Tą apgavo. Kitą apgavo. Iš pensininkės senutės telefonu išviliojo pinigus.
Šeimai pasiūlė nuomotis butą labai gera kaina, paprašė skubiai pervesti depozitą (nes nu žinote, o kas garantuos, kad jūsų ketinimai rimti, o pas mane keli interesantai), tada dingo. Visus mus apgavo tie, kas deklaravo savo rūpestį aplinkai, o brūdui į marias leido tekėti laisvai.
Ir taip toliau, ir panašiai. Šios istorijos neturi pabaigos.
Bet pažvelkime iš kitos pusės. Sukčiai ir apgautieji – ne du atskiri pasauliai. Tai lyg viena sąveikaujanti ekosistema. Be vienų nėra kitų. Smulkių suktybių ir stambių aferų statistikos rodikliai nesumažės, kol žmonės leisis apgaudinėjami – tiek pavieniui, tiek kolektyviai. Smogsiu dar skaudžiau: yra tokių individų kategorija, kurie kartais tiesiog trokšta būti apgauti. O jei taip, tai, žvelgiant rinkos dėsniais – jei yra pasiūla, bus ir paklausa.
Kažkas sako, kad imunitetas apgavystėms atsiranda su laiku? Baikit, nemanau. Yra kas atiduoda savo pinigus telefoniniams sukčiams (arba savo balsą eiliniams „tautos gelbėtojams“) dar ir antrą kartą. Ir trečią. Ir vėl verkia, kad pinigus pavogė, o gyvenimas negerėja.
Net ir tie, ką pamokė skaudi gyvenimo patirtis, gali nukentėti vėl ir vėl – nes menas apstatyti artimą savo nestovi vietoje: metodai ir technologijos keičiasi ir įvairėja. Žmogus negali visko žinoti, o ir žinojimo užuomazgas dažnai užtemdo banali pagunda „gauti daug už mažai“.
Bet vedžioti už nosies galima ne tik meluojant, bet ir nutylint. Tiesą sakant, kažkokios esminės informacijos nutylėjimas ir yra visų apgavysčių esminis elementas, o gražūs pažadai – tik dekoracija. Aferistas visada nutylės, kokią naudą gaus iš jums siūlomo sandėrio, bet visada nuduos, jog rūpinasi jūsų gerove ir reputacija. Finalas: geriausiu atveju gausite gražų saldainio popierėlį, bet kitai pusei neišvengiamai atiteks saldainis...
Taip jūs galite įsigyti, pavyzdžiui, „Roleksą“, kuris kvarcinis, bet užtat daug pigesnis negu mechaninis. Jūs nežinojote, kad kvarcinių „Roleksų“ nebūna?
Taip jūsų teta gali pradėti vartoti „stebuklingus maisto papildus“ (kurie negydo, bet ir nekenkia).
Taip lietuviai gali atgauti savo svajonių miestą Vilnių mainais į „tarpusavio pagalbos sutarties pasirašymą“. Istorinis faktas. 1940 metais ūsuotas gatvės sukčius, vaizdžiai tariant, įpiršo mums suklastotą „Roleksą“ – sostinės pavidalu.
Lietuvių mentalitetas – lyrinis-romantinis, mėgstantis barokinius paauksavimus. Nuo kurių tuoj nusileis angelėliai, nešini gausybės ragu. Kaip nekeista, sovietmetis nedaug ką pakeitė, gal tik pridėjo dar daugiau infantilumo, o angelėlius, kaip religinę atgyveną, pakeitė visasprendžiančios partijos ir vyriausybės vaizdinys.
Tai užsifiksavę smegenyse taip stipriai, kad ir dabar dažnas pyksta, kad valdžia nieko neduoda, o jei kas nors ką nors ir duoda – daugelis iš džiaugsmo pamiršta, kad jie – jau senokai nebe vaikai, gaunantys dovanas iš Kalėdų senelio; ir aplamai nemokamas sūris patys žinote kur.
Bet ūkiška prigimtis kužda: kol angelėliai ar valdžia delsia, gera ką nors susikombinuoti ir pačiam.
