Dabar mes esame įpratę jį vadinti „neištikimybe“, nors tiek etimologine, tiek semantine, juridine ar psichologine prasmėmis „neištikimybė“ yra kur kas platesnė sąvoka, apimanti ne vien trumpalaikį ir neįpareigojantį paišdykavimą sujauktuose pataluose, bet ir emocinę atskirtį, lemtingus logistinius, finansinius, o kartais net ir politinius sprendimus, neretai – ir fizinį ar psichologinį smurtą. Todėl istoriškai žmonija nuo seno ir kovojo su „posūkiu į kairę“ ir jo pagrindine išdava – neištikimybe, puikiai suvokdama jų skaudžias pasekmes – jau net Dievo įsakymuose yra draudžiama „geisti moters artimo savo“ (keista, bet juose, net ir ilgajame judėjiškame 613-os dieviškųjų įsakymų kanone nieko nepasakyta ir net neužsiminta apie geismą „vyrui artimos savo“!).
Talmudas neištikimybę kaip nuodėmę prilygina žmogžudystei ir stabmeldystei, o kiti šventieji raštai negaili nei laiko, nei energijos gvildenant juridines ir moralines tokio poelgio pasekmes. Šiuolaikiniai civilizuoti baudžiamieji kodeksai irgi numato rūsčias pasekmes vyrams, linkusiems paištvirkauti su svetimomis žmonomis ar moterimis – nuo palankaus savo apgautajai žmonai turto padalijimo sprendimo iki to, kad, pavyzdžiui, Anglijoje prasčiokui, išdrįsusiam sugulti į lovą su karaliene gresia nukirsdinimas (galvos, deja, ne ko kito), o Tailande – ketvirčiavimas. Žodžiu, gerai pamąstykite, plebėjai, kuo rizikuojate mainais į tą keletą akimirkų trunkančią malonią ekstazę!
Bet gal tuo neištikimybė ir yra žavi?
Trumpalaikis susižavėjimas svetima moterimi, kad ir kaip jį bepavadintumėme – „posūkiu į kairę“, „romanu“, ar „vienos nakties nuotykiu“ visada yra daugeliu aspektų rizikinga, bet įdomi ir įkvepianti avantiūra. Net ir istorine prasme, tai visada maištas prieš įprastas padoraus gyvenimo taisykles ir normas, tai – adrenalinas, kova, sumaištis galvoje, užverdantis kraujas. Tai kažkas priešingo rutinai, kasdienybei, monotonijai. Tai sprendimas, verčiantis vyrą sukti smegenis, planuoti ir neapkiausti. Tai – „antroji jaunystė“, jei taip jau norite.
Moterys dažnai klausia savęs – kodėl vyrai eina „į kairę“? Tradiciškai yra priimta manyti, kad visi vyrai iš prigimties yra poligamistai, pasąmoniniame lygmenyje manantys privalą apvaisinti kuo daugiau patelių ir paleisti į pasaulį kuo daugiau palikuonių (remiantis ta pačia teorija, teigiama, kad moterys savo prigimtimi yra monogamistės, t. y., labiau besikliaujančios vienu partneriu, nebūtinai pačiu gražiausiu ar šauniausiu, bet bent jau patikimai užtikrinančiu gerbūvį ir saugumą jai bei jos palikuonims). Tikrovė yra kur kas proziškesnė. Vyrai eina „į kairę“ todėl, kad tai yra gana lengva padaryti. Tai nesudėtinga, bet labai prasminga pramoga. „Romaną“ ir jo pėdsakus yra gana lengva paslėpti (į žmonos klausimą, iš kur lūpdažių žymės ant apykaklės ir mėlynė ant kaklo visada galima juokais atsakyti, girdi, „su klounu susimušiau“!). Dažniausiai posūkis „į kairę“ neturi jokių ilgalaikių pasekmių. Jis net nesukelia ypatingų įsipareigojimų ar moralinių pagirių. Bet tuo pačiu tai medžioklė ir kova, žaidimas ir intriga. Tai yra testas ne tik jūsų avantiūrizmui, bet ir jūsų tinkamumui, jūsų ego – kiek moterų ir kokio lygio jų galite sužavėti? Sugundyti? Ko jūs dar vertas?
Vyrai eina „į kairę“, nes to reikia moterims.
Pagalvokite patys – moterys, sulaukusios tokio amžiaus, kurį mes, vyrai mandagiai vadiname „brandžiu“, juk staiga suvokia, kad joms prarasti jau nebėra ko. Vaikai išauginti ir paleisti į margąjį pasaulį, draugės atsibodusios iki gyvo kaulo, kelionės pradeda kelti nuobodulį ir stresą, kūrybai dažniausiai stinga talento, hobiams ne visada užtenka kantrybės. Kas belieka veikti? Atgimti meilėje! Įsimylėti! Eksperimentuoti lovoje! Paversti jaunystės fantazijas realybe! Bet su kuo?
