Štai vakarieniaujame mes su mano gyvenimo vyru jaukioje, šeimos valdomoje Romos tratorijoje „La Moretta“. Nors sausis ir vakaras vėsus, tratorijos savininkas – įspūdingai aukštas, kiek kilmingai romietiškai arogantiškas, bet kartu ir nuoširdus, pasipuošęs ilgu kašmyro paltu – šildomoje terasoje rūko savo cigarą, ragauna vyną ir kalbasi su draugais bei tratorijos lankytojais. Aplink kojas sukinėjasi didelis gauruotas šuo, kurio veislės tiksliai nenusakysiu, greičiausiai koks Romos gatvių mišrūnas.
Baigęs vakarinį pokalbių ritualą jis išdidžiai įeina į tratoriją pakalbinti padavėjų ir virėjų, iš paskos seka ir šuo. Kai jiedu įeina į patalpą, restorano darbuotojai neapsimestinai nudžiunga it kokioje šeimoje ar svečiuose sulaukę mielo artimo žmogaus. Ir su vienodu nesuvaidintu entuziazmu puola sveikintis bei kalbėtis tiek su įspūdinguoju tratorijos savininku, tiek su jo šunimi.
Padavėjo glostymai šuniui greitai atsibosta ir jis nubindzena prie klientų staliukų. Neįkyriai, išdidžiai praeina, maisto neprašinėja, jei kas neatlaikęs šuns žavesio puola jį kalbinti ar glostyti, maloniai tai priima, bet nepuola į ekstazę ir nepradeda it pasiutęs mojuoti uodega, taigi neištaško lėkščių ant stalų, o su savo ūgiu ir svoriu, laisvai galėtų. Jis irgi jaučiasi ir elgiasi it šeimininkas, bet labai diskretiškas, beveik nepastebimas. Klientai juo žavisi, nė vieno pasipiktinusio balso negirdėti. Pagaliau atlikęs trečdalio salės vizitaciją šuo nutaria – jo darbas baigtas, ir prieina prie šeimininko, toliau besišnekučiuojančio su viena žavia kliente, berods, nuolatine, nes labai jau draugiškai ir artimai jiedu bendrauja.
Pamatęs mano smalsų žvilgsnį, stebintį šunį, savininkas patapšnoja gauruotam gyviui per galvą, nusišypso man ir taria: „Ji čia – karalienė, visus pažįsta, ją visi pažįsta ir myli“. „Ji to verta, elgiasi tikrai aristokratiškai, karališkai“, – atsakau ir nusišypsau. Įtariu, jei pasipiktintum karalienės buvimu prie tavo gnocchi lėkštės, tai šis išdidus mažojo verslo savininkas romietis tikrai galėtų tave ir išmesti iš savo restorano, neleidęs net pabaigti patiekalo.
Jo visa povyza rodo jį esant paskutiniu gerojo anarchizmo mohikanu šiame politkorektiškame steriliame pasaulyje: mano verslas, nors ir nedidelis, bet čia mano namai, mano taisyklės, jūs esate pakviesti puotauti, bet ne diktuoti. Kai išnyks tokie kaip jis ir jo keturkojė karalienė, Roma neteks ir dalies savo Dolce vita žavesio, liūdnai pagalvoju kažkodėl… Laimei, tokių scenų, kur kavinių, restoranų, antikvariatų, viešbučių etc. savininkai dirba petys petin su savo augintiniais, suteikiančiais dar didesnį šarmą jų valdomoms institucijoms, Romoje ar Paryžiuje kol kas netrūksta, ir tai dalis to pietietiškai lotyniško gyvenimo būdo, lengvas „bardakas“, menkas nepaklusimas taisyklėms ir įstatymo raidei, nuo kurio niekas nenukenčia.
