Neturime valdžios ne fizine prasme, kad ji pasislėpė ar kaip koks Karlsonas išskrido, pažadėjusi sugrįžti, – tai būtų anokia bėda, išsirinktume kitą. Jos neturim teorine, veiksnumo prasme: kaip tautos įgaliotų institutų, veikiančių tautos (ar bent daugumos) nurodytais opiais klausimais tautos (ar daugumos) pasirinktais būdais.
Bet gal mes jau gyvenam taip gerai, kad nėra reikalo valdžiai ką nors labai veikti ir spręsti? O gal išsipildė libertarų svajonė ir turime minimalistinę valdžią, kuri laikosi sveiko požiūrio, kad geriausia ta valdžia, kuri į gyvenimą kišasi kuo mažiau?
Tačiau atsakymai į abu šiuos klausimus yra neigiami.
Juk bet kuris minimaliai išprusęs žmogus beveik nesusimąstydamas išpyškintų šūsnį problemų, kurios reikalauja sprendimų. Vien vidinių šalies reikalų, kurių atžvilgiu jau subrendęs visuomenės konsensusas, taigi kurių sprendimas nereikalautų skaldymosi ir barnių, yra apstu. Švietimas, mokslas, sveikatos apsauga, aplinkosauga, krašto gynyba – valdžios veiklos sričių sąrašas tikrai netrumpas.
Ir į antrąjį klausimą atsakymas irgi yra „ne“. Jeigu tie fiziškai postus užimantys ir nominaliai valdžia vadinami asmenys nieko nedarytų, tai nebūtų taip liūdna ir nesmagu. Rimta problema yra ta, kad jie nenustygsta, tik veikia taip, kad jų atliekamus judesius dažniausiai sunku net pavadinti veikimu.
Paviršutiniškai žvelgiant, teiginiai „valdžios nėra“, „valdžia nesprendžia problemų“ ir „valdžia daro, bet geriau nedarytų“ yra tarpusavyje prieštaringi. Deja, jokio prieštaravimo nėra, paradoksali valdžia generuoja loginius paradoksus. Empirinis to neprieštaringumo pagrindimas, bene geriausias tokios neeuklidinės logikos pavyzdys yra pastarųjų dvejų metų biudžetai.
Užpernai entuziastingai buvo patvirtintas „radikalios mokestinės reformos“ biudžetas. Dar ir gėdinant bei išbarant skeptikus, burbėjusius, kad ekonomikai lėtėjant toks biudžete numatytas pinigų padalijimas neatrodo protingas ir yra panašus į būsimų rinkėjų papirkinėjimą. Bet jau kitų metų biudžeto priėmimas atsuka viską atgal: siekiant susigrąžinti vos prieš metus padalintus pinigus, įvedami nauji ir didinami seni mokesčiai. Antrojo biudžeto svarstymas apskritai buvo tragikomiška ašarų pakalnė – tas biudžetas yra iš visų pusių paramstytas ramentais, sugipsuotas ir aptvarstytas, tartum žmogus, dvylika kartų iškritęs iš antro aukšto.
Štai čia ir glūdi paradokso išrišimas: teoriškai kažkas daroma, praktiškai viskas baigiasi taip, tarsi nieko nebūtų daryta, tuo tarpu laikas yra sugaištas, pinigai išleisti, o lūkesčiai nuvilti.
Kitas pavyzdys – pompastiškai prieš metus pristatytas nacionalinis partijų susitarimas dėl krašto apsaugos finansavimo, įsipareigojant iki 2030 m. jį padidinti iki 2,5 proc. Koks gi to susitarimo likimas? Ogi joks. Kaip buvo 2 procentai, kasmet rudenį paramstomi papildomai skiriamais pinigais, – ko gero, baiminantis arba kolektyvinio NATO raukymosi, arba personalinio Donaldo Trumpo kumščiu daužymo per stalą, – taip ir liko. A, tiesa, premjeras ta proga nemokamai išsilizingavo ir pabandė užpatentuoti statutinių pareigūnų pagerbimo šūkį „Tėvynės labui“. Valstybiniam patentų biurui sausio pabaigoje atsisakius tai daryti, mat pavadinimas turįs didelę simbolinę vertę, Saulius Skvernelis pranešė, jog užkirsti kelią šiai frazei tapti politinio judėjimo pavadinimu „ir buvo šio ženklo registracijos tikslas“. Tikėtina, kad šiuo užmoju ir išsisems jo indėlis į krašto gynybą per visą premjeravimo laikotarpį.
Tokių vykdomosios valdžios iniciatyvų, virtusių veikimu tuščiomis apsukomis, galima būtų pateikti ir daugiau, bet neužsimirškime – ne vien vyriausybė yra valdžia.
Tik ar tikrai kam nors norisi prisiminti, ką 2019 m. veikė kita mūsų valdžios atšaka – parlamentas?
Tiesą pasakius, ir ankstesnių kadencijų seimai turėjo nekokią reputaciją, bet šis rodosi esąs ypatingas. Visų pirma, jis pasižymi ypatingu pomėgiu muilo operoms.
