmenys.
Suprantu, kas esant dabartinei situacijai nežinomybė ir apribojimai kelia ne tik baimę, bet ir pyktį. Tačiau galbūt jį galima nukreipti kažkam kurti teigiamo, o ne savo vykti išlieti ant tam tikrų žmonių, kuriuos teisiame, nežinodami kiekvieno jų asmeninės istorijos.