Netrukus karalienė ir jos šeimininkas išnyksta Romos naktyje. Be abejo, be jokio pavadėlio ar antsnukio jie sliūkina gatve namo, taip, atleiskite, nusižengė taisyklėms. Ir jau girdžiu pasipiktinusiųjų chorą „kur (ne)žiūri sanitarijos tarnybos???“, šuo maitinimo įstaigoje, kur higiena, kur tvarka bus, kur taisyklės? Bet tas šuo, panašu, išauklėtas geriau nei dauguma mūsų, dvikojų. Ir ar mes įžengę į restoranus su savo purvinais batais, dulkėtais ar aplytais paltais, matomomis ar nematomomis pleiskanomis, neplautomis rankomis nesame dar labiau antihigieniški, jeigu jau taip kabinėtis? Taip, sutinku, šuo restorane ar katė viešbutyje gali būti tikra bėda alergiškam žmogui. Bet kiek iš tiesų mūsų yra tikrai alergiškų, netolerantiškų gliutenui ir tiesiog netolerantiškų viskam? Ar mes tiesiog irzlus, nepurvini, bet pikti, perfrazavus seno italų filmo „Bjaurūs, purvini, pikti“ pavadinimą, susireikšminę ir norintys visur bei visada tą savo reikšmę pabrėžti. Gal mes tiesiog iki agresyvumo netolerantiški?
Scena numeris du – Trasteverės rajonas, toks Romos Užupis, galutinai užkariautas turistų. Esame žaviai pašiurusiame bare, kažkada čia lankydavosi tik vietinė fauna, dabar tai jau turistų rojus. Ir nors piniguoti turistai, norintys pasijusti nors trumpam it nerūpestingi romiečiai, daug pelningiau nei anksčiau, iš šeimininko Fabio paniurusio veido nesimato, kad jį labai džiugintų naujų ateivių ordos ir net jų finansinės galimybės. Aptarnauja, na, jei ir nesukandęs dantų, tai labai jau šaltai, italams dar nusišypso pusę šypsnio, bet gal aš išsigalvoju, gal greičiausiai jis tiesiog niurzga iš prigimties. Vienintelis, kam tikrai nė motais visas šitas šurmulys – tai Fabio senutei chihuahua, į kurią Fabio žiūri su plačia šypsena daug didesne meile nei į savo žmoną, besisukančią už baro.
Miniatiūrinė šeimininko numylėtinė šmirinėja be jokios panikos tarp lankytojų kojų ir staliukų raizgalynės, kartas nuo karto pasižiūrėdama, kur jos gyvenimo vyras Fabio. Baro lankytojai šypsosi ir juokiasi, pamatę mažytę chihuahua rimtu surauktu snukeliu vaikštinėjančią it šeimininkė tarp jų – visiems linksma, gaminasi serotoninas, laimės hormonas, niekas alergiški nečiaudo, tokia savotiška gyvūnų terapija, niekas nesipiktina. Po viena lentyna šunytei net irengta miegojimo vieta, kai senjora pavargs nuo pasižmonėjimo. Stebint visą šį spettacolo mane kankina du klausimai: kaip niekas neužmina tos vos porą kilogramų sceriančios chihuahua ir kaip tokiems mačo vyrams niurzgoms kaip Fabio kyla mintis įsigyti tokį miniatiūrinį šunį su paltuku, ir dar su kokia meile jie vienas į kitą žiūri, neįtikėtina. Sukirba ir trečias klausimas, tiksliau teiginys – Vilniuje šitą barą tučtuojau uždarytų dėl higienos (jei ne dėl šuns, tai dėl aptriušusio tualeto), o kas antras, na gerai, kas trečias klientas piktintųsi šuns buvimu tarp žmonių ir dar šventoje maitinimo, pardon, girdymo įstaigoje.
