Aš visą gyvenimą nekenčiau planavimo, arba man bent jau taip atrodė. Nors mokykloje to reikalaudavo, aš nesu nė karto parašęs rašinėlio plano (paskui pasirodė, kad man ir nereikėjo: tiesiog planą turėjau galvoje; man visada geriau sekėsi rašyti, negu daugeliui kitų). Aš beveik niekada nerašydavau planų darbe, kai reikėdavo steigti naują biurą arba vykdyti kokį nors projektą, nebent to plano reikėdavo viršininkui ir kitaip aš negalėdavau gauti finansavimo.
Tik dabar supratau, kad aš planuoju visą laiką, tik didžioji dalis mano planavimo vyksta ne ant popieriaus, o galvoje (daugiau apie tai kalbėjome, kai aiškinomės apie teigiamą vizualizaciją ir apie tai, kad savo veiksmus reikia įsivaizduoti, labai tiksliai įsivaizduoti, ir tada jie išsipildys). Bet apie tai, ką aš darau ir ruošiuosi daryti, aš labai daug apgalvoju, net jeigu tas galvojimas vyksta šešėliniu režimu, apie kurį irgi rašiau: užduodu smegenims darbą, ir pasąmonė dirba, ir tada, kai jau būnu pasiruošęs grįžti prie šio reikalo, klausimai būna atsakyti, man belieka juos tik išsitraukti iš proto ir pradėti naudoti.
Savo sėkmės istorijai (taip, daugelis mano pastaruosius dešimt metų laiko sėkmės istorija – aš dirbu, kas man patinka, gyvenu, kur noriu, užsidirbu pragyvenimui iš labai mėgstamo darbo ir būnu toks, koks noriu, ir man nereikia niekur eiti nuo devintos iki penktos, ir taip pat neturiu nekenčiamo viršininko) aš irgi neturėjau plano, štai tas po to, štai aš rašau dabar žurnalui „Istorijos“ ir „Naujasis židinys-Aidai“, tada mane pastebi Rimvydas Valatka ir pakviečia į „Lietuvos rytą“, tada aš įsivažiuoju ir užsidirbu vardą, tada pradedu rašyti knygas, tada mane kviečia visur ir aš vedu laidas radijuje ir televizijoje ir rašau dar daugiau knygų, tada mane pakviečia į „Delfi“ ir dar aš turiu savo koldūnus ir restoranų apžvalgas ir kvepalus ir rašau ir fotografuoju iš Kalifornijos ir viskas išsikeroja į didžiulius veiklos dirvonus. Aš tiesiog dariau tai, kas tuo momentu ateidavo į galvą, ir ką galėjau daryti geriau už kitus.
Planavimas yra svarbus ne todėl, kad labai kažkam kitam to plano reikia. Planavimas yra svarbus jums, kaip patvirtinimas, kad jūs galvoje esate susidėlioję mintis ir suprantate, ką norite padaryti.
Duosiu vieną pavyzdį. Kai man rašo žmonės ir siūlo kokią nors idėją, ir sako, kad geriausia būtų susitikti ir aptarti, nes raštu nesigauna. Aš jiems visada sakau, kad atsiųskite, prašau, dviejų trijų pastraipų santrauką, apie ką mes kalbėsime. Jei jie to negali padaryti, pokalbio daugiau nebūna. Jei negali trumpai papasakoti, suformuluoti, ką tu man nori pasakyti, tai tavo idėja nėra nieko verta, arba tu nesi vertas mano laiko. Nors retai siūlau tiesinius metodus, bet šitą galite imti jau dabar ir naudoti: jei žmogus ateina pas jus su kažkokiu pasiūlymu, bet negali jo suformuluoti raštu, ir labai trumpai, pasiūlymas nėra vertas jūsų laiko.
Nenoriu jūsų nuvilti, bet dažniausiai pasitaikanti situacija yra tokia: jei jūs kažko nesuprantate, arba niekaip negalite sugalvoti, kaip tai padaryti, arba atrodo, kad esate aklavietėje, reiškia, kad jūs tiesiog nepakankamai daug apie tai galvojote, ir per mažai stengėtės. Gal jūs nebuvote pakankamai užsispyrę. Žmogaus proto galia yra didžiulė, neįsivaizduojama, mes net patys savo protu nesugebame suvokti, koks mūsų protas yra galingas, ir jei jūs neradote atsakymo, tai turbūt reiškia, kad nepakankamai gerai ieškojote, tam pakankamai neskyrėte energijos, tingėjote, vietoje atsakymo ieškojimo skrolinote Instargramą ir Feisbuką, ir pasidavėte sirenų dainai, kad atsakymo, girdi, į šį klausimą nėra. Atsakymas yra, tik jis gali reikalauti labai daug pastangų, ir jeigu jūs neskiriate tam pakankamai pastangų, tai vargas jums.
Gyvenimas, kad ir kaip bepasuksi, yra kantrybės biznis, jis yra atkaklumo biznis ir užsispyrimo biznis, ir atkaklumas yra viena didžiųjų stiprybių, kuri nugali viską, ir todėl – grįžkime prie planavimo. Turite išsidėlioti, kaip jūsų planas veiks, ir tai parašyti, ir tai bus įrodymas jums patiems, kad tam paskyrėte pakankamai proto pastangų, kad jūsų idėja nėra tik šiaip, palaida idėja, kažkoks sąmonės blyksnis. Gera idėja paskui save turi traukti labai daug galvojimo ir planavimo, planavimas turi būti malonumas, planavimas turi būti mėgavimasis ateitimi ir tuo, ką jūs ketinate daryti, o jei jūs to nesugebate papasakoti, reiškia, jūs to ir neįsivaizduojate, ir labai nedidelė, reiškia, jūsų idėjos kaina. Jei jūs mylite moterį (čia kalbu vyrams) ir nesugebate uždegti jos vaizduotės autentišku pasakojimu apie tai, ką jūs su ja ir jai norite daryti, tai jūsų santykiai tikrai neturi ateities, nes pirmiausia viskas įvyksta galvoje, o jau paskui jūs perkeliate tai į realų pasaulį. Jeigu yra „aš suprantu, bet kažkaip nemoku pasakyti“, tai nė velnio jūs nesuprantate, ir nėra jokio pasiteisinimo: viskas, ką jūs suprantate, jūs mokate pasakyti.
Todėl jei žinote, ko norite, turite tai mokėti suplanuoti, o jei negalite, nemokate, neišeina – tai jūs dar nežinote, ko jums reikia. Nepykite, bet jums reikia grįžti atgal prie galvojimo proceso ir padirbėti, Gali būti sunku, bet kas jums žadėjo, kad gyvenimas bus lengvas?
Kitoje paskaitoje kalbėsimės apie tai, kaip atsitiktinumai ir laimingi loterijos bilietai gyvenime būna, bet jie padeda tik tiems, kas jiems yra pakankamai gerai pasiruošę.
