Bet kuri jo forma – „baltas“ ar „juodas“, nors akivaizdu, kad šios dimensijos yra dirbtinai sukurtos, siekiant kažkaip amortizuoti pačią didžiausią – draugų neapykantą draugams, – nes kaip žinia, būtent draugų proveržis ir sėkmė yra patys skaudžiausi. Juk kai draugė sako „štai šitos savybės (pasiekimų, kelionių, turto, vaikučių gausos, grožio) aš jai ‚baltai‘ pavydžiu“ – skaityk: „mane tai taip erzina, jog aš net negaliu susilaikyti ir apie tą savo neapykantą nekalbėti visiškai svetimiems žmonėms“. Kiekvienoje mūsų šalies padėties analizėje gali lengvai įžvelgti tą karčią tiesą: pavydas valdo mus, pavydas neduoda mums ramiai užmigti.
„Dieve, nieko man nereikia, kad tik kaimynui namai su visu turtu sudegtų“ – tas jau dviejų šimtų metų senumo liaudiškas rypavimas, visiškai nesuprantamas Vakarų pasaulio žmonėms, sėkmingą praturtėjimą laikantiems dorybe, yra toks mielas ir aiškus mums visiems. Nes, mūsų suvokimu, turtas vis dar yra nuodėmė, o turtingieji dažniausiai yra nedori, riboti, nuodėmingi. Ne kažin kuris ir turi iš jų teisę ir dideliu „kadilaku“ važinėti („juk pasisako už aplinkosaugą“), neturi teisės gauti pajamų pagal „sekėjų“ skaičių („dauguma tų sėkėjų – nupirkti indusai ir kinai“), negali sužavėti jaunos merginos („akivaizdu, kad ta tik už jo piniginės ištekėjo, o jis to nesupranta, durnelis“).
Gyvenimas mums dažniausiai yra neteisingas, nes jo malonumai atitenka kažkam kitam. Žinoma, to nevertiems, nesiekiantiems mūsų lygio išsilavinimu, minties aštrumu ir „tikrosios padėties“ suvokimu. Todėl per visą Lietuvos istoriją plėšikai ir būdavo taip romantizuojami – besilaikantys garbės kodekso, atimantys iš turtingųjų, atiduodantys vargšams. Todėl taip logiškai atrodo naujai paskirtųjų valstybinių įmonių vadovų užmojai iškart „daryti auditą“ ir „sustabdyti grobstymą“ – nes kažkas juk neabejotinai iš lobo iš to lovio, negerai! Austėja Landsbergienė pralobo, savaime suprantama, tik dėl pavardės, o „Grigeo“ valdovas Pangonis valdo asmeninį 60 milijonų eurų turtą – žinoma, kur čia nesusikrausi tokių turtų aplinką taip beteršdamas!
Ir dar skaudžiau tai suvokti, kai nuolat kažkas primena, jog lietuvių (kitų!) gyvenimo lygis auga, vis daugiau jie moka už būstus, kurių vertė irgi nepaliaujamai auga (kitų!), vis daugiau jie keliauja, vis daugiau naujų automobilių įsigyja, vis aukštesnius atlyginimus gauna (beje, oficialius, „baltus“).
Ir vis dažniau norisi savęs paklausti, už ką kovojome? Ar už tuos, kaip sakoma, „infliuencerius“?
Tiesą sakant, kaip rodo visų pasaulio revoliucijų istorija, inteligentijai jau nuo pat seniausių laikų niekada ir nebuvo iki galo aišku, už ką ji kovojo. Kažkada ji kovojo už „laisvę, lygybę, brolybę“, nors tai pavirto dar didesne kapitalistine nelygybe. Mes Lietuvoje prieš 30 metų jau kovojome prieš „lygybę“, ir iš esmės – už kapitalizmą bei socialine ir klasinę nelygybę. O kad ji palies mus pačius tiesiogiai, kaip ir nepagalvojome, nebuvome tam moraliai pasiruošę, štai ir užsirovėme, kaip tai nutikdavo visiems, galiausiai po šalto dušo atsikvošejusiems ir savo revoliucijų rezultatus įvertinusiems. Skaudu ir apmaudu.
Ką daryti?
Išeitys yra dvi. Viena – ta, kuri propaguojama tame pačiame Vakarų pasaulyje: užsidirbk pats. Investuok į save, tobulėk, bėk greičiau už kitus. Ir viską turėsi, ir kiti tau pavydės.
Ne, netinka. Per daug pastangų reikalauja.
Antra išeitis – paprastesnė. Skaityti žiniasklaidą. Ypač tą, kuri vadinasi „geltonoji“.
