Keista, galvoju. Tarsi tie malonumų medžiotojai iš prigimties hedonistai prancūzai nesidžiaugtų ateinančiais metais, kurie, galbūt, apsimetus optimistu, visgi, tikėtina, bus geresni nei praėjusieji.
Juolab, toks magiškas skaičius 2020, veidrodinis atspindys. Ezoterikai, kuriais nelabai tikiu, bet mano prancūzės draugės, net intelektualios paryžietės, metų gale kažkodėl įtiki, turėtų ką apie tai paburti ir papasakoti. Juk net kai regėjimą tikrina, skaičius 20/20 reiškia tobulą matymą – une vision parfaite. Jeigu jau pažaisti žodžiais ir versti pažodžiui – tobula vizija. Taigi, tikėtina, bent jau kitąmet, jei mūsų ir nelaukia kažkokia tai nuostabios ateities vizija, viską gyvenime matysime tobulai, o galbūt, psichinės sveikatos, taikos, harmonijos ir ramybės labui, net per rožinius akinius.
Dažnai juk sakome – viskas bus gerai, būtasis iliuzinės ateities laikas. Migdomės svajone, kad viskas, kas gražiausia, mažų mažiausiai arba jau buvo, o, tobulu atveju, mūsų laukia ateityje – nematyta, nepajausta, neparagauta ir neišgyventa. Vis lipame ant to pačio grėblio ir neišmokstame banaliai stebuklingojo „čia ir dabar“ meno, kurį, kas jau kas, bent hedonistai prancūzai su savo art de vivre – menu gyventi – man, atrodo, turėtų būti įvaldę tobulai. Nors galbūt tai dar vienas prancūziškas mitas, kaip ir tobula nestorėjanti prancūzė ar tobulas prancūzas meilužis.
Pagaliau viskas išaiškėja pasibaigiant mano darbo dienai ir pasibaigus Issigeac’o turgui, čia pat prie prekystalio bevalgant austres su austrių augintoju iš Olerono salos. Pasirodo, prancūzai – itin prietaringa tauta, nepadėk bagetės atvirkčia puse ir nelinkėk Naujų metų sėkmės ar nesveikink su gimtadieniu iš anksto.
Ir visai nesvarbu, kad už lango XXI amžius, o tuoj tuoj kalendoriai pasipuoš magiškuoju 2020 skaičiumi. Jie tiki – linkėti gerų Naujų metų galima tik jau peržengus slenkstį, po sausio 1-os dienos, jokiu būdu ne prieš tai. „Kodėl?“, pasimetusi klausiu. „Nes dar nesibaigė seni metai, ką žinai, ar išvis sulauksi naujų ir kokie siurprizai tavęs dar laukia paskutinėmis senų metų valandomis, neskubėk – gal viskas susijauks metams į priekį, iš čia ir prietaras“, – pusiau juokais, pusiau rimtai atsako Marselis ir užkremta savo užauginta austre visas praėjusių metų nuodėmes ir nuoskaudas.
„Tai ko gi jūs tada linkite, likus dienai iki naujųjų ir ar labai aš nusikaltau“, – sunerimusi klausiu aš, mąstydama, ar neužsitraukiau kokios prancūziškos nelaimės ant savo lietuviškos galvelės.
„Mes, prancūzai, linkime, très bonne fin d’année“, – labai geros metų pabaigos“, o po to, kai įžengsim į naujus, tada ir linkėsim – svarbu, bent slenkstį peržengti“, – atsako jis man gudriai mirktelėdamas ir pokalbis nuplaukia tolyn.
O aš susimąstau: gal iš tiesų mes pernelyg sureikšminame sąvoką „nauji metai“, net per daug iš jų tikimės, užkrauname jiems, dar vos užgimusiems, atsakomybę (vien ko vertos visos tos niekada nevykdomos naujų metų tobulo naujo „aš“ rezoliucijos) ir per mažai gerbiame senuosius su mumis jau tiek nugyvenusius metus? Juk visas dėmesys atitenka žvaigždei – naujiesiems, o senieji, taip, palydimi, bet mažai pagerbiami – retas kuris sako tostą „Už praėjusius – tobulus, netobulus, nesvarbu – metus“.