Bet jei rimtai, nežinau, ko jie deda į maistą savo augintiniams, tie romiečiai ar paryžiečiai, o ir mažesniųjų Italijos bei Prancūzijos miestų gyventojai, bet jų šunys en général, beveik visada, – itin ramūs ir išauklėti, klauso net ne šeimininko balso, o vien žvilgsnio, it būtų baigę kokią šunų gerų manierų mokyklą „Canis lupus artistocratus“ ir dar papildomus kursus „Kaip elgtis, kad jums netrukdytų žmonės ir kad jie jūsų beveik nepastebėtų“.
Bet iš tiesų paslaptis paprasta – civilizuotas, brandus šeimininkas kuo greičiau siekia socializuoti savo augintinį, kad tas canis lupus galėtų ramiai sau gyventi tarp žmonių, mašinų, smarvės, akmeniniu grindiniu kaukšinčių aukštakulnių, balandžių ir juos bemedžiojančių kačių, juos erzinančių vaikų ir susižavėjusių turistų, vis besikėsinančių paglostyti svetimą šunį.
Net benamių šunys Romos ir Paryžiaus gatvėse, tiesa, kartais su antsnukiais, bet taip išdresiruoti, kad kol benamis kažkur nuklysta, sėdi sau ramiai nepririšti ant varganų nabagėlio ryšulėlių ir nė krust, nė motais jiems nei pro šalį plaukiantys žmonės, nei kažkieno siūlomi skanėstai, jie beveik nematomi, nors ir dideli bei gana agresyvokos veislės genų turintys mišrūnai neretai.
Kita šuniškos ir žmogiškos santarvės paslapties dalis – visuomenės nariai, kurie neturi augintinių, taip pat tolerantiškai žiūri į šunis tarp žmonių, nepuola piktintis ar erzintis, geriausiu atveju, ignoruoja jų buvimą. Sakyčiau – tokiose brandžiose visuomenėse visi žino savo roles, taisykles, pagal kurias reikia žaisti ir ribas, kurių nereikia peržengti, toks bendras neagresyvumo vardiklis kybo virš tos visos santarvės, – todėl ir kalbu apie šunis, kaip apie lakmuso popierėlį visuomenės agresyvumui, brandai ir tolerancijai matuoti.
Tikrai nesu iš tų išprotėjusių šunų mamyčių, man tiesiog miela žiūrėti į visą šitą gražų sugyvenimą, nes tai daug ką pasako apie mus, žmones. Juolab nesu iš tų, kurie išsikraustę gyventi svetur, mano atveju, į Prancūziją, puola dievinti viską, kas svetima ir keikti savą tėvynę ar tėvynainius. Bet neseniai matytas reportažas per Lietuvos televiziją mane labai nuliūdino – žmogus, auginantis šunį, pasakojo būtent apie tai, kaip jis siekia socializuoti savo šunį, kad jis nesukeltų jokių problemų žmonėms, bet, deja, jo iniciatyva eiti į viešumą su gerai išauklėtu šuniu dažnai sutinkama priešiškai.
Ir nors kaip taisyklė neskaitau komentarų, nežinau, koks canis lupus velnias mane sugundė paskaityti juos po laidos įrašo. Ten ir atsiskleidė visas mūsų visuomenės nebrandos ir piktumo „žavesys“. „Šunis išvis reikia išnaikinti iš butų ir miestų“, „Žmonėms pirmenybė“ ir pan.
Niekas nesako, kad reikia šunis užkelti ant pjedestalo ir aukščiau žmogaus, bet išnaikinti, net jeigu tai tik teorinis pasiūlymas… Tokia leksika kvepia koncentracijos stovyklomis – šiandien šunims, rytoj žmonėms, nes netolerantiškumas visuomenėje – užkrečiama ir labai greitai plintanti liga, daug pavojingiau už tikrą ar dėl mados tariamą netoleranciją gliutenui, patikėkite.
