Diderot savo „Enciklopedijoje“ tvirtino: „Aukštoji prancūzų virtuvė su visais įmantriais riebiais, klampiais padažais yra dekadentiška, išlepusi ir nevyriška, nenuostabu, kad ji atėjo į mūsų šalį kartu su korumpuotų italų gauja, kuri tarnavo Catherine de Medici dvare.“
Žiaurumu ir manipuliacijomis garsėjusi karalienė, kuriai jos vyras, be abejonės, niekada nebuvo ištikimas, ne tik atskleidė prancūzams italų virtuvės paslaptis, vėliau tapusias šalies kulinarijos paveldu, bet ir globojo menus. Žinant, kad Prancūzijoje kulinarija yra prilyginama menui, toks sutapimas nė kiek nestebina. Garsiausi šalies virėjai iš prezidento rankų gauna Garbės legiono ordinus, o nuo 2010 metų prancūzų kulinarinis paveldas yra saugomas UNESCO kaip šalies kultūros vertybė.
Ne veltui prancūzai sako: norint sukurti nenuobodų patiekalą, nepakanka žinių, reikia būti menininku, turinčiu krislą beprotybės. Be abejo, jei kada valgėte Paryžiuje, jums tikrai bus tekę ragauti labai prastos kulinarinės vertybės jūsų lėkštėje ir jūs niekaip nesupratote, iš kur visas tas triukšmas ir subruzdimas dėl skaniausios pasaulio virtuvės – ji išties riebi ir neskani.
Taip, ne paslaptis, daugumoje meilės miesto restoranų maistas prastos kokybės ir šaldytas. Juk turistų šitiek daug, ir dar nieko neišmanančių, dievinančių viską, kas prancūziška, – nė stengtis neverta, viskas bus suvalgyta. Tokiais atvejais prancūzai sako – bouffer de la merde (valgyti mėšlą).
Ne tik rinka derinasi prie prasto žmonių skonio – patys valgytojai, spaudžiami ekonominių sąlygų ar dėl visas sritis it maras užvaldančio nereiklumo, neišprusimo tampa vis mažiau išrankūs. Tiesa, neskanu dar ne visada reiškia pigu. Yra tekę bouffer de merde – ėsti, taip, būtent ėsti, pardon, mėšlą – ir už didelius pinigus. Todėl, prancūzų restoranų virtuvėse ir salėse vis labiau įsigalint filosofijai „bus gerai ir taip“, galų gale pralaimi visi.
Pašildyti iš specializuoto didmenininkams skirto prekybos centro atgabentą confit de canard (anties šlaunelę) ir patiekti ją su šaldytomis gruzdintomis bulvėmis – normali praktika net ir prabangiuose turistiniuose restoranuose. Jie pigiai ir dideliais kiekiais perka jau paruoštus beskonius patiekalus, kuriuos lieka pašildyti mikrobangų krosnelėje ar orkaitėje.
Bet padavėjas, apsišarvavęs persaldinta, it medumi tepta mielleuse, pacukruota, o tiksliau išvertus, patepta medumi šypsena, jums, cher turist, mielas turiste, meluos – sukurta šefo, šeimos receptas. Ir išraitys nemažą sumą sąskaitoje.
Meluojama net apie desertus: jie būna iš anksto nupirkti iš didmenininkų ir neretai užsaldyti, nors valgiaraštyje puikuojasi užrašas – „Tarte Tatin“ maison, naminis obuolių pyragas „Tarte Tatin“ suprask pagamintas čia pat restorane rūpestingo virėjo melagio (šis faktas, be abejo, nutylimas) rankomis ir, ko gero, dar pagal jo prosenelės receptą.
Turistinių restoranų virtuvėje vietoj apkūnaus prancūzo šefo ir profesionalių virėjų paprastai sukasi emigrantai iš Azijos, Indijos ar Afrikos, dažnai sans papiers – be legalių dokumentų ir už minimalią algą. Taip pigiau ir pelningiau restoranui, nepaisoma net rizikos būti sučiuptiems dėl nelegalaus darbo ir vengiamų mokesčių.