Per Kalėdas ar sutinkant Naujus metus mūsų šeima jau seniai turi tradiciją: iškarpyti stambias ne pernelyg nėriniuotas snaiges ir ant jų surašyti – ant vienos pusės, už ką esame dėkingi seniems metams, ant kitos – ko tikimės iš Naujų, ko patys sau linkime. Būtent, nežadame, o linkime, nes tie naujametiniai pažadai, sumurmėti euforijoje, tokie trapūs ir tokie efemeriški, greitai pamirštami – iš patirties visi žinome.
Dar turime tradiciją metams baigiantis nuvykti į pasaką ant uolos – Rocamadour’o miestą, prisiminti, kas tais metais buvo gero, nusimesti nuo savęs į kalnų tarpeklį tai, kas buvo blogo, atsiprašyti visų ir padėkoti už stebuklus bei saldžias gyvenimo akimirkas.
Po pamokos su pernelyg anksti ištartais Naujų metų linkėjimais pradedu įtikėti: svarbu ne tiek įspūdingai sutikti ateinančius metus, kiek juos palydėti. Sutikime kažko naujo yra gera dozė tuštybės, bravūros, noro sublizgėti prieš nepažįstamąjį, net jei šiuo atveju jis tik sutartinis laiko matas monsieur Nauji metai.
O štai palydos, tai kaip atsisveikinimas su draugu ar kokios priverstinės skyrybos su mylimuoju – jūs išsiskiriate visiškai, nuo šiol sies tik prisiminimai. Tik jums belieka teisė rinktis – geri ar blogi, bet jūs vis tiek esate susieti amžiams, nes tai jūsų nugyventa bendra atkarpa amžinybėje.
Todėl, manau, reikia būti atidžiam ir švelniam tam, ką išlydyme. Ir atsisveikinti, skirtis – nesvarbu su metais ar su žmogumi – reikia įspūdingai, stilingai, pozityviai įsimintinai, kad jus ir toliau it nematomos gijos sietų kuo gražesni prisiminimai. Nes jūs jau pažįstami, bent jau su senaisiais metais mažiausiai 365 dienas ir naktis kartu praleidę, suartėję, tiek daug kartu saulėlydžių ir saulėtekių sutikę... Turime būti dėkingi tiems, kurie buvo su mumis…
Neatkalbinėju nuo Naujų metų fiestos, tiesiog, siūlau ir paskutinę metų dieną praleisti sąmoningai – čia ir dabar. O metai, kaip bėgo, taip bėgs.
Dar yra viena graži tradicija, kurią galėtumėme pasiskolinti iš japonų Hatsuhinode – pirmąjį Naujų metų rytą japonai renkasi ant aukščiausių kalvų stebėti tekančios saulės. Nepamirškime ir jos – tobulos pradžios.
Jeigu jau taip atlikčiau savo gyvenimo auditą, tai jau seniai ir man pirmas rytas – tiek keičiantis metams, tiek gyvenime – svarbesnis už paskutinę naktį, o šampanas ir bučinys patiektas pusryčiams daug įdomesnis veiksmas, kviečiantis išdykėliškai pradėti dieną ir galbūt net naują gyvenimą…
Prancūzai, ypač snobiškieji paryžiečiai, tikrai nedaro iš Naujųjų metų nakties kulto – apsiriboja prabangesne nei įprasta vakariene restorane ar kukliame draugų rate, galbūt taure šampano vidurnaktį (jei neišsiskirsto anksčiau) ir saldžiu miegu netrukus po to, kai Notre Damme bažnyčios varpai išmuš dvylika dūžių.