Taip, dieną naktį butuose ar balkonuose uždaryti staugiantys šunys – didžiulė miestų ir žiauraus elgesio su gyvūnais problema. Bet čia ne šunų, o jų šeimininkų, tai yra mūsų, žmonių, problema – prieš pasidovanojant Kalėdoms minkštą pūkuotuką reikia pažvelgti į perspektyvą: ar tu gali sau leisti tokią prabangą ne tiek finansine, kiek laiko, skiriamo augintiniui, prasme; kas iš jo išaugs; ar tu esi nusiteikęs vargti su jo auklėjimu ir nustatyti jam griežtas ribas, ar tu prisiimi atsakomybę ir esi pakankamai brandus turėti tokią garbę ir naštą, kaip augintinis etc.
Nes prieš auklėjant šunis visų pirma turime išauklėti patys ir užsigrūdinti savo atsakomybės jausmą. O likusi visuomenės dalis turi taip pat kur padirbėti, ugdydama savo toleranciją – miestas ir jo gatvės priklauso visiems, tiesiog reikia išmokti jomis protingai dalintis. Todėl su susižavėjimu ir žiūriu į tą šunišką bei žmogišką santarvės Dolce vita Romoje ar Paryžiuje. Kol kas dar tik mokomės ir, tikiu, darome progresą bent mažais žingsniais.
Tikiuosi, vieną dieną subręsime ir auginsime šunis atsakingai bei mokėsime su jais sugyventi, tada ir antraščių apie šunų sukandžiotus vaikus ar suaugusius bus mažiau. Nors nelaimių išvengti nepavyks – šuo, vis dėlto, yra vilko palikuonis, ir niekada negali būti šimtu procentu garantuotas, ar jame nepabus žvėris, todėl atida ir atsargumas dar niekada nepakenkė.
Prancūziją neseniai sukrėtė tragedija – nėščią moterį, miške vedžiojusią 5 savo didelius šunis, tarp kurių būta ir Artgentinos dogo, užpuolė 62 medžiokliniai šunys. Kas iš tiesų įvyko, neaišku, nes moteris spėjo paskambinti savo vyrui ir pasakyti, kad ją ir šunis persekioja gauna medžioklinių – aplink kaip tik vyko medžioklė su skalikais. Vėliau ryšys nutrūko. Moteris mirė nuo kąstinių žaizdų sukelto kraujavimo. Iki šiol tiriami visi 67 šunys – tiek priklausę medžiotojams, tiek porai. Tiriant jų skrandžio turinio DNR bandoma išsiaiškinti, kas iš tiesų užpuolė ir sukandžiojo moterį – jos augintiniai ar svetimi, kraupios tragedijos atsakymas turėtų paaiškėti vasario mėnesį. Tokios nelaimės dar kartą primena, kad šuns kraujyje vis dar yra laukinio gyvūno genų.
Bet šis atsitikimas išskirtinis – tiek savo žiaurumu, tiek netikėtumu. Tai nėra normalus žmogaus ir šuns sugyvenimo rodiklis, apie kurį kalbėjau anksčiau.
Kartą stebėjau sceną. Žmogus sėdėjo parke, kur buvo galima vedžioti šunis. Jis buvo ką tik iš prieglaudos pasiėmęs beglobį šunį ir pradėjęs jį mokyti gerų manierų. Šuo buvo toks laimingas, kad pagaliau jį kažkas myli, jog net nebūdamas agresyvus, buvo tikras vargas – pernelyg daug entuziazmo ir energijos turėjo ir rodė tą savo džiaugsmą su didele jėga.
Prie žmogaus su šuniu artinosi moteris su dviem šešerių ir devynerių metų vaikais. Ji iš tolo paklausė vyro, ar vaikai galėtų paglostyti šunį. Vyras mandagiai atsakė, kad kol kas vyksta edukacija ir šuo dar ne visai kontroliuojamas, pernelyg entuziastingas, taigi nenoromis galėtų pargriauti vaiką savo jėga, tad jis nepageidaująs, jog kas nors kol kas glostytų šunį.
