Tačiau neteisinga būtų teigti, kad prieš 100 metų mūsų protėviai nesidžiaugė Nepriklausomybės paskelbimu. Tiesiog šypsotis viešose vietose tais laikais nebuvo priimta. Itin retai besišypsančius žmones išvysite ir XIX amžiaus portretuose ar paveiksluose – laikai tie buvo rūstūs, gyvenimas buvo sunkus, alinantis, ir šypsenai retai jame atsirasdavo vietos. Neretai Europoje šypsena be aiškios priežasties išvis buvo laikoma protinio neįgalumo ženklu. Net Amerikoje, kurią šiandien sunku įsivaizduoti be išlenktų laiveliu sudėtų lūpų ar apnuogintos virtinės tobulai lygių dantų, žmonės kadaise taip pat buvo niūrūs ir šypsojosi tik tada, kai tam atsirasdavo svari priežastis, o priverstinės šypsenos buvo laukiama tik iš paslaugų teikėjų ar pardavėjų.
Ir todėl pasaulis iš esmės nesišypsojo iki pat 1930-ųjų metų, kol Holivudo filmai, taip efektyviai lėmę daugelį mūsų elgsenos pokyčių neparodė, kad šypsena gali būti svarbi žavesio dalis (kaip, beje, ir moterų rūkymas, kurį būtent Holivudas pavertė mados dalyku – visiems pasidarė aišku, kad, žiūrint tam tikru kampu, rūkanti moteris atrodo neišpasakytai elegantiškai – o tai lėmė, kad 1955 metais JAV rūkančios moterys skaičiumi prisivijo rūkančius vyrus). Aktoriai šypsojosi, su šypsena jie atrodė dar žavesni, jiems sekėsi, ir taip amerikiečių veidai išsitempė į pasitenkinimo grimasą. Iki 1950 metų JAV šypsena tapo bendrine įprasta išraiška, 1970 metais ji tapo privaloma, o 1980-aisiais – visuotine (ar atsimenate bent vieną nesišypsantį pokarinį JAV prezidentą?).
Matyt, amerikiečiai ir neturėjo kitos išeities kaip tik anksčiau ar vėliau visuotinai pradėti šypsotis. Antropologų nuomone, šypsena yra visuomenės, sudarytos iš daugelio kultūrų ir turinčios vienijančius idealus, požymis. Tokiai visuomenei reikia išlaikyti jos narių tarpusavio draugystę ir toleranciją, todėl šypsena yra vienas iš privalomų tokios „draugystės“ atributų (gi kitokiose, monolitinėse, pvz., nacistinėje arba arabiškose visuomenėse be aiškios priežasties besišypsantis žmogus lengvai gali būti palaikytas „apsinešusiu“ arba kažkokiu „nevyrišku“). Be to, amerikiečiai yra labai mobili visuomenė, kurios išgyvenimui yra būtina kooperuotis ir pasikliauti aplinka bei nepažįstamais žmonėmis. Vadinasi, tokios visuomenės narys turi demonstruoti draugiškumą ir pasitikėti kitais taip, kaip jie pasitiki juo. Nes šypsena visada pabrėžia, kad „mano nuostata tavo atžvilgiu yra draugiška“ ir „aš esu pasiruošęs kartu su tavimi gyventi pagal mūsų bendras vertybes bei idealus“.
O štai mes kadaise augome visuomenėje, kurioje šypsena visai buvo netoleruojama. Dar prieš 60 metų CŽA analitikai laužė galvas, bandydami suvokti priežastį, kodėl sovietiniai žmonės nesišypso? Istoriškai tai buvo bandoma paaiškinti, kad gyvenimas Rytų Europoje ir ypač Rusijoje visada buvo nelengvas, šaltas, atstumai dideli, o šypsena atiminėjo taip reikalingą išgyvenimui energiją. Buvo manoma, kad privačios nuosavybės ir buržuazinių pramogų panaikinimas paliko komunistinėje visuomenėje nedaug vietos šypsenai. Egzistavo, beje, ir dar viena amerikiečių žvalgų versija – sovietiniai žmonės nesišypsojo dėl prastos dantų būklės (gana aktuali priežastis susigadinti savo įvaizdį ir šiandien, beje). Kad ir kokia bebūtų tikroji to visuotinio niūrumo priežastis, tačiau buvo aišku viena – komunistai visada reikalavo rūstumo. Sovietų okupacijos laikais per oficialias ceremonijas, kurios tradiciškai būdavo šaltos ir rimtos, šypsena lengvai galėjo būti palaikyta ironijos, pašaipos arba bent jau laisvamanystės ženklu.
Tais laikais šypsena be aiškios priežasties visada kėlė įtarimą, kad esi nenuoširdus, galvoji kažką kitokio nei liepia rimti autoritetai ir oficiali doktrina. Dėl to nesišypsojo sovietų kareiviai net šlovingų pergalių paraduose (šiais laikais, beje, Rusijos kariuomenės paraduose žygiuojančiųjų šypsena yra privaloma – ji demonstruoja gerą nuotaiką ir tvirtą moralę, rodo sėkmės ir pergalės nuojautą. Paraduose žygiuojantys Lietuvos kariškiai kol kas šypsenos nepropaguoja).
Matyt, todėl mums, išsikovojusiems nepriklausomybę ir atrodė, kad pagaliau atėjo laikas plačiai nusišypsoti. Mes pavažinėjome po pasaulį, pasaulis atvažiavo pas mus ir netrukome suvokti, kad matyti šypsenos nutviekstą veidą yra kur kas maloniau nei surauktą snukį. Šypsojosi mūsų prezidentai, televizijos laidų vedėjai, dainininkai ir atletai. Ir šiandien tarsi savaime suprantama yra tai, kad šypsena yra puiki ir tinkama kiekvieno žmogaus išraiška, dažnai netgi vadinama vienu iš „geriausių ir nemokamų“ dalykų, tokių kaip saulė, jūros mūša ar paukštelių čiulbėjimas...