Donja Ana, iš anksto susitarusi su donu Ramonu, pažada amžiną – iki kadencijos pabaigos – meilę tvarkingam ir teisingam donui Remigai, kad padėtų jam išsaugoti verslo partnerių pasitikėjimą, nes donas Remiga yra niekam nežinomas dono Ramono ar tai vaikystės draugas, ar tai brolis dvynys.
Donui Remigai susipykus su verslo partneriais, išaiškėja, kad jis iš tikrųjų yra netikras dono Ramono brolis dvynys, ir amžinos meilės pažadas yra atšaukiamas. Šiek tiek vėliau išaiškėja, kad dar prieš siužetą su donu Remiga donja Ana subūrė rėmėjų grupę, kuri pradėjo tyrimą apie dviejų dono Serchijo amžinų jaunystės laikų priešų veiklą prieš dešimtmetį – manyta, kad toks tyrimas padės donui Solui, kurį su donu Ramonu sieja nematomas dvasinis ryšys, tapti viešu slaptos brolijos pirmininku. Paaiškėjus, kad tas tyrimas tebuvo naudingas donui Serchijui, donja Ana ėmėsi kovoti prieš doną Viktorą, dono Ramono dvaro sodininką, kuris, nepaisydamas itin nepalankios klimatinės aplinkos, sugebėjo viduje išsiugdyti gana retą gėdos jausmo augalą. Jau vien tokių kaktuso nuovirų vertų siužetų, kuriuos esame priversti stebėti ne pramoginėse, o žinių laidose ir naujienų portaluose, pakaktų, kad šios kadencijos parlamentas užtikrintai pirmautų slogių sapnų konkursuose.
Bet juk ir tai dar ne viskas. Ši valdančioji koalicija dar turi think big sindromą. Jos užmojai keisti pamatinius valstybės sąrangos elementus yra dar liūdnesni, nei tarpusavio intrigos, špygų rodymas ir negražių dalykų sakymas: tie užmojai yra žalingi. Pavyzdžiui, itin svarbus pilietybės referendumas buvo sumautas labai kvailu, bet šiai valdžiai visiškai tipiniu mažaraščio užsispyrimu: neieškom jokio sutarimo su niekuo, referendumo klausimą formuluojam kaip sugebam ir bėgiojam garsiai šaukdami, kad viskas bus gerai. Tie užmojai dar yra ir pavojingi – tiek referendumas dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, tiek paskutinysis siūlymas dėl rinkimų kartelės žeminimo. Net nesukant galvos dėl tokių siūlymų motyvų (pavyzdžiui, kiek tai atitinka valstybinį mąstymą) – tų siūlymų žala yra aiškiai matoma ir vienareikšmiškai neigiama. Bet užmojų pasekmės akivaizdžiai nerūpi entuziastingai ir energingai parlamento daugumai.
Tiesa, turime dar vieną valdžios šaką – prezidentinę, kuri – bent teoriškai – galėtų jei ne sustabdyti, tai pristabdyti tą Brauno dalelių judėjimą, kurio esam priversti paisyti, nes jis šiuo metu laikytinas valstybės valdymu. Esminis klausimas, ar ta teorinė galimybė virs realybe. Nors viltis apie šio prezidento sugebėjimus daryti įtaką kitoms valdžios šakoms laidoti dar turbūt ankstoka (o ir nesinori), vis tik per pastarąjį pusmetį nesyk tekdavo prisiminti posakį, kad Lietuvoje prezidentas turi tiek valdžios, kiek įstengia pasiimti. Prisiminti ir nelinksmai konstatuoti, kad tas autoritetas, kurį Dalia Grybauskaitė per dešimtmetį kartais brutalumu, kartais pokiliminėmis intrigomis, kartais nemirksinčiu karatistės žvilgsniu buvo sukaupusi – pamažu išgarinamas. Nors ir ankstesnei valstybės vadovei nebuvo lengva su dabartiniais valdančiaisiais, vis dėlto dirsčiojimo per petį, ar neišdygs už nugaros prezidentūros šėšėlis, būta, ir nemažai (ir tik paskutiniaisiais Prezidentės kadencijos mėnesiais parlamento kiškiai narsuoliai leido sau imituoti konfliktus ir negražiai kalbėti).
Kita vertus, rūstus prievaizdas nėra vienintelis įvaizdis, kuriuo valstybės vadovas gali puoselėti savo autoritetą. Valdo Adamkaus pozicija per dvi kadencijas uždirbo jam, ir pelnytai, visuotinę pagarbą ir moralinio autoriteto aureolę. Gitano Nausėdos deklaruojamas orientavimasis į Adamkų – nesvarbu, ar nuoširdus vidinis, ar marketinginis – vienaip ar kitaip signalizuoja pasirenkamą kryptį. Bet pripažinę, kad kryptis ne pati blogiausia, neužsimirškime ir nepraraskime budrumo. Adamkaus prezidentavimo metu iškilo Lietuvos politinė rakštis vardu Viktoras Uspaskichas. Tuo metu Lietuva dėl nuošimčių dalimis skaičiuojamo, kone į statistinę paklaidą telpančio neatitikimo praleido progą įsivesti eurą (o tuometinis įvedimas ne tik būtų didžiulis ramstis suvaldant 2008–2009 m. krizę, bet ir apskritai būtų žymiai palankiau pozicionavęs šalį ES).
