Tai tarsi griaustinis iš giedro dangaus prancūzų politiniame gyvenime, sukėlęs dar vieną papildomą galvos skausmą streikų, reformų, chaoso šalyje, piliečių nemeilės, o gal net ir neapykantos iškankintam jaunajam Prancūzijos Prezidentui Emanueliui Macronui.
B. Griveaux buvo pagrindinis Prezidento inicujuoto centristinių pažiūrų politinio judėjimo „En Marche!“ („Pirmyn!“) arkliukas šiuose savivaldos rinkimuose. Ir daug kas iš šiam judėjimui simpatizuojančiųjų politikų bei rinkėjų labai realiai tikėjo galimybe, kad netrukus jis valdys Paryžių, taip sustiprindamas paskutiniu metu itin nemylimo šalies vadovo bei šio politinio judėjimo pozicijas bent sostinėje.
Kaip dienraščiui „Le Monde“ pareiškė artimas B. Griveaux šaltinis, buvęs kandidatas į merus supranta, kad šis neištikimybės epizodas, pagardintas video, kuriame jis demonstruoja savo vyrišką potenciją, nebuvo pats geriausias jo sprendimas, tačiau ši istorija vyko tarp dviejų suaugusių žmonių ir abipusiu susitarimu, taigi, nieko nelegalaus.
Deja, koją pakišo „porno kerštas“ – praktika, kurią dažnai naudoja nusivylę meilužiai ar meilužės, viešai išplatindami seksualinio pobūdžio vaizdo įrašus be aukos sutikimo.
Porno kerštas iš rusų menininko rankų
Pikantiška detalė – šįkart besimasturbuojančio politiko video į viešą erdvę išdėjo ne įžeista meilužė, bet politinį prieglobstį nuo 2017 m. Prancūzijoje turintis kontraversiškai vertinamas rusų menininkas Piotras Pavlenskis (35 m.). Šis Putino režimo persekiojamas performansų kūrėjas išgarsėjo visame pasaulyje, kai 2012 m. viešai gatvėje užsisiuvo lūpas solidarizuodamasis su „Pussy Riot“ grupės narėmis, kurios buvo nuteistos kalėti už viešą Putino ir cerkvės ryšį pašiepiantį performansą maldos namuose. Dar vėliau jis surengė performansą padegdamas buvusios KGB būstinės duris Maskvoje.
Nenurimo ir prieglobstį jam suteikusioje Prancūzijoje, tik šįkart savo menininko balsą bei socialinį pyktį nukreipė į prancūzų valdžią. 2017 m. spalį kartu su savo bendražyge ir mylimąja Oksana Chaliguina padegė Prancūzijos Banko Paryžiuje duris ir grotas.
Pats menininkas teigė nesąs chuliganas ar piromanas – tik norėjęs surengti pasirodymą pavadinimu „Eclairage“, „Apšvietimas“, skirtą markizui de Sadui, kuris pirmasis pasauliui parodė tikrąjį valdančiojo elito veidą – godumą, korupcija, ištvirkavimus, išnaudojimą ir t.t. Tai taip pat buvo kvietimas prancūzams susimąstyti, ar Macronas, žmogus iš finansų sferos, geriausias kandidatas šaliai valdyti. Vėliau menininkas teigė, kad šiandien tos liepsnojančios banko durys taip pat reiškia paramą socialiniam „Gilets Jaunes“ – „Geltonųjų liemenių“ – judėjimui, kovojančiam prieš kapitalizmą ir socialinę nelygybę. Už šį performansą, tiksliau už svetimo turto niokojimą ir chuliganizmą, menininkų pora 2019 m. sausį buvo nuteista gana švelniai – 2 metams lygtinai.