Virėjai ir jų padėjėjai sans papiers metų metus dirbo ir prestižinio Paryžiaus restorano „Tour d’Argent“ virtuvėje. Beje, ši įstaiga pirmą kartą paminėtas istorijoje 1582 metais, o XVI amžiuje restoranas savo svečius mokė valgyti tuo metu mažai kam žinomu įrankiu iš Italijos karališkojo dvaro – šakute. „Tour d’Argent“ nuolat puotaudavo ir Prancūzijos karalius Henri IV, kuris pirmą kartą ir paėmė į savo karališkas rankas šakutę taip paskleisdamas madą aristokratų tarpe valgyti kultūringai.
Be abejo, maistas viename seniausių sostinės restoranų, kuriame iki šiol valgo karaliai, politikos ir verslo elitas, yra aukščiausios kokybės ir tikrai nešaldytas, bet jį gaminusios rankos buvo nelegalios ir išnaudojamos. Neapsikentę emigrantai surengė streiką tiesiai ant prestižinės įstaigos laiptų – „Tour d’Argent“ ilgokai teko plautis skandalo purvais aptaškytą mundurą ir garbę.
Supratę, kad prancūzų kulinariniam paveldui, prancūziško gyvenimo būdo esmei – maisto ir restoranų kultūrai – gresia išnykti, save gerbiantys virėjai prieš keletą metų pradėjo judėjimą „Fait maison“ (pagaminta namuose). Jie siekia išgelbėti gerą restoranų ir prancūzų virtuvės vardą ir džiuginti frankofilus prancūziškomis tradicijomis nebarstant jiems melo pudros ant smegenų ir skonio receptorių.
Jeigu nenorite būti apgauti, laikykitės kelių taisyklių. Pirma, rinkitės užeigas, kurių valgiaraštis savo ilgumu neprimena Biblijos, – kuo daugiau pasirinkimo, tuo didesnė šaldytų patiekalų ar produktų tikimybė.
Antra, svarbiausia: valgiaraštyje ar prie atskirų patiekalų ieškokite nedidelio logotipo – namuko su užrašu fait maison (pagaminta namuose). Šis ženkliukas, atsiradęs sąmoningų, pelno nesivaikančių virėjų iniciatyva, puošia vis daugiau restoranų visoje Prancūzijoje. Jį gali gauti tik tokia maitinimo įstaiga, kuri klientams siūlo patiekalus, nuo pradžios iki pabaigos pagamintus restorano virtuvėje iš šviežių produktų. Apsilankę tokiame restorane suprasite, kodėl prancūzų kulinarija, jos įmantrūs skoniai, kvapai, tekstūros, lėkštėse raibuliuojantys padažai yra ne tik amatas, bet ir menas.
Galbūt Catherine de Medici ir galime kaltinti dėl šventojo Baltramiejaus nakties skerdynių, kai Paryžiuje ir aplinkui buvo išžudyta tūkstančiai protestantų, dar vadinamų hugenotais. Bet prancūzai virėjai vertina jos palikimą – iki šiol gyvuojančius daugybę padažų ir receptų, pavyzdžiui, prancūzų virtuvės klasika tapusį tokį patiekalą kaip antis su apelsinų padažu arba įdarytus kiaušinius „Mimoza“, kartais pagardintus aitriąja paprika.
Kad ir kaip suktųsi istorijos vingiai ir pelno alkiu varomi kapitalizmo krumpliaračiai, šiandien galime džiaugtis frankoitališku kulinariniu paveldu, kurį prancūzų virėjai ištobulino iki meno aukštumų.