Tačiau širdies gilumoje mes visi puikiai suprantame, kad šypsena nėra ir panacėja. Ir ne visada ji yra mandagumo išraiška, ir kur kas dažniau šypsena, ypač „nuo ausies iki ausies“ yra prasčioko požymis. Šypsena dažniausiai gali būti nieko nesuprantančio, nieko nemačiusio, nieko neišmanančio žmogaus atributas. Vienintelė paprasto žmogelio apsauga nuo agresyvaus, chaotiško ir daugelių atvejų pranašesnio pasaulio. Nes, kaip buvo sakoma jau Antikos laikais, „kuo žmogus mokslingesnis, tu sunkiau jį priversti nusišypsoti“.
Ir daugelis šių laikų žmonių tai puikiai žino. Šypsena reikalinga toli gražu ne visiems, nes dažnai prieštarauja tiek išoriniam įvaizdžiui, tiek vidinei būsenai. Kenčiančiam aktoriui, intelektualių dilemų prislėgtam kūrėjui, reformų ir nepatenkintų aistrų nukamuotam mokytojui ar gydytojui, supermodeliui... Sunkiai pasiekiamai moteriai. Juk nesišypsančios moterys yra kur kas geidžiamesnės. Nes šypsenos trūkumas – tai gyvatės požymis. O mes visi žinome, kad seksuali gyvatė – tai einamiausias produktas rinkoje, tokia moteris pavergs ką tik nori. Nes moters, kuri nesišypso, reikia siekti visais įmanomais būdais – „o ko tu tokia liūdna?“ „Nežinau, kažko nelinksma...“ „Gal tau ką nupirkti ar padaryti ką nors gero?“ „Gal...nežinau...“ „Na gerai, štai imk mano kreditinę, varyk apsiprkti, gal pralinksmėsi?“.
Ir jei eilinį europietį galima pavergti paprasta nuginkluojančia šypsena, tai Lietuvoje aukštuomenėje, kuri pastatyta ant nuolatinio išgyvenimo pastangų, mielos šypsenėlės nebėra vertinamos. Ypač vyrų tarpe. Šiuolaikiniams vyrams ji išvis nebūdinga. Prezidento Adamkaus ir aktyviųjų Amerikos lietuvių užvežta trumpalaikė mada politikams šypsotis greitai nugęso. Buvo metas, kai rinkiminių kampanijų metu reklaminiuose skyduose dominavo kandidatai plačiomis šypsenomis, kol galų gale strategai suvokė, kad tokia šypsena komunikuoja pernelyg didelį pasitenkinimą savimi ir skleidžia nedaug rūpesčio sunkiai gyvenančiais rinkėjais – tokiais, kurie balsuoja! (Tie nedaugelis, kas vis dėlto nusprendė reklaminiuose skyduose šypsotis, vis tiek dažniausiai atrodo tarsi būtų kamuojami vidurių problemų – tokios jau jų šypsenos dirbtinės ir nesisiejančios su tuščiais pažadais „aš jumis pasirūpinsiu!“).
Nes mūsų matoma šypsena yra ne draugiškumo, o pranašumo, ironijos, mūsų kvailumą pabrėžiantis simbolis. Sunku įsivaizduoti besišypsantį biurokratą, o besišypsantis meras tik sukelia piliečių nepasitenkinimą ir įtarimą, kad „tam, viskuo patenkintam, tai niekas nerūpi!“ Net Dievas bažnyčiose nesišypso, net Jam sunku žvelgti į tą žiaurųjį savo kūrinį – pasaulį.
Nes, mūsų supratimu, šypsena kalba apie mūsų bejėgiškumą, apie nusiginklavimą, o mūsų, Landsbergio žodžiais tariant, „chebrai“, išaugusiai gatvėje, jau mokykloje reikėjo įrodinėti savo kietumą, ir ta praeitis paliko lietuviškame veide neišdildomą lengvai agresyvios išraiškos pėdsaką. Todėl mūsų žmogus visada laukia smūgių iš likimo, visada yra kovinėje stovėsėnoje, visada pasiruošęs mūšiui – su visais: su biurokratais, su policininkais, baudžiančiais už greitį ir alkoholio kvapelį, su anstoliais, besigviešančiais atimti turtą, su žurnalistais, siekiančiai apjuodinti, su prokurorais, svajojančiais pasodinti į kalėjimą, su specialistėmis iš aplinkosaugos bei vaiko teisių tarnybų. Ne iki šypsenų tokiame gyvenime!
Tačiau, kaip sako, kinai, kuo blogiau, tuo geriau! Vis dėlto šypsena, ypač šiais sunkiais laikais, ir yra puikiausia proga pademonstruoti, kuriam iš mūsų gyvenimas išties nusisekė. Kad ir kokia bebūtų tą šypsena – atvira, pusinė, įtempta, pataikūniška, šleikšti, ironiška, „monos lizos“, iššieptais dantimis, šypsena iš filmo „Kaukė“, pagiežinga-paniekinanti, „alfa patino“, žigolo ir t.t., – ji visada parodys, kuris iš mūsų turi priežasčių džiaugtis gyvenimu. O jei ji yra išties nuoširdi ir kupina tikėjimo, kad vieną dieną visi gyvens taip pat gerai, kaip Tu – dar geriau!