Šiek tiek neramina tai, kad nedera prezidento santūrumo, pikčiau vadinamo pasyvumu, nurašyti vien adaptaciniam periodui. Per pusmetį buvo ir iššūkių, nereikalavusių nei tarptautinės politikos didelio išmanymo, nei vidinių politinių kovų patirties, tik paprastosios lyderystės. Pavyzdžiui, tyliai subliuško skambiai anonsuota prezidentinė komisija opiais istorijos klausimais. Ir ji nukeliavo užmarštin ne dėl „valstybinės istorijos politikos“ sampratos prieštaringumo: tokia komisija visiškai nebūtinai turėtų užsiimti būtent tokios politikos formavimu, o veikiausiai dėl temos karštumo ir galimos įtakos reitingams: tiek škirpininkų, tiek antiškirpininkų kovinės salvės gali skaudžiai atsiliepti autoritetui. Bet lyderystė juk ir yra ne kas kita kaip iniciatyvos ėmimasis tuomet, kai niekas kitas jos imtis nesiryžta.
Kodėl, net ir pripažįstant nemenką potencialą bei darant suprantamas ir natūralias nuolaidas naujojo prezidento apšilimo laikotarpiui, norisi laukti, tikėtis ir net reikalauti, kad tas inauguracinis laikotarpis būtų prašoktas kuo greičiau?
Visų pirma dėl sarmatos jausmo. Juk kaip atrodo trys svarbiausi valstybės asmenys šiandien? Valstybės vadovas prezidentas – politikos naujokas, kuriam kitų valdžios šakų atstovai skaito notacijas, kad Lietuva – ne prezidentinė valstybė, ir kurio nuomonė ignoruojama. Premjeras, kuriam reguliariai vaidenasi antivalstybiniai sąmokslai, kuris siūlo studentams emigruoti, o mokytojus laiko veltėdžiais. Kuris atleidinėja ministrus, kada nereikia, ir ne tuos, kuriuos reikia, o tų, kuriuos reikia, neatleidinėja. Kuris viešai kelis kartus žada atsistatydinti, o vėliau nei persigalvoja, nei nepersigalvoja, nei atsiima savo žodžius, nei neatsiima. Parlamento pirmininkas, kuris jau tapęs anekdotu, nes atstovauja pats sau, o ne parlamento daugumai, kaip paprastai būna. Tiesa, jį šiek tiek užstojant galima pasakyti, kad ir pati parlamento dauguma jau kelia juoką, kad ir pro ašaras. Nes yra tokia dauguma nedauguma, kuri nėra mažuma, bet nėra ir dauguma.
Visų antra – ir daug svarbiau – dėl valdžios neefektyvumo. Dėl gaištamo laiko ir atitinkamai praleidžiamų progų. Dėl to, kad nekompetentinga valdžia per iki rinkimų likusius metus gali pridirbti tiek, kad ir geriausiai funkcionuojantis prezidentas su geriausiai funkcionuojančiomis kitomis valdžios šakomis taisytų ilgai, skausmingai ir neišvengdami nuostolių.
Mes nesame dideli ir turtingi, negalime sau leisti prabangos švaistyti laiką ir užsiimti niekais. Tai didvalstybės galbūt gali sau leisti pasižaisti, surizikuoti, bergždžiai paišlaidauti, kiek mažiau drebėdamos, kad nesėkmės atveju jas aplenks ar nukonkuruos. Jungtinė Karalystė turbūt gali sau leisti trejus metus gimdyti Brexitą. Mes – negalime. Latviai ir estai mus lenkia ne todėl, kad būtų pranašesni už mus ar turi daugiau išteklių, o todėl, jog daug greičiau suprato, kad yra maži. Kad turi būti tikslūs, pragmatiški, turimus išteklius eikvoti aiškiai ir preciziškai, skaičiuoti kiekvieną minutę ir kiekvieną santimą. O mes savo galvose per dideli užaugom: mes, atrodo, galvojam, kad galim sau leisti neskubėti, pailsėti ir paišdykauti. O iš tikrųjų – negalim.
Ne emociniai dalykai ar dorybės, ne iniciatyvumas, entuziazmas, energija ar nuosaikumas galiausiai nulemia valdžios kokybę: ją nulemia racionalumas, nuoseklumas ir efektyvumas.
Todėl valdžia, kuri racionali tiek, kiek sraigės kibire – šliaužioja pirmyn atgal, nei suprasdamos, kad tai yra kibiras, nei galvodamos, kaip iš kibiro išlipti, nei nutuokdamos, kur tas kibiras stovi – yra neleistina prabanga.
Dar didesnė prabanga yra nekalbėti apie valdžios veiksmus ar planus, atsiliepiant į ateities iššūkius. Bet šiuo klausimu valdžiai priekaištauti yra neteisinga: mes patys per retai susimąstom, kokios Lietuvos norime XXI amžiuje.