Prancūzų tolerancija neištikybei išseko
Žurnalistams menininkas pasiaiškino: jei B. Griveaux būtų deklaravęs ne tvirtas šeimos vertybes, bet savo laisvamaniškumą, jis būtų gerbęs jo teisę į privatumą, į asmeninį gyvenimą bei jo paslaptis ir nesiėmęs porno keršto, neviešinęs visos šios istorijos. Bet, pasak jo, šis kandidatas buvo vienintelis, kurio kampanija pagrįsta tvirtomis moralinėmis nuostatomis ir šeimos vertybėmis, apologetika žmonai, vaikams, savo paties, kaip pavyzdinio vyro bei tėvo, paveikslo kūrimu – suprask, tarp eilučių, idealus buvusios merės neva nustekento Paryžiaus gelbėtojas.
„Visgi panašu, kalbos apie idealią šeimą buvo grynas melas – šis tradicinių vertybių puoselėtojas laisvu nuo šeimos ir politikos metu mėgsta pasimasturbuoti bei siuntinėja tokius vaizdelius jaunai moteriai, o tokie veidmainiai valdžioje – itin pavojingi, be to, tai visiška nepagarba rinkėjams“, – teigė rusų menininkas.
Prancūzai tradiciškai gana atlaidžiai žiūri į valdžios atstovų meilės išdykavimus – savo sutuoktiniams neištikimi buvo jų karaliai ir karalienės, jų prezidentai, verslininkai bei jų žmonos, nieko tai pernelyg nejaudindavo. Jų nešokiravo nei Prezidento Francois Mitterand laidotuvėse šalia oficialios žmonos gedinti jo ilgametė meilužė Anne Pingeot bei jų dukra Mazarine Pingeot, nei Jacques Chirac lovelaso reputacija. Nelabai jie pyko ir ant Nicolas Sarkozy, kuris tik tapęs šalies valdovu pakeitė pirmąją damą gerokai jaunesne daininga madam. O jau Francois Hollandas, ryte motoroleriu net neužsisegęs šalmo skubantis iš meilužės glėbio atgal į Prezidento rūmus pas oficialią antrąją pusę, kurios, beje, taip ir nebuvo vedęs, daugumai tik sukėlė šypseną.
Prancūzai ilgai laikėsi nuomonės: žmonių asmeninis gyvenimas – tai jų jardin secret, slaptas sodas, ir landžioti po jį nei spauda, nei kas kitas neturi teisės.
Iki tarptautinį skandalą sukėlusio tuometinio Tarptautinio valiutos fondo vadovo ir numanomo kandidato į Prancūzijos prezidentus Dominique Strauss Khan poelgio, kai jis vizito JAV metu „Sofitel“ viešbutyje pajuto begalinę aistrą ir pabandė prievarta užkariauti kambarinę. Tai buvo pirmas kartas, kai prancūzai pamiršo savo tolerantišką moralę ir skalbė purvinus elito apatinius viešai bei atvirai smerkė įtakingo žmogaus poelgį.
Politiką nubaudė už veidmainystę
Taigi žurnalistų paklaustas, ar savo sprendimu paviešinti intymius politiko video P. Pavlenskis nesijaučia pažeidžiantis privataus gyvenimo ribas, menininkas atsakė: „Galime diskutuoti, kur yra privataus gyvenimo ribos. Jo santykiai su kitomis moteris kaip ir galėtų būti asmeninio gyvenimo dalis, jeigu politinės kampanijos metu jis rinkėjams nedumtų akių savo melagingu tradicinių vertybių puoselėtojo įvaizdžiu. Įsivaizduokite, jeigu kandidatas pasisako prieš smurtą šeimoje, tačiau vakarais muša savo žmoną …. Be to, B. Griveaux buvo vienintelis kandidatas, kuris rinkimams naudojo savo šeimos kortą – savo žmoną, savo vaikus“.
„Aš gerbiu žmones, kurių deklaruojamas ir tikras gyvenimas sutampa. Jeigu politikas pasisako už laisvus santykius, kurie man pačiam labai priimtini, jeigu jam patinka amoralūs dalykai, kad ir santykiai su gyvūnais… Tai diskutuotina, bet jei jis atvirai pasako apie tai savo rinkėjams, aš galėčiau jį gerbti vien už tiesą. Nes tarp piliečių ir kandidatų, siekiančių juos valdyti, turi būti pasitikėjimas, atvirumas“, – kalbėdamas su žurnalistais atviravo rusų menininkas, jau keletą metų gavęs Prancūzijoje politinį prieglobstį.
