Pažiūrėkite į V. Matijošaitį arba V. Uspaskich – jiems nestinga galios ir pinigų, netrūksta ir gatvinio šarmo. Beje, atkreipkite dėmesį į minėtų veikėjų vardus. Visi prasideda nuo raidės V – Victory. Bet, R. Karbauskis ir V. Putinas šarmo stoką kompensuoja tik galia ir pinigais. Dėl jų bet kuri moteris pasiruošusi į juos gašliai žiūrėti visą dieną. Antrą dieną jau būtų sunkiau, bet, ko nepadarysi iš meilės. Aš, nors ir be ypatingų turtų ir galios, savęs mulkiu nematau. Esu normalus vyras. Bet pavydas ima. Ranka ant širdies: kuris vyras nenori būti geidžiamas?
Ir dar kartą ranką ant širdies: jeigu paties žmona graži, einant kartu gatve ar vyrai ir moterys neatsigręžia į ją? Atsigręžia ir tiesiogiai, ir niekam nematant. Tereikia mesti žvilgsnį ir viskas aišku. Kūno kalba nemeluoja. Ar pačiam širdies neskauda, kad žiūrima į žmoną (meilužę, draugę), bet ne į tave? O jeigu jau žiūri į tave, tai išsipūtusiomis iš nuostabos akimis, maždaug „kaip tas kvailys tokia moterį nuskynė!?“. Gali apsimesti, kad nesupratai žvilgsnio prasmės, bet širdyje dilgteli.
Grįžęs namo užsidarai vonioje ir tuojau imiesi stropiai, vos ne su lupa tyrinėti savo veidą, raukšles, raukšleles. Pražilusius plaukus su pasišlykštėjimu rauni lauk su šaknimis, kol lieka tik nuoga plikė. Į apatinę kūno dalį ten, kur pūpso pilvas, kuris ir taip nedidelę varpą (arba kad ir didelę) sumažina per pus, bijai net žvilgtelti. Mat gali dėl patirto siaubo tapti impotentu. Na gerai, perdedu, bet jausmus atpažįsti. Kiekvienas vyras atpažįsta.
Bijau senėjimo proceso, kaip velnias Kryžiaus. Kartais Jam ant to Kryžiaus ir pavydi. Pagalvoji niekam negirdint, kad tas bičas visai neblogai išsilaikė. Per du tūkstančius metų nei vienos raukšelelės! Nuskilo gi žmogui. Tai yra vyrui. Mat kai kurių moterų akyse vyrai ne žmonės, svarbu tik kad nesikandžiotu. Tad kuo imtis? Jeigu turite idėjų, rašykite, pasiskaitysiu.
Tik nesiūlykite pradėti rengtis lyg kokiam spuoguotam paaugliui. Pasižiūrėjus į mūsų popso „atstovus“ – vardų neminėsiu, bala nematė – tai veik visi iki vieno apsimeta dvidešimtmečiais. Tai su pankų striukėmis ir tokiomis pat šukuosenomis arba ilgais plaukais, bet su ta pačia amžina odine striuke. Ačiū, nereikia. Atrodo idiotiškai. Arba su tokiais a la bohema skirtingų spalvų švarkais, kuo siauresnėmis kelnėmis. Su tokiomis įtraukto iki negaliu pilvo ilgai nenuslėpsi, išsiverš kaip koks arbūzas pačiu netinkamiausiu laiku plėšydamas tokių pat per mažų marškinių sagas. Mačiau delfyje aibes nuotraukų iš „žmonių“ baliukų. Ten visokie susirinkę VIP–ai vienas prieš kitą maivosi. Mūsų žymiausi gėjai uždainuotų „O boože!“. Mielai įsiterpsiu į jų chorą.
Ta pačia proga. Vilniaus vyrai moteriškėja. Tampa vis panašesniais į rokoko laikų ir stiliaus spalvingomis dabitomis. Tik baltų perukų, rūžo ir kojinių iki kelių betrūko. Jeigu mokėtų, apsimestų grafu Montekristu, Bet kad prancūziškai nemoka. Galėtų išmokti kelias frazes dėl akių. Pavyzdžiui „Pardon madame“, „Oui madame“, „Bien sûr madame“, „Votre service à madame “. Ir visas šitas maivymasis tik iš baimės susenti. O ir dėl pavydo moterims. Tos gali sau leisti tapti įvairiaspalviais kolibriais, žvilgančiomis deimantais (dažniausiai netikrais, pirktais už pora eurų kokiame kioske).