Visose nedemokratinėse ar posovietinėse šalyse, kurių gyventojų kolektyviniame prote įsišaknijusi nerašyta, bet labai stipri nuostata „neapgausi – negyvensi“ ar „visi vagei“, automatiškai užprogramuoti elgsenos modeliai, kuriems būdingas nepasitikėjimas, nenuoširdumas, įtarumas. Kalbant labai sąlyginai – kaimas nepasitiki miestais, miestai nepasitiki Vilniumi, elektoratas nepasitiki tais, kuriuos patys išrinko, išrinktieji nepasitiki tiek vieni kitais, tiek tauta. Tai neveda niekur kitur, tik į abipuses manipuliacijas ir kolektyvinę paranoją.
Ar tai kelia bendrą gerbūvį? Atsakymas – greičiau neigiamas. Kodėl ne visiškai neigiamas? Nebūkime kategoriški: na, kažkas juk bent jau gauna saldainio popierėlį...
Jūs norite gyventi taip, kad nenukentėtumėte nei nuo smulkių sukčių, nei nuo stambesnių finansinių vertelgų, nei nuo politinių perėjūnų? Norite, kad jūsų vaikai gyventų realesnėje nei rinkiminis šūkis gerovės valstybėje?
Tada jūs turite pradėti nuo savęs. Veikti taip, kaip veikia dauguma žmonių ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Kad galiausiai būtų pasiekta kritinė masė, dėl kurios tos valstybės suklestėjo.
Pirmasis žingsnis į pokyčius – mąstymas. Nežinantiems istorijos priminsiu: naujaisiais laikais į priekį išsiveržė protestantiškos šalys. Jų tikėjimas ateitimi buvo paremtas ne nuolankiu stebuklų laukimu, o vis racionalesniu ir kritiškesniu požiūriu į aplinką ir save.
Daugelis yra užsikrėtę vadinamojo „pozityvaus mąstymo“ nuostata. Kad ir kaip tau nepasisekė, džiaukis.
Buvo toks straipsnis apie plikledį, kuris kaip visada visus užklupo nepasirengusius.
„Gerai, kad tik galvą į automobilio dureles griūdamas susitrenkiau“, – bylojo žurnalistui šį kataklizmą išgyvenęs vienas nelaimėlis-optimistas, – „užtat durelės sveikos liko!“
Pozityvas? Be abejo. Yra naudos? Yra: išsitreniravęs surasti pozityvą žmogus bent jau ne taip sunkiai viską priima. Pozityvus požiūris – tai savotiškas streso valdymo įrankis. Bet jis tinka tik po to, kai jau įvyko bėda: reiškia, šis įrankis neskirtas išvengti panašių atsitikimų ateityje.
Visi mes šiuo metu gyvi ir skaitome šį tekstą tik todėl, kad mūsų tėvai, o paskui ir mes patys išmokėme save elementarių priežastinių ryšių. Paliesi karštą puodą – skaudės. Erzinsi šunį – gali įkąsti. Teismas įrodys, kad vogei – būsi nubaustas. Planuojant savo veiksmus, nepatartina ignoruoti gamtos ir visuomenės dėsnių. Gravitacijos ir baudžiamojo kodekso nepaneigsi.
Bėda, kad daugelis žmonių vis tiek stebėtinai neracionalūs ir nepraktiški.
Nenorite būti panašūs į „geriausių metų lūzerių“ vaizdo įrašų personažus? Tada dažniau naudokite naują proto įrankį – kritinį mąstymą.
Išgirdus žodį „kritiškas“, nebūtina įsivaizduoti seno įtaraus bambeklio. Kritinis mąstymas – emociškai visiškai neutralus protinis veiksmas. Jūs renkate informaciją, surūšiuojate tai, kas gali sietis su jus dominančia problema ir pradedate ją įvairiai analizuoti, o gautus rezultatus vertinti iš šalies. Faktų ir reiškinių pervedimas į minčių formatą, o vėliau žaidimas jomis kaip loginio konstruktoriaus detalėmis gali padėti jums demaskuoti melą, rekonstruoti įvykius ir numatyti juos. Geriausia kritiniame požiūryje tai, kad pamažu jūs padedate ignoruoti įvairius blizgučius, ir įgaunate įprotį kreipti dėmesį tik į esmines detales. Kritiškai, racionaliai mąstyti bandantis žmogus priima adekvatesnius, teisingesnius sprendimus nei tie, kurie linkę vadovautis simpatijomis ir antipatijomis, aklu pasitikėjimu ir pasąmoniniais impulsais.
Žmogų, kuris turi sukaupęs daug objektyvios informacijos, ją tikrina, lygina ir tuo remdamasis pats daro savarankiškas išvadas, sunku įtakoti ar juo manipuliuoti.