Ne kartą Paryžiuje teko matyti kontrastą – lygiai dvyliktą iš džiaugsmo pašėlusius ir siautėjančius turistus (turiu omeny ir prancūzus, kaip turistus atvykusius į meilės miestą) ir pro juos ramiai, be jokio privalomojo entuziazmo veide namo iš restoranų ar svečių sliūkinančius paryžiečius. Visai suprantama, juk šventę ir gyvenimą švęsti jie moka ir kasdien. Nes iš esmės juk po dvylikos dūžių niekas nesikeičia, sutikite?
„Pasikeičia šimtmetis. Ir tai tėra viena minutė naktyje“, – sakė prancūzų rašytojas Gustavas Flaubert.
Beje, laisvamaniai prancūzai, tie, kurie nori švęsti, negali susivaldyti neištvirkavę net per Saint Sylvestrą, šventojo Silvestro mirties dieną (apie tai, kodėl Nauji metai vadinami taip – paaiškinsiu vėliau). Netikite?
Likus porai savaičių iki šventės nutariu paieškoti, kurgi būtų galima smagiai pralaukti tą taip sureikšmintą naujųjų atėjimą. Kaip ir dauguma prancūzų, nelabai suprantu šios šventės svarbos ir kodėl reikia būtinai dabar švęsti, net jei nesinori.
Tačiau norėdama mandagiai atsisakyti keletos kvietimų švęsti drauge (nes užuodžiu, kad gali būti labai oficialu ir nuobodu), skubu ieškotis alibi – neva, „Oi, atsiprašau, mūsų Nauji metai jau suplanuoti“.
Bordeaux Operos teatro baleto šokėjai, kovodami prieš etatų mažinimą, grasina streiku ir gruodžio 31-ąją numatytas baletas „Copèllia“ netvirtai kabo ant puanto kaspinėlio. Taigi, kultūrinė programa atpuola.
Mano akys bėginėja toliau po Bordeaux miesto turizmo biuro oficialų puslapį ieškodamos kažko ypatingo tarp džiazo, pop muzikos koncertų skelbimų, siautulingą naktį reklamuojančių naktinių klubų ar šešių-aštuonių patiekalų gurmanišką vakarienę siūlančių restoranų.
Ir štai pagaliau – prancūziškas perliukas, apie kurį ir ketinau papasakoti jums. Oficialiame miesto turizmo biuro, išlaikomo už mokesčių rinkėjų pinigus, tinklalapyje.
„Soirée libertine de Saint Sylvestro en club echangiste“ ir dar „avec programme“ – „Paleistuviškas Šventojo Silvestro vakaras svingerių klube“, „su programa“.
Taip jau ir matau mus su vyru leopardiniais kailiukais puoštais bikiniais ar kuo ten reikia rengtis, bizunėlis vienoje rankoje, šampano taurė kitoje, ir šūkauji vidurnaktį visiems „Bonne Année“, „Bonne Santé“, „Bonne Baiser“ – gerų metų, geros sveikatos, gero pasidulkinimo.
Kai savo naujų metų viziją ir galimybę paištvirkauti per šventojo mirties dieną juokdamasi pasakoju draugei iš Vilniaus, ji atsidūsta ir sumurma: „Kokie visgi tie prancūzai laisvi – reklamuoja tai oficialiame puslapyje, nesislėpdami. Pas mus tik Traviata, Haidnas, balta mišrainė namie ar sodyboje, gal šokiai iki ryto naktiniame klube...“.
Taip, sutinku – „joie de vivre“ daugiau ar mažiau trykštantys prancūzai, nors, paradoksas, ir pelnę surūgėlių ir labiausiai į depresiją linkusių europiečių vardą, yra tikrai laisvi žmonės ir nevynioja į padorumo ar „ką žmonės pasakys“ popierėlius savo teisės patirti malonumą – ar tai būtų maistas, ar seksas, ar opera.
