Todėl moteris jau nebežino, kokio ji nori vyro, o lietuvis vyras, vis dar įstrigęs akmens amžiuje su savo požiūriu į moterį, nebežino, kaip su ja elgtis. Gal dėl šios priežasties Autorės straipsnis sukėlė tokią pasipiktinimo bangą? Nusivylusios moterys šaukia „jie visi tokie!“, o nusivylę vyrai – „visos jos tokios!“. Tačiau šį Gordijaus mazgą galima perkirsti. Tereikia įsisąmoninti, kad lova nesuteikia nei vienam teisės į kito kūną ir kito gyvenimą. Lova nesuteikia teisės paversti savo antrą pusę privačia nuosavybe. Santykiuose vyras neturi tapti žmonos tėvu, o moteris jo motina, tarnaite. (Nebent erotiniuose žaidimuose, kai bendru sutarimu, fantazijos rėmuose, laužomi tabu pvz. incesto). Skamba paprastai? Tikrai ne.
Paanalizuokime patį pasakojimą. Autorė rašo, kad žiauriai nusivylė klasiokų susitikimu. Konfliktas aiškus: moteris ateina į susitikimą apsirėdžiusi lyg pusnuogė Holivudo žvaigždė ant raudono kilimo. Iš pasakojimo galima suprasti, kad visos ten buvusios moterys/bendraklasės patyrė šoką, o vyrai, normaliai sureagavę į nei apsirengusią, nei nuogą įspūdingų formų viešnią, pametė protą. Vienas įkaušęs vyras, pamiršęs socialinio elgesio normas, naudoja prieš moterį psichologinį smurtą – pasiūlo jai pasimylėti. Na, greičiau tiesiai šviesiai – pasidulkinti. (Mylimasi su mylimuoju/mylimąja). Moteris pasišalina, bet štai kita, išgirdusi tą patį pasiūlymą vožia girtam idiotui antausį. Klausimai: ar moteris pati kalta dėl savo iššaukiančios aprangos? Kas sprendžia ir kokiu pagrindu, kad apranga yra iššaukianti?
Ką mums, vyrams ir moterims, tokiu atveju sako tos socialinio elgesio normos? Bent mūsų, vakarietiškoje visuomenėje vyras ar moteris jokiais būdais negali prieiti prie nepažįstamų ir nei iš šio, nei iš to pasiūlyti pasidulkinti. Taip, pasitaiko, ypač jeigu tai vyksta viešnamyje, nusikaltėlių aplinkoje, tarp musulmonų teokratinėse valstybėse pamačius „netinkamai“ apsirengusią moterį. Todėl vyrams atvykusiems iš šalies, kur moterys priverstos nešioti burkas ir staiga pamačiusiems Europos gatvėje lengvai vasariškai apsirengusią moterį, suveikia „ta moteris prostitutė, todėl viskas galima“ reakcija. Bet toli eiti nereikia. Lietuvoje ne vienas ir ne du lietuviai laikantys save krikščionimis elgiasi visiškai taip pat. Pavyzdžiui, namų aplinkoje, kurioje apie 60 000 moterų per metus patiria fizinį ir seksualinį smurtą.
Taigi, lygios teisės lyg ir turėtų padėti moterims ir vyrams atmesti senamadiškus „tu mano, aš tavo“ tarpusavio vaidmenis, bet tūkstantmečių įpročių sunku atsikratyti. Jeigu „tavo“ moteris yra tavo, tai kodėl svetima moteris negali būti „tavo“? Bet kokia moteris gali būti tavo. Taip ir reagavo klasiokų susitikime girtas vyras. Suveikė instinktai. Bet šiandienos teisme toks vyras būtų nubaustas už seksualinį priekabiavimą. Kad jis elgėsi taip, kaip natūraliai elgiasi žvėrių patinai miškuose neatleidžia jo nuo bausmės. Tokios yra tos socialinio elgesio normos. Jeigu jų nesilaikytume, išpjautume vienas kitą.
Moterys savo ruožtu taip pat yra instinktų vergės. Būsimai motinai reikalingas eržilas, kuris ją ir vaikus apgintų, garantuotų, kad šeima nebūtų alkana. Tačiau emancipacija viską suvelia. Viena vertus „noriu būti priklausoma nuo vyro su kuoka rankoje ir su kuoka tarp kojų“, kitą vertus „aš nesu tavo nuosavybė!“. Ir – „būk švelnus su manimi ir vaikais!“. Ką daro vyras? Nenorėdamas prarasti moters, jis jau nebesupranta, nebežino, koks jis turi būti. Todėl žingsnis iki psichopatijos priepuolių „aš esu vyras ar ne!“ labai trumpas. Tokiomis akimirkomis ranka, kuri tik ką moterį glamonėjo, paverčia moters galvą būgnu. Po to atgailaujama, nes „nežinau, kas su manimi atsitiko“.
Iliustruosiu šį savo teiginį pavyzdžiu. Tik ką perskaičiau rašytojo A. Vinokuro naują romaną „Taksi Kristaus išpažintis“. Štai kaip rašytojas pateikia vyro nežinančio, koks jis norėtų būti vaizdą. Veiksmas vyksta Amsterdame, Life show teatre. Jame vyrai ir moterys santykiauja žiūrovų akivaizdoje. Dvi draugės salėje stebi veiksmą scenoje: „Beje, matai tą vyrą scenoje imantį tas dvi moteris iš nugaros?“, – klausia viena draugė. „Tai mano buvęs vyras buvo visiškai toks pat žavingas ir galingas! Tačiau tas jo dulkinimasis ir tik dulkinimasis įgriso man iki gyvo kaulo. Pasakiau, kad tokio, koks jis yra daugiau mylėti negaliu, man reikia daugiau nei nuolat jo stovinčios varpos visose mano angose. Perspėjau, kad jeigu jis nepasikeis, paliksiu kaip nebereikalingą šunį.
Jis tuojau pasikeitė ir paliko mane. Dabar, neatpažįstamai pasikeitęs, jau gyvena su trečia. Sutikusi jį paklausiau, kas su juo atsitiko. Atsakė, kad jo moteris myli jį tokį, koks jis yra visiškai pagal jos nurodytus standartus. Priminiau jam, kad per pastaruosius dešimt metų jis taip pasikeitė bent tris kartus ir paklausiau, ar jis bent šiandien žino, koks jis dabar yra?“. Staiga suskambo jos mobilusis. Moteris, nenukreipdama akių nuo scenoje į mazgą susipynusių vyrų ir moterų kūnų, išklausiusi, išjungė telefoną. „Žinai“, – kreipėsi ji į draugę, – „tas mano buvęs vyras, apie kurį tik ką pasakojau, nusižudė. Paliko raštelį, kuriame parašė: „Nebežinau, kas esu. Kaip dabar mylėsi mane tokį, koks esu?“.
Kokiais mes, vyrai moterys norime šiandien būti? Tiesą sakant, šis klausimas neteisingas. Mes jau esame tokie, kokiais esame. Tikslesnis klausimas turėtų skambėti šitaip: kokia aš, moteris, kokiu aš, vyras, nenorėčiau būti? Paskaitykite dar kartą Vitalijos Guobės lyg ir trenktą straipsnį, gal gausite atsakymą. Tada galėsite džiaugtis klasiokių susitikimais. Dabar gi, sprendžiant iš piktų reakcijų, Autorė palietė skaudžią skaitytojų vietą jų sieloje, apie kurios buvimą jie nieko nežinojo.