Su žmona taip pat nekokie reikalai. Vis lauki kadaise dažnai kartotų komplimentų tavo grožiui, jautrumui (šiandien ji meluoja), karts nuo karto sušunka „koks tu eržilas“ (ir vėl ji meluoja). Šiandien tas „dažnai“ lieka nesveiko proto ribose. Antraip senis dar gali pabėgti pas jaunesnę, tokių atvejų kiek nori. Todėl žmona, jeigu ne kvailė arba dar nespėjo sukvailėti puikiai žino, kad vyrui reikia bent kartą per mėnesį pasakyti jau mano minėtus raktinius žodžius. Tačiau už tų neva jausmingai išsakytų komplimentų glūdi bejausmis išskaičiavimas.
Na, kolegos vyrai, pasikalbėkime atvirai. Kodėl žmona taip gerinasi? Ogi kad nepaliktu. Ogi, kad turėtų šalia dvylika ir daugiau valandų ariantį būrą. Ogi, kad turėtų visai šalia garantuotą pinigų maišą. Garantuotą tol, kol, kaip čia gražiai pasakius… išeina be perspėjimo Anapilin. Negražiai pasakius, iki tol, kol nudvėsi nuo persidirbimo ir nesveiko greito maisto dozių. Bet prieš tai perrašęs jai visą turtą, visas lėšas, palikęs jai namą ir kreditines korteles. Antraip tokia žmona net Mirčiai pasipriešins. Paprašys jos, kaip moters, suprasti jos moterišką padėtį, užjausti dar neužaugintus vaikus, dar neaplankyto dešimtą kartą Turkijos kurorto su „viskas įskaičiuota“ teisėtam atsipalaidavimui. Atkreipiant vyro dėmesį į moterų ir vyrų lygias teises. Mirtis tuojau su šia žmonos logika sutiks, nes tos moterys, lyg kokie žydai, visos lojalios vienas kitai.
Nesakykite, kad situacijos neatpažįstate. Nesulaukę iš žmonos pilno geismo žvilgsnio maždaug kas penktą sekundę, pradedi ją įtarinėti neištikimybę, nors puikiai žinai, jeigu dar esi sveiko proto, kad ją užkniso tavo lipimas ant jos tik ją pamačius. Bet su savimi nieko padaryti negali, juk prisižiūrėjai darbe ar gatvėje, arba prekybos centre prie žemiausios lentynos palinkusių gražuolių užpakalius. Tai vaizdas, kai stringai ir dalis užpakalio lįste lenda iš aptemtų džinsų. Palauki sekundę, kol išsities ir geismingai į tave pasižiūrės. Bet išsitiesusi ši gašli (kitaip būti negali!) moteriškė praeis pro šalį lyg pats būtum niekam neįdomi spinta. Todėl bėgi į namus ir tik pravėręs duris puolį lyg pakvaišęs savo antrą pusę. Tačiau ši, kažkuo labai svarbiu užsiėmusi, lygiai taip pat kaip ta tavęs nematanti moteris parduotuvėje, automatiškai paklausia ar viskas gerai ir ar algą jau atnešei. Jeigu atnešei, tai padėk ten į jos piniginę – seifą. Ir visą šią tiradą ji paleidžia nepakeldama akių nuo kažko labai svarbaus. O pati, jeigu jau labai ją prispiri, guli lyg lenta vis spausdama „greičiau, jau greičiau!“. O vėliau bliauna, kai vyras eina į kairę ar dešinę. Priklausomai nuo po – lytinių įsitikinimų. Ten, kairėje ar dešinėje, kažkas bent aktyviai apsimeta, kad esi geidžiamas.
Raukšlės dingo, lyg mostelėjus burtų lazdele, plaukai… veidas…. Tikra tiesa, atjaunėjau kokia dvidešimt metų! Sumokėjęs lyg ant sparnų išėjau į gatves. Laukiau iš kiekvienos praeivės pilnų susižavėjimų žvilgsnių. Deja, taip neatsitiko. Žinote, vilniečiai laksto miestu žiūrėdami sau po kojomis. Grįžęs namo, radau žmoną prie kompiuterio. Pasakiau „labas, brangioji“ sklidinu lūkesčiu balsu. Ji, matyt paveikta balso intonacijos, atsisuko ir uždengė iš nuostabos burną. „Valerijau, ar tai tu? O Viešpatie!“. Jos akyse vėl pasirodė išalkusios moters akių spindesys. Jos gašlus žvilgsnis mane tiesiog nurenginėjo…“
Gerai, žinau, kad nepatikėjote šia istorijos dalimi. Ir teisingai. Į kliniką nenuėjau. Taip, reklamą apie plastinės chirurgijos kliniką esu matęs ir ne vieną kartą. Minčių buvo, bet negaliu apsispręsti. Čia kaip šešiasdešimties metų širdininkui priimti sprendimą, ar jam įsidėti dantų inplantus už 6 tūkstančius eurų. O kas, jeigu tą pačią dieną staiga numirsi, net nespėjąs pakankamai ilgai pasidžiaugti pilna burna baltų dantų?
Bet kuriuo atveju, mano metų vyrui noras būti geidžiamu nėra nusikaltimas.