Tiesą sakant, visi mes gyvename įtakų ir manipuliacijų pasaulyje. Dalis jų legalios, dalis ne – nereikia sudramatinti šio fakto iki sąmokslo teorijos lygio. Daugelio šių manipuliacijų turi itin paprastą tikslą – gauti iš jūsų naudos. Prie stoties besišlaistantis narkomanas bando gauti iš jūsų eurą, politinis perėjūnas – balsą. Nes valdžia, kaip ir narkotikai – stiprios, labai stiprios priklausomybės.
Galima jus įtakoti ne vien kad jūs kažką darytumėte, bet kad ir kažko nedarytumėte. NEpasitikėtumėte medicina. Už kažką NEbalsuotumėte. NEtikėtumėte naujienų portaluose pateikiama informacija.
Netikėti iki galo nėra blogai; bet paprastai tai, ką siūlo jums kaip alternatyvą, dažniausiai nėra susiję nei su racionalumu, nei su objektyviu kritiškumu. Horoskopai, Nostradamas, Vanga, energetiniai vampyrai, plokščia Žemė, chemtreilai? Toks informacijos srautas – tai spąstai mažiau išsilavinusiai, patikliai auditorijai. Tai mechanizmas, kuris pagauna ir pamažu iškreipia mąstymą. Protas praranda aštrumą ir gebėjimą objektyviai vertinti daiktus ir reiškinius. O štai tuomet prasideda tikrosios manipuliacijos.
Jei kas nors bando jus įtikinti, kad anksčiau už rublį buvo galima papietauti, o kur dabar papietausi už eurą, nu? – čia tik įrodymas, kad jus laiko idiotu, nieko nesuprantančiu apie perkamąją vertę.
Bet rašyti atviras nesąmones paranku dar ir dėl kitos priežasties.
Jei viešai pareikšime, „2+2=4“, toks teiginys nesulauks jokios visuomenės reakcijos. O žinutė „2+2=5! Valdžia kažką slepia!“ iškart iššauks daugybę emocijų ir komentarų, kurių daugumą – DĖMESIO – kurių daugumą išgeneruos visiškai adekvatūs, išsilavinę žmonės, pasipiktinę tokia nesąmone. Palaipsniui kontekstas tik aštrės. Ir tai tik virtualioje erdvėje, o gyvai susitikus galėtų kilti ir riaušės...
XIX amžiuje, Japonijai pasukus vesternizacijos keliu, kažkas paleido kryptingą gandą, kad jei samurajai nusikirps savo plaukų kuodus, jiems... pradės pūti smegenys.
Nesąmonė? Visiška.
Bet ši nesąmonė buvo dar vienas lašas iš daugelio. Prieš įvedinėjamas permainas sukilo visa provincija, ir japonai kurį laiką sėkmingai žudė vieni kitus. Štai jums pavyzdys, prie ko gali privesti kryptingos nesąmonės ir kritinio mąstymo stoka. Kaip sakė klasikas, „niekada nenuvertinkite idiotų, ypač, jei jų daug“.
Netikra manipuliatyvi informacija – it žymusis koronos virusas. Geriausiai ji sklinda ir plinta tinkamoje terpėje. Žalingos informacijos kritinė masė formuoja ydingą mentalitetą, o ydingas mentalitetas lemia netinkamus sprendimus. Ne tik individualius, bet ir kolektyvinius. Šeimos, miesto ar šalies mastais. Apie tai pradėjo kalbėti jau XX amžiaus pradžioje amerikietis psichologas ir edukologas John Dewey, teigdamas, kad žmones reikia mokyti ne tik neginčijamų tiesų, bet ir sveiko skeptiškumo, o švietimas – tai ne vien žinių įsisavinimas, bet ir socializacija.
Išmokime vertinti savus ir svetimus pasisekimus. Kiekvienas jų – tai tinkamo sprendimo išdava, o tinkamus sprendimus dažniausiai lemia... ne, ne horoskopai. Ir ne valdžia. Sprendimus pirmiausia priimate jūs. Šiandien pasisekė – padėkokite savo gebėjimui kritiškai mąstyti.
P. S.: Suprantu, kad savarankiškai priimti sprendimus – kartais sunku ir atsakinga, todėl kartais taip norisi, kad tai darytų kas nors kitas.
Bet gyventi savą, savęs vertą gyvenimą juk norite jūs patys?