Jei nenorite ištvirkauti, jūsų laukia tik pokalbiai ir šokiai bei tipiškas Rèveillon meniu. Restoranų valgiaraščiai ar namų virtuvės kulinariniai šedevrai daugiau ar mažiau panašūs. Aperityvui – taurė šampano. Du entrée – pirmieji patiekalai , pavyzdžiui, orkaitėje keptos austrės ir riekelė foie gras su saldaus vyno „Sauterno“ drebučiais. Du plats – antrieji patiekalai – otas trumų svieste ir rizoto su trumais ir/arba jautienos kepsniai „Boeuf Rossini“ padabinti keptomis riebiųjų ančių kepenėlėmis foie gras su „Pomme de terre Dauphinois“ – tipiškai prancūzišku bulvių apkepu su grietinėlė ir muskato riešutu.
Pabaigai prabangi sūrių lėkštė ir šokoladinis pyragaitis „Moelleux de chocolat“ su avietėmis, aplietas „Beurre caramel“ – sviestinės karamelės padažu ir apibarstytas tos pačios karamelės paskrudintais trupiniais. Prancūzijos šiaurėje itin populiarus sūrokas karamelinis padažas nugesina šokolado kartumą, o iš pyragėlio vidaus ištekėjus karštam šokoladui visi skoniai susimaišo ir tada pajunti tą kiek stipresnį nei leistinas padorus malonumas...
Ir visai nebesigaili, kad nėjai į libertinų vakarėlį pagerbti Švento Silvestro.
Grįžtu prie pažado pasiaiškinti, kodėl Naujų metų šventimo kontekte paminėjau šventąjį Silvestrą ir jo mirties datą. Mat ceremonijų ir kalbos viražų maniakai prancūzai šiai šventei turi net du pavadinimus. Šventojo Silvestro diena arba Rèveillon – budėjimas. Ji švenčiama šio šventojo dieną, tiksliau naktį, gruodžio 31-ąją ir žymi Naujųjų metų atėjimą.
IV amžiuje gyvenęs popiežius Silvestras I į istoriją įėjo kaip žmogus, padėjęs tvirtus krikščionybės pagrindus Romos imperijoje ir privertęs imperatorių Konstantiną I pripažinti šios religijos svarbą. Jam turime būti dėkingi už pirmąją Švento Petro Baziliką Vatikane ir Šventosios Sofijos baziliką Stambule bei Kristaus kapo bažnyčią Jeruzalėje.
Ilgą laiką Silvestras I buvo imperatoriaus Konstantino nemalonėje. Bet legenda, kurią Dieviškosios komedijos Pragaro dalyje mini ir Dantė, pasakoja: raupų iškankintas imperijos valdovas pagonis pasikvietė stebukladaryste garsėjusį popiežių išgydyti jį varginusią ligą. Silvestras I sutiko su sąlyga – imperatorius privaląs pasikrikštyti. Per krikšto ceremoniją panardinęs į vandenį raupų subjaurotą valdovo kūną, popiežius išgydė jį, bet užkrėtė nauja liga – Konstantinas tapo uoliu krikščioniu ir ėmėsi inicijuoti minėtų bazilikų statybas.
Dėl savo tolerancijos, sugebėjimo sutaikyti krikščionybę su pagonybe Saint Silvestras buvo kanonizuotas į šventuosius ir mes jį minime būtent jo mirties dieną – 31 gruodžio. Beje, jis tapo vienu pirmųjų krikščionių šventųjų, pelniusių šį vardą net be privalomo kančios elemento – ta prasme, jis nemirė kankinio mirtimi, kaip dauguma kitų šios religijos šventųjų.
Beje, jeigu likimas jus užves netoli Chartres miesto, nepatingėkite apžiūrėti įspūdingų bažnyčios vitražų, pasakojančių šventojo Silvestro gyvenimą – ne iš religinių, bet iš estetinių paskatų. „Plaisir des yeux“ – malonumas akims, kaip pasakytų prancūzai.
Taigi – geros metų pabaigos. O po to, pažiūrėsime, ką mums atneš nauji stebuklingi veidrodžio atspindį primenantys 2020-ieji.