Keisti sutapimai ir Rusijos šešėlis
P. Pavlenskis net suprasdamas, kad B. Griveaux gali kreiptis į teismą dėl kišimosi į asmeninį gyvenimą ir seksualinio pobūdžio detalių viešinimo be asmens sutikimo, atsisako atskleisti, iš kokių, pasak jo, konfidencialių šaltinių gavo pikantiškus video bei meilužių susirašinėjimus, taip pat teigia nebijąs persekiojimo.
Jis įsitikinęs esąs teisus net ir drastiškomis priemonėmis išsakydamas savo, socialiai atsakingo menininko, poziciją, kurios laikėsi ir Rusijoje – valdžia neturi meluoti liaudžiai. „Kadangi dabar aš esu prancūzas, gyvenu Paryžiuje, aš taip pat turiu ir atsakomybę prieš šį miestą, šalį. Manau, būti pasyviu prieš politinę galią, veidmainystę, tai yra blogis“, – prancūzų žurnalistams iš „France Culture“ tvirtino P. Pavlenskis.
Ir nors jis pripažino, kad politinio blogio skalėje negalima lyginti Putino autoritarinio režimo bei B. Griveaux išdykavimų, tiek Rusija, tiek Prancūzija, performansų autoriaus nuomone, pasiduoda valdančio elito galiai mechaniškai. Kaip pavyzdį jis pateikė savo performansą „Eclairage“, „Apšvietimas“, su liepsnojančiomis Prancūzijos banko būstinės durimis. Vykdydamas šį aktą menininkas norėjo perduoti Prancūzijai žinutę: šalis tikrai turi problemų, jei leidžia žmogui iš bankininkų kastos tapti šalies Prezidentu. Nenuostabu, kad nelabai simpatizuojantis bankams ir E. Macronui menininkas akylai sekė ir Prezidento remiamo kandidato į Paryžiaus merus B. Griveaux rinkiminę kampaniją bei laukė progos, kada galės išmesti savo kozirį, gautą iš patikimų paslaptingų šaltinių.
Viskas gal ir būtų nekalta bei sveikintina – visi žmonės turi teisę reikšti savo nuomonę bei siekti socialinės teisybės, geresnio gyvenimo.
Tik man ausyse skamba tylus nerimo varpelis, sukeltas vieno mažo sutapimo. Pripažinkite, kiek keistoka, kad rusų menininko, oficialiai oponuojančio Putinui P. Pavlenskio leksika ir filosofija tobulai sutampa su „Geltonųjų liemenių“ lozungais, nors „liemenės“ atsirado gerokai po liepsnojančių banko durų performanso ir labai abejoju, kad streikuojanti darbo liaudis žino Pavlenski bei jo meną. Bet, jei tikėtumėmė kai kuriais analitikais, už „Geltonųjų liemenių“ judėjimo, streikais paralyžuojančio Prancūziją, jos ekonominį bei politinį stabilumą jau antrus metus, kyšo Putino Rusijos net ne ausys, o ragiukai.
P. Pavlenskis vis dėlto teigia esantis nepriklausomas kovotojas už teisybę ir prieš valdančiojo elito diktatūrą, nesvarbu, kurioje šalyje, Jis pasiryžęs, jei tik turės duomenų, paviešinti ir kitus veidmainiaujančius politikus, juolab socialiniai tinklai – puikus ginklas jo rankose.
„B. Griveaux kol kas vienintelis ir pirmasis. Jis net galėtų didžiuotis tuo, kad tapo pradininku. Vadinkime šį mano aktą jo, kaip buvusio kandidato į merus, pagerbimu“, – ironizuoja rusų menininkas, bent oficialiai Putinui oponuojantis bei jo persekiojamas ir dėl to jau keletą metų Prancūzijoij gyvenantis menininkas.