Prancūzišką haute cuisine (aukštąją virtuvę) XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus aušroje modernizavo, naujomis sudėtingomis technikomis papildė ir susistemino viešbučių „Ritz“ ir „Carlton“ vyriausias virėjas George’as Auguste’as Escoffier. Jam turime būti dėkingi už šiuolaikinės prancūzų virtuvės pagrindus. Jis ne tik sugalvojo restoranų virtuvės darbą brigadomis, kai vienas ar keli žmonės atsakingi tik už tam tikrą procesą – kepamą mėsą, sriubos ir padažų gamybą, patiekalų puošimą ar kitus dalykus, bet ir galutinai suformavo tokį valgiaraštį, kokį mes žinome šiandien: užkandžiai, pirmas, antras patiekalai, sūris ir desertai. Tuo metu tai buvo vadinama servise á la russe (rusiškas aptarnavimas), kai patiekalai tiekiami paeiliui atskirose lėkštėse kiekvienam svečiui. Tai visiškai priešingas ir naujoviškas maisto tiekimo būdas nei tas, prie kuriuo buvo įpratę prancūzai, – servise á la française patiekalai į stalą buvo nešami bendruose induose .
Escoffier ištobulino padažus ir į aukštąją virtuvę įtraukė nemažai paprastų, kaimo vietovėse gamintų patiekalų, sukūrė daugybę receptų, kurių galima paragauti ir šiandien. Ūsuotąjį virėją prisimename ir tada, kai ragaujame „Crêpe Suzette“ ar „Pêche Melba“ – tai jo sugalvoti receptai, iki šiol neprarandantys populiarumo prancūzų restoranuose ir namų virtuvėse.
Vandenyje šiek tiek apvirtą ir sirupe marinuotą persiką su trintomis šviežiomis avietėmis, vaniliniais ledais ir karamelizuotu cukrumi ant gulbę vaizduojančios ledo skulptūros Escoffier pirmą kartą patiekė Londono „Carlton“ viešbutyje viešėjusios italų dainininkės Nellie Melba garbei. Dievišku sopranu apdovanotos operos divos vardas atiteko ir pačiam desertui.
O apelsininiai blyneliai „Crêpe Suzette“, paskendę konjako ir apelsinų sulčių padaže, iki šiol patiekiami taip, kaip ir buvo sumanyta prieš daugiau nei šimtą metų, – apipilami „Grand Marnier“ likeriu ir padegami svečių akivaizdoje. Be abejo, patiekalo pavadinimas susijęs su meilės istorija, – tik nežinia, kiek ji truko, galbūt net trumpiau, nei reikia patiems blyneliams pagaminti. Šį patiekalą Escoffier sukūrė Anglijos karalienės Viktorijos sūnui Velso princui Edvardui VII, beje, garsėjusiam laisvu elgesiu ir meilės nuotykiais. Virėjas norėjo desertą pavadinti būsimojo karaliaus vardu. Tačiau būsimasis Anglijos monarchas pasirodė esąs kuklus. Jis pasiūlė dieviško skonio blynelius pavadinti mūsų laikais niekam nebežinomos prancūzės Suzette vardu, kuri jam palaikė draugiją per vakarienę.
Meilės istorija nugarmėjo užmarštin, bet skanūs blyneliai gundo ir šiandien. Kaip ir iki šiol išlikusios legendos apie Velso princo erotinius nuotykius Paryžiuje. Viename iš prabangių viešnamių jis turėjo net specialų karališką krėslą su specialiomis atramomis bei rankenomis, mat dėl nedidelio ūgio ne visada galėjo žaisti pašėlusius meilės žaidimus á la française. Šį fotelį, kiek primenantį ginekologo kėdę, tik itin puošnų, dengtą brokatu, šilku ir apkaltą paauksuota bronza, man teko matyti viename iš muziejų, surengusių parodą apie vieną gražiausių, romantiškiausių Prancūzijos ir Paryžiaus laikotarpių „belle epoque“ (gražioji epocha), trukusį nuo 1871 metų iki Pirmojo pasaulinio karo.
