Pakalbėkim šiandien apie tai, kas yra protingi žmonės ir kuo jie skiriasi nuo kvailių. Nors jums bando pasakyti, kad visos kultūros geros, tik skirtingos, visos religijos vienodai vertingos ir moko tik gero, ir nors jus tikina, kad nėra tinginių, tik skirtingai dirbantys, ir nėra kvailių, yra tik įvairios nuomonės, jūs patys žinote, kad tai netiesa: pasaulis yra sudėtingas, bet žymiai paprastesnis, negu jums bando pasakyti tie, kas yra prieš bet kokią diskriminaciją, net ir tą, kuri yra apie sugebėjimus.
Jeigu būtų tų politkorektinių žmonių valia, jie lieptų leisti gydyti ir taisyti dantis net ir tiems, kas to nemoka daryti, nes kodėl mes turėtume juos skriausti? Kodėl žmonės turi netaisyti dantų tik todėl, kad nemoka to daryti? Tai neteisinga.
Nesąmonė? Jums taip atrodo. Tačiau jūs turbūt nesiraukote, kai kas nors sako, kad negražu kvailius vadinti kvailiais vien todėl, kad jie yra kvaili.
Kvailumas yra gamtoje, kaip žmonių kraujo grupės – tiesiog vieni turi vienokius sugebėjimus, kiti turi kitokius. Ir nėra bjauru ar neteisinga apie tai kalbėti.
Kas yra pagrindinis kvailio požymis? Tik ne tai, kad jis mažai mokėsi, ar turi mažai žinių. Tarp žmonių, išėjusių didelius mokslus ir turinčių kelis diplomus, yra tokių durnių, kad su jais skauda kalbėti. Yra žmonių, kurie turi krūvas žinių ir visiškai nemoka jomis naudotis, ir gyvena liūdną ir besiblaškantį gyvenimą, kai žymiai mažiau žinių turintys juos aplenkia kiekviename gyvenimo vingyje. Jie, turintys žinių, nėra kvailiai, jie blogai funkcionuoja aplinkoje ir socialinėje erdvėje.
Nesugebėjimas žiūrėti, matyti ir pastebėti irgi nėra kvailumas, nors ir labai trukdo gyventi ir funkcionuoti. Nepastabūs žmonės, nekorektiškai vadinami žiopliais ir išsiblaškiusiais, kaip jau esu minėjęs, yra tokie, nes nemoka ar nenori (tingi) valdyti savo dėmesį: užmigus gyventi lengviau. Daugelis jų anaiptol nėra kvaili, ir pastabumo stoką kompensuoja, mokėdami rasti pagalbos. Jie kaip žmonės paralyžiaus sukaustytomis kojomis, kurie labai gerai naudojasi ramentais ir neįgaliųjų vežimėliais, ir todėl beveik visur spėja.
Panašūs į kvailius, bet anaiptol ne kvailiai, yra tie, kas nemoka komunikuoti minčių, kalba painiai ir nesklandžiai, užmiršta žodžius ir kurių firminė frazė yra „žinau, tik nemoku pasakyti“, arba „aš labai gerai pati suprantu, bet paaiškinti nemoku“. Jie turi didelį silpnumą, negali verbalizuoti savo minčių, kadangi mąsto vaizdiniais, ir jiems priešiškas žymėjimas simboliais. Bet jie ne kvailiai.
Pagrindinis ir esminis kvailio požymis yra binarinis mąstymas („arba taip, arba kitaip, ir daugiau niekaip“), nesupratimas, kad viskas keičiasi ir nesugebėjimas talpinti vienu metu daugiau, nei vieną paprastą mintį galvoje.
Taip besielgiantis žmogus visada yra kvailas, nors jis gali turėti dar ir papildomų bruožų, tokių lyg ir sunkinančių aplinkybių, kurios savaime nėra kvailumo požymiai: pavyzdžiui, gali blogai skaičiuoti, nerišliai ir nesklandžiai kalbėti. Jos nepadeda gyventi, tačiau, dar kartą pabrėšiu, nėra kvailumas.
Kvailys yra kaip žmogus didelėje bibliotekoje, kuris renkasi iš tūkstančių tik dvi knygas, nes jau jas yra skaitęs. Kodėl neima kitų knygų? „Aš jų neskaičiau, nežinau, kas ten parašyta.“ Bet knygos tam ir yra, kad perskaitytum kažką naujo. „O jeigu man nepatiks?“.
Taigi, darsyk: kvailio požymiai: galvoja arba vienaip, arba kitaip, ir nežino, kad gali būti visaip, pasikeitimų neigimas (taip pat ir troškimas, kad niekas nesikeistų, nes jis jau perskaitė vieną knygą, galėtų ir visos kitos būti tokios pačios), ir tik vienos minties talpinimas vienu metu.
Pavyzdžiui, kvailys pasiūlo jums rinktis abrikosą arba spurgą. Jūs pasirenkate spurgą. Kvailys klausia: „nemėgsti abrikosų?“. Kodėl? Nes jo kvailos smegenys yra tokios kuklios darbinės apimties, kad vienu metu geba talpinti vieną variantą, vieną mintį, vieną atsakymą. Kvailys apskritai visada ieško paprastų atsakymų (kvailiui nepatinka sudėtingi atsakymai, jie jį erzina: jam reikia, kad pirštu parodytų, nes jis smegenyse neturi laisvos variklio galios, kad galėtų papildomai dalykais rūpintis).