Likimo ironija, bet pasaulio istorijoje į jokios idėjos propagandą nebuvo investuota tiek daug pinigų ir energijos, kaip į idėjos „ne piniguose laimė“ propagavimą. Tai idėja, kurios išvestinė „turtuoliai irgi verkia“ nuramina kiekvieną mūsų, kad ir kas mus beerzintų, sulygina mus visus prieš amžinybę, kad ir kokiomis buitinėmis sąlygomis mes gyventumėme, padeda užmiršti tą skausmą, sukeltą istorinės neteisybės. Žmonės dažnai savęs klausia, kodėl žiniasklaida iš principo yra tokia žiauri ir kruvina? Kodėl visos žinios prasideda nusikaltimais, pažeidimais, areštais ir mirtimi? Kur paukšteliai, saulė, šypsenos ir meilė?
Atsakymas yra paprastas – tam, kad tau būtų lengviau. Ką tu, matydamas kažką ekrane nužudyto, suimto, pažeminto ar nubausto, galėtum sau pasakyti, ant supelijusios sofos sėdėdamas – „ne man tai nutiko“. Aš juk gyvas? Aš juk laisvas? Aš juk niekada taip nepadaryčiau, kaip jie, tie kvailiai ir vagys ekrane! Ir guliesi sau gyvas ir laisvas su šypsena naktigulio!
O „geltonoji spauda“ savo ruožtu braunasi į Turtingųjų ir Įžymiųjų, Įtakingųjų ir Galingųjų, Elito ir Išrinktųjų (tiesą sakant, tai yra vis tie patys žmonės, kuriuos vienija tie patys elementai – dideli pinigai ir žinomumas) gyvenimus, knibždėte knibždančius vilų ir jachtų, lėktuvų ir botokso, uždarų vakarėlių ir žiedais suveržtų skrandžių, romanų ir ištvirkavimo, slaptomis intrigomis ir lemntingomis aistromis, koduotais pranešimais, siunčiamais dainomis bei ekstravagantiškomis dovanomis. Ir lenda į tuos gyvenimus dėl ko? Žinoma, tik dėl tavęs!
Lenda tam, kad tau paaiškėtų, kad pas juos Turtinguosius ir Galinguosius viskas yra taip, kaip ir pas tave.
Tam, kad paaiškėtų, jog garsųjį Dainininką pametė jo mergina – Topmodelis, ir jis girtas sudaužė savo „Ferrari“, ir dabar guli sugipsuotas. Tam, kad paaiškėtų, kad Milijonierius, pasirodo, neturi nei „Lamborghini“, nei pinigų – nei savų, nei investuotojų. Tam, kad paaiškėtų, kad Politikas metė kelis dešimtmečius jam buvusią žmoną ir dabar savo pražilusiomis genitalijomis atakuoja jauną merginą. O dar vienas Milijardierius susirgo vėžiu ir numirė. Išties, štai žėk, vienas Oligarchas moka šimtus tūkstančių savo beraščiam vairuotojui už tai, kad anas laikytų liežuvį už dantų, o kitas Oligarchas niekaip negali susipažinti su paprasta mergina, nes paranojiškai mano, jog mergina įsimylės ne jį, o jo turtą. Štai ir kamuojasi vargšelis vienišas dieną naktį!
Tam, kad paaiškėtų, jog „bitlai“ buvo teisūs danuodami, „pinigai nenupirks tau meilės“.
Ir visa tai tu supranti atsiplėšęs nuo laikraščio ar ekrano. Ne, tavo pavydas niekur nedingo, bet jo energetika jau visai kitokia, ir tavo slaptas poreikis patenkintas. Tu taip ilgai skaitei ir žiūrėjai, ir klausei, siekdamas sužinoti, kad „pas juos“ yra viskas kitaip, o galiausiai visgi sužinojai, kad ir pas juos – „Tas Pats Niekalas“.
Žinoma, turtuoliai irgi viską daro tą patį kaip ir mes – myli, nekenčia, žudo, vagia, prievartauja ir burnoja – tik tai daro kažkaip nepalyginamai gražiau. Ir mūsų žiniasklaida tam ir dirba – tam, kad tu, prasiveržęs pro visas apsaugas, vaizdo kameras ir sarginius šunis ten, Turtingųjų ir Galingųjų pasaulyje rastum save – užsikompleksavusius milijardierius-idealistus, neurotiškus bankininkus ir netekėjusias prezidentes, peraugusius naivius botanus, jautrus spoguotus gykus ar išvis karikatūrinius idiotus, pildančius instagramą kvailystėmis ir banalybėmis. Tu ten randi save, nuolat geriantį ir degraduojantį, besibylinėjantį ir besislapstantį, smerkiamą ir smerkiantį. Ir jau kažkaip mažiau norisi tų turtuolių nekęsti. Nes jie „irgi verkia“, pas juos tas pats, ir, tarsi išties gaunasi, kad „ne piniguose laimė“?