Šeštajame dešimtmetyje virėjas Paul’as Bocuse, pelnęs geriausio amžiaus virėjo titulą ir pravardžiuojamas virėjų gildijos popiežiumi, ėmėsi reformuoti kulinarinį paveldą ir atsisakė daugelio Escoffier tradicijų, sudėtingų, brangių jo receptų. Taip gimė daug lengvesnė, mažiau kaloringa, puošnesnė ir įmantresnė, atviresnė pasaulio įtakai ir kartu išsauganti Prancūzijos regionų tradicijas nouvelle cuisine – naujoji virtuvė, kurią žinome ir šiandien. Vis dėlto vėliau kai kurios prancūzų aukštosios kulinarijos tėvo Escoffier technologijos, maitinimo įstaigų veiklos principai, netgi receptai vėl buvo grąžinti į restoranų virtuves.
Šiandien įmantrios, sudėtingos, daug laiko ir pastangų reikalaujančios gamybos technologijos leidžia virėjams pasiekti aukščiausią tobulumo laipsnį. Tačiau tokias, kokios buvo sumanytos Escoffier, šiomis dienomis naudoja tik prestižiškiausi restoranai, kurių iškabas puošia „Michelin“ žvaigždutės.
Kiti virėjai gerokai supaprastina laiko patikrintas kulinarijos tėvo pamokas ir pritaiko jas „karo lauko sąlygomis“. Kodėl taip sakau? Todėl, kad geras restoranas nebūtinai turi didelę virtuvę ar dešimtis virtuvėje besisukančiu profesionalų. Kartais jis toks miniatiūrinis, jog šedevrams sukurti iš tiesų prireikia patyrusio kareivio drausmės, išmanymo, meistriškumo ir ištvermės.
Apie virėjus ir jų ištvermę turiu asmeninę istoriją. Kad ir kaip prancūzai peiktų savo švietimo sistemą dėl prastėjančios žinių kokybės, nelygių galimybių miestų ir kaimų moksleiviams ar kitų dalykų, buvau sužavėta viena itin populiaria praktika koledže – tai lietuviškos pagrindinės mokyklos atitikmuo. Likus porai metų iki baigiant koledžą, kiekvienas moksleivis privalo atlikti praktiką ir išbandyti savo svajonių profesiją.
Mano kūrybingas prancūzvaikis nuo mažens mėgo ruošti maistą. Jo patiekalai gal ir ne visuomet būdavo skanūs, bet jau tikrai – meniški. Taigi, ateitis buvo aiški – Jokūbas jau įsivaizdavo save su virėjo uniforma žongliruojantį peiliais kokio nors prabangaus Paryžiaus restorano virtuvėje.
Gyvenant kaime žmogiškieji ryšiai neretai perauga į profesinius, tad buvo akivaizdu – praktiką petit lituanien (mažasis lietuvis), kaip jį čia visi vadino, atliks restorano „L’anciene Gare“ („Senoji stotis“) virtuvėje. Jo savininkas ir virėjas buvo mūsų draugas kaimynas.
Kadangi virėjas buvo pelnęs garbingą „Le meilleur artisan de France“ (geriausio Prancūzijos amatininko) titulą, kasmet suteikiamą tik keliems kulinarams, atitinkantiems griežtus šio apdovanojimo reglamentus, jo patiektoje lėkštėje iš tiesų puikuodavosi tikri šedevrai – tiek skonio, tiek estetikos požiūriu. Bet virtuvėlė, kurioje visa tai gimdavo ir į kurią už rankos nuvedžiau bei uždariau tada vos penkiolikmetį savo vaiką, priminė karo lauko ligoninės patalpas.
Kaip ir daugelyje prancūziškų šeimos ar smulkių restoranėlių, virtuvė buvo mažytė, vos keliolika kvadratinių metrų, su dviem plieniniais stalais ir milžiniškais šaldytuvais bei piano – profesionaliomis viryklėmis. Kondicionieriaus nebuvo, o už lango siautėjo Dordonės vasara ir termometro stulpelis trūkčiojo neapsispręsdamas, o gal nuo karščio išprotėjęs, tarp 39 ir 40 laipsnių.