Moteris tik nusijuokė ir pareiškė: „mes turime du augintinius, šunis mylime ir pažįstame“, ir stumtelėjo mažesnįjį vaiką šuns link. Canis lupus, gavęs vaiko glamonę ir iki išprotėjimo apsidžiaugęs, kad jį dar kažkas be šeimininko myli, šoktelėjo iš laimės į orą ir lyžtelėjo mažylį, bet su tokia jėga, kurios negalėjo sutramdyti net įtemptas pavadėlis – savo nemažu kūnu šuo tiesiog nokautavo vaiką, mažasis pagriuvo ir ne juokais išsigandęs puolė verkti. Moteris pasipiktino, šeimininkas atsiprašė, nors ir jautėsi teisus – perspėję, šuo susigėdo, vaikas visam gyvenimui įsigijo šuns baimę ir ore pakibo klausimas, kas šitoje situacijoje kaltas. Kaltas žmogiškas faktorius ir „nekaltas“ noras peržengti ribas, bet tikrai ne šuo, manau.
Bet grįžkime iš Dolce vita šalies į man labiau pažįstamą meilės šalį, kurioje turiu garbę ir iššūkį gyventi, Prancūziją iš tiesų būtų galima pavadinti ne tik žmonių, bet šunų ir kačių rojumi. Šimtui gyventojų čia tenka septyniolika šunų ir antra tiek kačių – tai vienas didžiausių rodiklių pasaulyje. Neoficialiais duomenimis, vien Paryžiuje kas rytą prie medžių kojelę pakelia beveik pusė milijono amsinčių geriausių žmogaus draugų.
Beveik 40 procentų prancūzų vienoje apklausoje prisipažino, kad jų augintiniai jiems yra net svarbesni nei jų mylimieji. Nenuostabu, kad iš tokios didelės meilės prancūzams visiškai negaila per metus savo augintiniams išleisti maždaug tris bilijonus eurų.
Apie prabangius šunų viešbučius ir kavines nekalbėsiu, nes kol kas tai dar retenybė Prancūzijoje, tačiau salon de toilettage (šunų grožio salonas) yra beveik kiekviename kiek didesniame miestelyje, net gretimame vos tūkstančio gyventojų kaime netoli manęs. Ir patekti į jį nelengva – pageidautina užsirašyti bent prieš kelias dienas, o paslaugos kainuoja beveik tiek pat kiek ir „žmogiškame“ grožio salone.
Šunys ir jų šeimininkai puikiai jaučiasi restoranuose, parduotuvėse, knygynuose ir tuose didmiesčių parkuose, į kuriuos keturkojams neuždrausta įeiti. O jei ir uždrausta, prancūzai, šiaip vergiškai paklusdami taisyklėms, etiketui ir ritualams, šiuo atveju nesilaiko draudimų – pastebėjau, jie dažnai virsta maištininkais prieš taisykles, jei jos jiems asmeniškai nepalankios.
Universalinėje parduotuvėje „Galerie Lafayette“ ne kartą mačiau iš persirengimo kabinos pro užuolaidos apačią kyšančią toutou galvytę – šiuo mielu vardu prancūzai vadina šunis. Kol šeimininkė matavosi seksualius apatinius, toutou tiesiog snaudė ar ramiai stebėjo aplinką.
Apie tai, kad Paryžius nuklotas šunų išmatomis, nekalbėsiu, nes tai yra mitas. Taip buvo anksčiau, dabar keturkojai ir jų savininkai tapo daug mandagesni, nes kitaip, jei šeimininkai nesusirinks augintinių dovanėlių, gresia didelės baudos. Bėda ta, dėl terorizmo pavojaus Paryžiuje gerokai apmažėjo šiukšliadėžių. Taigi kartą teko ir pačiai išdidžiai, su smirdančia savo šuns dovanėle rankoje žirglioti per visą prabangųjį Sen Žermeno bulvarą, kol pagaliau radau šiukšlių dėžę.