Ketinama kreiptis į teismą
Nežinia, ar skraido lėkštės B. GrIveaux šeimos namuose, bet jo politiniai karjerai tikrai skamba Mozarto „Requiem“ ir Šopeno laidotuvių maršas paeiliui.
Pats buvęs kandidatas į meilės miesto merus viešoje erdvėje laikosi santūriai ir kiek įmanoma tokioje situacijoje oriai. Jis neneigia turėjęs nesantuokinių ryšių, bet ir niekaip to nekomentuoja, sakydamas, kad tai yra tik jo ir jo šeimos reikalas, ne viešos diskusijos objektas.
Savo kalboje, kodėl nutarė atsisakyti dalyvauti rinkimuose, jis pabrėžė: „Joks žmogus, juolab jo šeima, nenusipelnė tokio pažeminimo, kai ištraukiami jo intymiausi gyvenimo momentai. Todėl rūpindamasis šeima ir jos privatumu, norėdamas ją apsaugoti nuo tolimesnių viešo linčiavimo kančių, aš pasitraukiu iš rinkimų, nors man šis sprendimas yra labai sunkus“.
B. Griveaux ketina kreiptis į teisėsaugą dėl kišimosi į asmeninį gyvenimą ir asmeninių seksualinio pobūdžio vaizdų, susirašinėjimų platinimo viešai be asmens sutikimo. Abu vaizdo įrašai bei žinutės kol kas yra prisikiriami jam, tačiau jų autentiškumas oficialiai kol kas nepatvirtintas, teigia buvusio kandidato į merus advokatas Richardas Malka.
2016 m. Prancūzijos tiek civiliniame, tiek baudžiamajame kodekse numatyta, kad seksualinių vaizdų platinimas be asmens sutikimo yra teisės į asmeninio gyvenimo privatumą pažeidimas baudžiamas įstatymu.
„Naudoti žmogaus privatų gyvenimą, kad jį destabilizuotum ir jį apjuodintum – to įstatymas neleidžia“, – pabrėžė dienraščiui „Le Monde“ advokatas R. Malka besispecializuojantis panašiose šmeižto ar reputacijos bylose, kurios dažniausiai kyla po publikacijų spaudoje. Visgi, jis pripažįsta, tokio tipo bylos prieš žiniasklaidą yra gana sudėtingos.
Jaunasis šalies Prezidentas E. Macronas, pabendravęs su monsieur Griveaux Valentino dienos išvakarėse prieš šiam paskalbiant savo galutinį sprendimą trauktis ar likti rinkiminėje kovoje, išreiškė savo poziciją. Jis teigė palaikąs savo bendražygio, politinio judėjimo „Pirmyn!“ dabar jau buvusio kandidato į Paryžiaus merus B. Griveaux sprendimą, koks šis bebūtų, taip pat paragino politiką saugoti savo šeimą skandalo akivaizdoje.
Vidaus reikalų ministras Christophe Castaner taip pat pareiškė, jog tokio pobūdžio vaizdų viešinimas be asmens sutikimo yra baudžiamas įstatymų Prancūzijoje, už tai gresia gana didelė bauda ir net iki dviejų metų įkalinimas.
Papildyta. Kitą dieną po B.Griveaux pasitraukimo iš rinkimų skandalingasis rusų menininkas P.Pavlenski buvo suimtas. Bet šis areštas nesusijęs su viešai išplatintais pikantiškais politiko asmeninio gyvenimo vaizdais. Prieglobstį Prancūzijoje turintį skandalingą menininką prancūzų policija areštavo už muštynes ir smurtą peiliu Naujųjų metų naktį Paryžiuje. Kartu su menininku blogai pasibaigusiame vakarėlyje dalyvavo ir advokatas Juan Branco, kuris ir paskatino rusų menininką vėliau išplatinti kandidatą į Paryžiaus merus kompromituojantį vaizdo įrašą.