Visi šedevrai buvo kuriami susirėmus nugaromis – virėjas profesionalas prie vieno stalo, savamokslis Jokūbas, griežtai prižiūrimas piktojo virėjo (jie dažniausiai būna tikri rėksniai ir diktatoriai: á la guerre comme á la guerre – kare kaip kare), migdolinius pyragėlius gamino prie kito. Labiausiai mano motinos širdis bijojo aštraus peilio nepatyrusiose vaiko rankelėse.
Bet, pasirodo, bijoti reikėjo virtuvėje tvyrančio karščio. Drūtas raudonskruostis virėjas jau antrą Jokūbo praktikos dieną neatlaikė šilumos smūgio ir driokstelėjo tarp abiejų stalų, visu ilgiu išsitiesdamas ant šlapių grindų. Net kelias sekundes netekęs sąmonės jis iš rankų nepaleido savo kardo, pardon, aštraus peilio mėsai.
Jokūbas išsigando, bet susivaldė, šypsodamasis išėjo į salę. Lankytojai sėdėjo sustingę ir nuščiuvę nuo baisaus virstančių indų ir drimbančio kūno garso. Padavėja, kuri, kaip įprasta mažuose šeimos restoranėliuose, buvo savininko žmona, šypsodamasi lyg stiuardesė krintančiame lėktuve, akimis bandė išklausti Jokūbo, kas atsitiko. „Madame, mums reikėtų jūsų pagalbos virtuvėje“, – tepasakė jis, ir moteris viską suprato. Laimei, per tas kelias sekundes virėjas jau buvo atgavęs sąmonę. Madame davė jam šalto vandens ir kažkokią tabletę nuo širdies, išvedė pakvėpuoti grynu oru. Ir, be abejo, susimąstė, ar tikrai nevertėtų pamiršti taupumą ir įrengti kondicionierių bent jau virtuvėje – vyro gyvybė vis dėlto svarbiau nei pinigai ir tradicijos.
Mat prancūzai patologiškai nekenčia kondicionierių ir tradiciškai temperatūrą namuose reguliuoja su religinio fanatiko skrupulingumu kas rytą uždarydami langines, o vakare atidarydami. Ir tai iš teisų veikia. Be abejo, oras nebūna toks vėsus kaip pučiant arktiniam kondicionieriaus vėjui, kurio pati taip pat nekenčiu, bet jis būna maloniai gaivus – gyventi, ir dar maloniai, galima, o kas gi prancūzui gali būti svarbiau. Tačiau profesionali virtuvė visgi yra ta vieta, kur kondicionierius būtų malonių darbo sąlygų ir išsaugotos gyvybės garantas.
Netrukus virėjas Hervé ir Jokūbas vėl tęsė darbą, lyg nieko ir nebūtų įvykę. Po savaitės, praleistos restorano virtuvėje, mano prancūzvaiko nuosprendis buvo toks: „Be galo mėgstu gaminti, bet tai ne mano ateitis. O dar kai pamačiau, kaip krenta monsieur...“
Taigi, virėju jis netapo, bet kuria stebuklus aukštyn kojomis versdamas savo namų virtuvę, lepina lietuvaitę merginą prancūziškais patiekalais ir kankina lietuvį tėvą privaloma trijų patiekalų vakariene. Nes prancūzams taisyklė „pusryčius suvalgyk pats, pietus pasidalink su draugu, o vakarienę atiduok priešui“ negalioja.
Pusryčiams pakanka juodos kavos ar café au lait (kavos su pienu) puodelio ir tartine (paskrudintos duonos riekelės) su sviestu, bet nebūtinai, ir uogiene, pageidautina, namine (kokia nors abrikosų su levandų žiedais). Kruasanus kasryt jie valgo tik filmuose, o šiaip – savaitgaliais, be to, tikrai ne kiekvieną.
