Ne, džiugu dėl to, jog pasitvirtina teorija apie ypatingai prastą ir nekokybišką miestų urbanistinį scenarijų. Scenarijų, kurio ankstyvoji fazė – netikusios būsto politikos grimasos – pasireiškia praktikoje dabar, tik spėk dairytis. Ir visas smagumas kyla ne iš to, kad visa nevykusi būsto politika duoda savo vaisius, o todėl, kad ši politika, kaip ir bet kuri kita, yra žmogiškosios kilmės ir už jos vykdymo randame konkrečius asmenis ir pareigybes. Kas nurodo, kad ir atsakomybės esama.
Kalbėkim populiariai. Nėra vietos parkuoti automobilį po langais? Kažkas specialiai sugalvojo, kad jūs nesate to vertas, todėl jums to ir nereikia. Negaunate vietos savo vaikui norimame vaikų darželyje? Kažkas nusprendė, kad nesate lygesnis už lygesnius ir pasitenkinsite vaikų darželio pozicija kitame miesto gale arba luktelsite artėjančios eilės trejetą ketvertą metų. Per daug maisto parduotuvių aplink pristatė? Kažkas nusprendė, kad jums, jūsų vaikams ir jūsų šuneliui skveriuko nebereikia, o štai prekybos centro valdytojui plėtoti dar vieną prekybcentrį – reikia, ir būtent sunaikinant skveriuką. Persenę avarinės būklės daugiabučiai? Buvo kas sugalvojo, jog pensininkai ir kiti gyventojai šiuose pastatuose nemokamai gyvens amžinai ir susimes atnaujinimui maždaug po 12 eurų per metus. Perkate naują butą ir stebėdamiesi galvojate kodėl atskirai įkainota ir automobilio parkavimo vieta? Buvo kas leido statytojui iš jūsų užsidirbt dvigubai. Ir taip toliau.
Visa tai nenuteikia optimistiškai, bet kuo čia dėta būsto politika, paklausite. Skubu atsakyti, todėl verskite kitą puslapį.
Taigi, tik keletas išvardintų iš gausybės esančių gyvenamosios aplinkos kokybės aspektų rodo, kad sistemiškai taip susidėliojo, jog asmenys turintys bent šiek tiek nuovokos ir gebėjimų ekonomiškai apsirūpinti per 20 metų savo noru paliko gyvenamuosius rajonus, kurie teoriškai yra socialinio būsto fondas, o lietuviškojoje praktikoje – būsto politikos fiasko. Situacijos rimtumą atskleidžia Europos miestuose pastebimos analogijos.
Štai Stokholme yra rajonų, tiek senos statybos tiek ir naujos, kuriuose ne švedų kilmės gyventojai sudaro absoliučią daugumą gyventojų. Arba pensinio amžiaus gyventojai, arba šviežias jaunimėlis ar kokia kita socialinė grupė, turinti savo teises ir teoriškai galinti sukelti socialinį chaosą, kylantį iš vykdomų aplinkos permainų. Tačiau švedai turi įrankį valdyti galimoms situacijoms – Stokholmo daugiabučiuose nėra privačios nuosavybės. Ir teoriškai, tokių daugiabučių valdytojas gali gyventojus iškraustyti per savaitę. O iškrausčius gyventojus, už jų kasmėnesinę nuomos įmoką, pastatą suremontuoti iš esmės arba apskritai nugriauti, nelygu ko reikia ir kas kuria vertę. Tokį modelį leidžia turėti normali būsto politika.
Taip yra Skandinavijoje ir beveik visoje vakarų Europoje, centrinė Europa seka sėkmės pavyzdžiais. Lietuvoje miestų gyventojams, gyvenantiems sovietinės statybos daugiabučiuose, seka pasakas apie renovacijos naudą. O gyvenančius naujos statybos rajonuose apskritai laiko paslaptyje apie valstybinės žemės, panaudotos daugiabučio pastatymui nuomos laikotarpį, neatitikimą paskirčiai ir t.t. Tokie štai skirtumai.
Valstybės miestų būsto politikos turinys parodo būtent nuo jūsų nepriklausančių, bet jums planuojamus ir neva dėl jūsų įveiksminamus aplinkos patobulinimus. Štai gyvenate sau sovietiniame daugiabutyje, kur nors Pašilaičiuose. Viskas kaip ir neblogai: liftas senas, buitinių atliekų konteineriai, pastatyti tiesiai jums po langais perpildyti ir aplipę neaiškios kilmės piliečiais nešiojančiais tuberkuliozės užkratą ir kiti tobulos aplinkos aspektai. Idilė, kurios niekas niekada iš esmės nekeis. Dėl dviejų priežasčių. Pirma – privačios butų nuosavybės daugiabučiuose pastatuose. Tai labai rimtas dalykas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis tai nusako absoliučiai nevienareikšmiškai. O kas privatu, tas turi būti visapusiškai prižiūrima savininko. Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas numato visas atsakomybės ribas.
Ok, čia aišku. O kaip dalykai vykstantys už buto? Taigi čia bendra jūsų pastato patalpų savininkų nuosavybė, kurią turite prievolę kolektyviai prižiūrėti. Ir savo finansais pasirūpinti, kad liftas būtų naujas, ir, kad fasadai su balkonais nebyrėtų. O kaip kiemai ir erdvė tarp pastatų? Taigi čia antrasis aspektas – jūs esat žemės klausimo įkaitai. Žemė nepriklauso patalpų savininkams, ji yra valstybės. O valstybėje yra tiek reikalų, reikalaujančių viešųjų finansų, jog esminių pokyčių daugiabučių kiemuose, jog jie būtų nelyginant Helsinky ar Amsterdame, sulauksite maždaug niekada. Tiesiog ateis laikas, kai Lietuvoje visus daugiabučius šluos nuo žemės paviršiaus. Tad kam investuoti?
Ir šitas fonas, gerai iliustruoja, kad neįgali būsto politika Lietuvoje negali pagimdyti normalaus socialinio nuomojamo būsto programos. Nei savivaldybės nei privatūs investuotojai nestato prieinamo, šiuolaikiško ir svarbiausia ne nemokamo būsto. Tiksliau statys ir netgi jau stato, bet visai kitos kultūros žmonėms. Kurie jau pakeliui į Lietuvą ir mes dėl to labai džiaugiamės.