Aš, žinoma, galiu kvailiui paaiškinti, kad mėgstu ir spurgas, ir abrikosus, bet galėjau rinktis tik vieną. Arba kad šiandien man norisi spurgos, nors rytoj norėsis abrikoso. O gal abrikosams man alergija. Arba aš ketvirtadieniais nevalgau jokių vaisių, kurie prasideda raide „a“, nes mano tokia religija. Arba abrikosas buvo toliau manęs, negu spurga, ir aš visada renkuosi arčiausiai esantį maistą. Yra daug variantų, ir „nemėgsti abrikosų“ yra tik vienas jų. Bet kvailys to netalpina galvoje, ir todėl, viską šitą išaiškinus jam (arba jai), pasakys: „Tai supratau, tu nemėgsti abrikosų“. Jis lygiai tiek sugeba suprasti gyvenime, ir ne daugiau.
Kitas kvailys eis dar toliau ir apibendrins, ir dar pamokys: „Tai tu šiaip nemėgsti sveiko maisto turbūt? Reikia mėgti, sveikas maistas yra geriau už nesveiką“. Kvailys turi specializaciją ir pomėgį: siūlyti neprašytus patarimus, ir juo geriau, jeigu jie remiasi nepagrįstomis prielaidomis.
Dar kita kvailio versija pasakys: „Palauk palauk, o tai kas pasikeitė, aną savaitę tu valgei abrikosą, o dabar nevalgai abrikoso, tai kas čia dabar, pasikeitei, kas čia atsitiko?“. Kvailys nori nuspėjamumo. Net nuspėjamas kitimas jam labai sunkus, todėl geriausia būtų, kad nieko nesikeistų. Kai kuriais atvejais jis gali priimti kokį labai nuspėjamą pasikeitimą, bet apie jį kalbės, kaip apie atradimą: pavyzdžiui, jis išvertęs akis burbės, kad paauglio charakteris pasikeitė, bet slapčia jus informuos, kad čia taip būna, nes toks yra amžius. Kvailys sunkiai išmoksta dalykus, ir išmoksta juos retai, ir todėl kiekviena banalybė, kurią jis sužino, jam atrodo esanti didelė tiesa ir atradimas, ir ją kvailys aplinkiniams praneša kaip didelę naujieną. Kai žmogus su baisiu viršsvoriu pradeda sportuoti ir nueina kasdien po penkis šimtus metrų pėsčias, jis panašiai visiems giriasi savo pasiekimais, nes jam tai yra labai daug, palyginti su visiška inercija. Taip ir kvailiui maži žinojimai ir maži paaiškinimai atrodo, kaip nepaprastai monumentali išmintis. Jis jais labai didžiuojasi, nes daugiau neturi kuo didžiuotis.
Kvailys nesupranta daugybiškumo ir įvairovės. Pavyzdžiui, aš rašau ir apie politiką, ir apie maistą, ir apie kvepalus, dar turiu savo koldūnus, pasakoju apie keliones, ir apie aviaciją ir turiu savo laidą internete, kurioje kalbama apie žinias, pasaulį, žmonės ir socialinius dalykus. Kvailiams labai sunku suprasti, kas čia vyksta, ir jie dažnai sako – tu apsispręsk, nes dabar tu esi visų galų meistras. Jam universalumas ir įvairovė yra nuodas, nes perkaitina jo mažytį ir skystą smegenų varikliuką.
Kvailiui būtų geriausia gyventi, jei kiekvienas paaiškinimas būtų ne tik labai paprastas, bet ir vienetinis: kad nebūtų jokių variantų. Kvailys negali pakęsti, kad būtų kitaip, ir todėl viską pateikinėja ir aiškina aplinką pagal save, pagal savo labai paprastą supratimą. Kitaip jis nesugeba. Todėl kvailius erzina sudėtingos profesijos, pavyzdžiui, mediko. Tai, kad tie patys simptomai (aukšta temperatūra, sumažėjęs arba padidėjęs arterinis kraujo spaudimas, kosulys, svaigimas) gali reikšti daugybę įvairių ligų, ir jų kombinacijos nėra nustatomos pagal paprastą lentelę, kurioje reikia pažymėti simptomus, ir tada surasti ligą, yra kvailiui peilis. Taip pat ir tai, kad paprastas bendrasis kraujo tyrimas turi dešimtis parametrų, ir kiekvienas jų nebūtinai reiškia „gerai“ ar „blogai“, bet gali reikšti daugybę įvairių dalykų, priklausomai nuo jų sąveikos, kvailiui yra siaubas. Kaip ir tai, kad skirtingus žmones skirtingomis aplinkybėmis tie patys vaistai veikia skirtingai, ir kad nėra geriausių universalių vaistų nuo visko, kurie tiktų visiems, ir kad jie dar yra įvairiai derinami, ir ne visiems visi derinimai vienodai veikia.
Kvailio prisipažinimas yra dažniausiai toks pat: „Palaukit, palaukit, aš čia nieko nesuprantu, kažkokia nesąmonė“. Tai labai būdinga kvailiams: jeigu jis nesupranta, reiškia, tai yra nesąmonė. Fizika arba aukštoji matematika yra nesąmonė ir durnystė, nes jis tų dalykų nesupranta, reiškia, jie nėra reikalingi ir iš esmės yra neteisingi. Kvailiui teisingi gali būti tik tie dalykai, kuriuos jis gali suvirškinti savo silpnoje galvelėje. Jis labai susierzina, kai jo variklį bando perkaitinti. Tai dar vienas kvailio požymis: jis nenori stengtis daugiau suprasti, nenori lavintis ir augti, jis nori, kad pasaulis pasidarytų paprastesnis pagal jo kukliais jėgas ir gebėjimus.
Kitoje paskaitoje kalbėsime apie tai, kaip nenustoti judėjus ir apskritai, kaip nesustoti ir kodėl reikia nesustoti.