Vidurdienį gyvenimas Prancūzijoje bent trumpam sustoja – juk šventas pietų metas. Anksčiau net įstaigose buvo pietaujama nei daugiau, nei mažiau – dvi valandas. Dabar šis sakralinė pertrauka šventvagiškai sutrumpinta iki valandos ar net 45 minučių. Tiesa, palyginti su kitų Europos tautų įpročiais, tai vis tiek yra labai ilgi pietūs. Net 43 procentai prancūzų kasdien pietauja mažiausiai pusvalandį ir tik 2 procentai – vos varganas 15 minučių.
Tačiau net ir trumpesnis pietų metas nereiškia, kad pietaudamas bankininkas ar šiaip koks klerkas nepakels taurės vyno. Nebūtinai kasdien, bet penktadienį tikrai jos neatsisakys. Tiesa, trijų patiekalų niekas nebeužsisako. Nebent suvalgę salotų arba pagrindinį patiekalą susigundo desertu ar maža lėkštute sūrio. Ir būtinai visa tai turi vainikuoti puodelis juodos stiprios kavos.
Nemažai prancūzų pietauja įstaigos virtuvėje arba poilsio kambaryje ir valgo atsineštą maistą. Nesibodi užsukti ir į greitojo maisto restoraną...
Bet visgi labai retai kada užtiksi prancūzą per pietus viena ranka kaukšintį svarbų dalykinį elektroninį laišką, o kitoje laikantį sumuštinį, – tai jau būtų tikra šventvagystė. Mat pietūs prancūzams yra labai svarbus ritualas, kurį jie juokais vadina „baterijų įkrovimo laiku“. Gerai savijautai svarbu ne tik tai, ką valgai ir kaip valgai, bet ir su kuo valgai. Todėl pietus bendradarbiai stengiasi valgyti drauge, bent trumpam atsipalaiduodami nuo darbų ir pasinerdami į malonius pokalbius apie pomėgius, būsimas atostogas ar savaitgalį su meiluže.
O štai vakarienė – tai metas, kai gali atskleisti savo kulinarinius talentus ir dalytis meile su artimais žmonėmis. Nes, pasak prancūzų, ruošti maistą – tai ne prievolė, tai meilės dovana tiems, kurie tau brangūs. Tikrą vakarienę sudaro trys keturi patiekalai. Pirmiausia – šventa aperityvo valanda, kuriai šioje knygoje skirtas atskiras skyrius. Tada į stalą atkeliauja užkandžiai hors d’oeuvre arba entrée – salotos su keptu ožkos sūriu ir medumi, kaimiškas paštetas arba moliūgų sriuba, jei už lango pliaupia rudens lietus.
Paskui plat principal – pagrindinis mėsos, žuvies, rečiau – daržovių patiekalas. Vegetarams Prancūzijoje gyventi kančia: net ant paprasčiausių salotų bus užmesta kumpio arba skrudintų lašinukų. Na, tiesiog tai kumpis, ne mėsa, pasakys jums akis išpūtęs prancūzas. „Oh là là, les tourists, mėsa yra didelis dviejų ar trijų šimtų gramų kepsnys, o ne nekaltas kumpiukas“, – gūžtels pečiais ir šūktels žymųjį prancūzišką „ūlialia“, paprastai reiškiantį nuostabą, susižavėjimą, bet šiuo atveju ir smerkimą.
Tada – mažiausiai trijų rūšių sūrių lėkštutė. Ir paskutinis akordas – desertas. Nenorite? Na, bent jau vaisių salotas suvalgykite – gerbkite tradicijas!