Beje, didelės baudos – maždaug 80 eurų – Paryžiuje gresia ir už numestą nuorūką. Taip, nebe tie laikai, kai galėdavome piktintis arba žavėtis prancūzų laisve čia pat dramatiškai nusviesti cigaretės likutį ir nupėdinti plevėsuojant šaliku, už savęs paliekant gundantį sunkių it dulkėta aksomo užuolaida kvepalų ir tabako aromatą.
Restoranai ir kavinės atviri šunims. Ne tik klientų, bet ir pačių šeimininkų augintiniams. Viename geriausių Isižako restoranų „La Brucèliere“ karaliavo garbaus amžiaus savininko labradoras. Kartais norint išeiti arba įeiti į restoraną tekdavo durimis pastumti milžinišką gyvūną, bet jis nė neatsibusdavo, tik ramiai sau slysdavo grindimis. Tada tekdavo jį peržengti – tik įveikus visas kliūtis galėjai tikėtis būti pasodintas prie staliuko. Šuo buvo senas ir kurčias, ne visada pajusdavo, kad duris varsto alkani lankytojai. Bet kaulyti prie staliukų garbingas amžius jam netrukdė – nebent drausminantis šeimininko žvilgsnis ar šūksnis iš virtuvės.
Kavinėje ar restorane Prancūzijoje bus pasirūpinta ne tik jumis, bet ir jūsų augintiniu – jam būtinai pasiūlys dubenėlį su vandeniu, dažniausiai tikrą šunišką dubenėlį. Bet teko matyti ir šuniui patiektą vandenį paprastame salotų dubenėlyje – prancūzai ne visuomet draugauja su sanitarinėmis normomis.
Gyvenu vyndarių ir žemdirbių krašte. Be vynuogių, jie dar augina dieviško skonio slyvas, grūdines kultūras, smidrus ir kitokias daržoves, tabaką ir karves, kurių pavadinimas man skamba labai romantiškai – Akvitanijos blondinės. Dauguma šių vyrų ir keli procentai moterų, dažniausiai jų žmonų, yra prisiekę medžiotojai ir laiko medžioklinius šunis. Nieko nestebina ūkininkas ar medžiotojas, kuris atvažiuoja į miestelį pirkti savo kasdienės bagetės, o priekinėje automobilio sėdynėje arba triračio motociklo vežimėlyje sėdi nuo gyvenimo jau pavargęs arba dar visai jaunutis šuo.
Šunys ir katės prancūzams – ne tik naminiai gyvūnėliai, bet ir puikūs bendradarbiai. Katės ir šunys „dirba“ viešbučiuose, kavinėse ir parduotuvėlėse, o patys intelektualiausi karaliauja knygynuose.
Kai gatvėje yra praeivių, tarpduryje įsitaisę pūkuoti prekybininkų augintiniai savo žavesiu vilioja užsukti į butiką ir minkština potencialių klientų širdis, kad rankos lengviau tiestųsi link piniginių ir pinigai iš jų tekėtų lengviau. O kai tuščia ir klientų nėra, jie palaiko kompaniją savo šeimininkui ir nuobodžiauja drauge.
Paryžiuje turėjau mėgstamą viešbutį, kuriame ant radiatoriaus nuolat miegodavo mielas rainas katinas su raudona apykakle ir tyliai skambančiu varpeliu. Kai po kelių metų pertraukos vėl užsukau į viešbutį, katino neberadau. Mane iškart apniko liūdnos mintys. Tačiau paaiškėjo: katinas priklauso ne viešbučio, o greta įsikūrusio restorano savininkei, tik restorane jį draudė laikyti sanitarinės tarnybos, todėl viešbutis mielai rainių priglausdavo, kol savininkė dirbdavo. Kai katino šeimininkė pardavė restoraną, išsigabeno ir viešbučio simboliu tapusį katiną.