Prancūzai iš tiesų valgo daug patiekalų, bet porcijos palyginti nedidelės. Nors man jos visgi atrodo milžiniškos, ypač jei prieš visą šią patiekalų eilę dar atnešamas ir amuse bouche – pažodžiui išvertus, burnos linksmintojas. Taip vadinami geruose sostinės ar provincijos restoranuose patiekiami nemokami užkandukai: pavyzdžiui, kepta ir rūkyta slyva su lašinukais, keli šaukštai sriubos mažyčiame puodelyje, meliono gabaliukas su vytinta antiena ar kepta bagetės riekelė su ožkos sūriu arba rillete užtepėlė – plėšyta antiena su taukais.
Bet jei išalkote pakeliui ir sustojote sunkvežimių vairuotojų ir nedidelį biudžetą turinčių keliautojų pamėgtame pakelės užeigų tinkle „Les Routiers“, vargas jūsų skrandžiui. Vos už trylika eurų jūsų laukia sriuba, užkandis, pagrindinis patiekalas, sūris, desertas, ąsotėlis vyno ir kava.
Jau norėjau pabaigai palinkėti Bon Appétit – gero apetito, bet susitabžiau. Nors geros prancūziškos manieros „liaudiškėja“, kinta ir prisitaiko prie XXI amžiaus, pietaudami ar vakarieniaudami prancūzai vienas kitam vis dažniau linki vienas kitam „bon appétit“. Bet aukštesniuose elito sluoksniuose vis dar naudojama daug mandagesnė forma – bon dégustation, gero ragavimo, gero skanavimo.
Kodėl? Paaiškinant teks ir vėl nusikelti į karalių laikus, kai „bon appétit“ reikšdavo ne kas kitą, o gerą virškinimą bei gerą tuštinimąsi. Mat karalių dvaruose buvo atskiras etatas daktaro, kuris, kaskart karaliui pasivaikščiojus, ten kur teoriškai jis turėtų vaikščioti vienas, apžiūrėdavo karaliaus paliktą „turinį“ ir pagal jį spręsdavo ar geras karūnuotosios asmenybės virškinimas ar ne. Metams bėgant ir krintant karalių bei aristokratų galvoms, šio posakio kilmė pasimiršo ir nebeturi tokios kiek neskaniai kvepiančios reikšmės.
Apie įmantrųjį elito sluoksniuose bei prestižiniuose restoranuose padavėjų ir klientų vis dar naudojamą „Bon dégustation“ turiu ir anekdotinę istoriją, kurią man papasakojo buvęs Prancūzijos ambasadorius Lietuvoje Philippe'as Jeantaud. Kartą su draugu jis nutarė pavakarieniauti itin prabangiame restorane Paryžiuje. Ir kai pasipūtęs paryžietiškas padavėjas išdidžiai atnešė garuojančius patiekalus, be abejo, žaviems elegantiškiems ponams jis palinkėjo elitinio „bon dégustation“ – gero ragavimo. Vyrai mandagiai susižvalgė ir tuomet ambasadorius kiek ironizuodamas pajuokavo: „Mes čia atėjome ne ragauti, o puotauti su dideliu apetitu, merci“.
Taigi, manieros manieromis, bet prancūzai nebūtų prancūzais – jie itin mėgsta laužyti taisykles. Tiesa, tam, kad laužytum, pirmiausia reikia jas mokėti, tik tuomet nebūsi palaikytas netašytu praščioku. Kaip juokauja prancūzės mamos ir prancūziški tėčiai, nuo mažens muštruojantys savo atžalas gražiai elgtis prie stalo ir visuomenėje: mes savo vaikus mokome gerų manierų ne todėl, kad esame snobai, o tam, kad užaugę jie galėtų patys rinktis laikytis etiketo ar ne, bet mūsų indėlio į jų auklėjimo dėka mokėtų elgtis ir su elgeta, ir su karaliumi.
Svarbiausia, susiruošę į Paryžių ar Prancūziją, nepamirškite ne tik gerų manierų, bet ir prancūzų žurnalistės bei rašytojos Lili Guliver patarimo – virtuvėje kaip ir meilėje reikia išragauti viską, kad žinotum, kas yra geriausia.