Teisėtas vyras, tas senstantis partneris neįkvepia pabandyti ką nors nauja, ypač jei jį kamuoja savos problemos, mažinančios seksualumą – skolos, karjera, konkurencija, bankrotas, medžioklė, žvejyba, alkoholis ir visas kitoks stresas. Teisėti vyrai kaip paprastai yra pernelyg konservatyvūs, pernelyg priklausomi nuo gyvenimo įpročių, pernelyg pikti ir pernelyg rimti. Jie yra tiesiog nuobodūs.
O štai meilužiams galvos dažniausiai neskauda. Jie gali kur kas greičiau prajuokinti moterį ir į gyvenimą žvelgia labiau atsipalaidavę. Jie dažnai net neturi buvusių žmonų ir vaikų. Jie netempia paskui save nykaus gyvenimo praeities bagažo, jie gyvena dabartimi, kurio dalimi ir tampa graži brandi moteris. Meilužis dažniausiai yra geros nuotaikos ir su džiugiu nekantrumu pasitinka ją griežtai nustatytu laiku, nenukeldamas jų susitikimo po eilinės finansinės krizės ar podagros priepuolio. Meilužis suteikia galimybę moteriai pasijusti keleriais metais jaunesne – juk užmezgusiai romaną moteriai nevalingai pačiai tenka palaikyti gerą formą. Meilužis bet kuriai moteriai suteikia galimybę vėl pasijusti moterimi – geidžiama ir garbinama. Nedaug vyrų šiame pasaulyje moka vienišą moterį pasijusti gerai, nedaug... Tačiau absoliučioje daugumoje atvejų tai padeda padaryti tik meilužiai.
Susilaukti svetimo vyro susižavėjimo ar bent jau techninio pakvietimo trumpam seksui moteriai dažniausiai yra ir jos tinkamumo įvertinimas. Įrodymas to, kad ji yra gyva, reikalinga ir geidžiama (lig tol jai tai dažniausiai primindavo tik fizinis skausmas, gydytojai, dizaineriai ir kosmetikos gamintojai). Ji dar gali būti kažkam reikalinga kaip aistros objektas! Ir kiekviena moteris puikiai suvokia – jei ją kažkas pasirenka vietoje savo teisėtos žmonos – tai jau aukščiausias kokybinis-emocinis įvertinimas! (O jei ja susižavi koks įžymus žmogus, tai dar geriau!). Vadinasi, ji kažką darė gerai. Vadinasi, ji dar kažkam kelia emocijas ir aistrą!
Todėl abu – vyras ir moteris – pasukę „į kairę“ patenka į naują kokybinį savo gyvenimo lygmenį – jie abu gyvena savo paslapties zonoje, kuriai aptarnauti reikia atitinkamo pasiruošimo, pastangų ir elgesio, vadinasi, yra ką veikti, apie ką galvoti, ką planuoti! Jie abu gyvena savo iliuzijoje ir legendoje, vadinasi, yra apie ką pasvajoti, apie ką pafantazuoti!
Ir, mielosios moterys, jūs tik įvertinkite, kiek daug gerų savybių galima atrasti savo meilužio aistroje:
Meilužis visada yra dėmesingesnis – jis dažniausiai net nėra matęs tos moters nykioje buitinėje rutinoje, nesidažiusios ir su bigudukais plaukuose. Jis idealizuoja savo naująją aistrą. Jis suteikia galimybę moteriai vėl įvertinti savo gyvenimą per naujos perspektyvos prizmę, atvirai bent su kuo nors pasidalinti savo slapčiausiomis svejonėmis ir ilgesiu. Su meilužiu tai padaryti yra linksmiau – jam pačiam yra lengviau ir smagiau būti su moterimi, su kuria jis praleis šias 50 minučių, o ne likusius 50 savo gyvenimo metų.
Meilužis yra kantresnis – pažinimo džiaugsmas yra viena didžiausių šio gyvenio vertybių. Jis yra geriamas tarsi dangiškasis nektaras. Dėl to su juo pačiu yra įdomiau. Jis turi daugiau laiko ir vidinės disciplinos.
Meilužis yra dosnesnis – pasaulyje egzistuoja daug daiktų ir paslaugų, kurie turi prasmę tik tada, kai yra dovanojami savo naujai mylimai moteriai. Savo teisėtam vyrui dažniausiai tenka priminti savo gimimo dieną, bendras metines ir pan., o štai meilužiai yra linkę viską atsiminti kur kas geriau ir išradingiau. Teisėtas vyras dovanas dovanoja kažkaip atmestinai ir neasitringai – jis jau seniai yra praradęs tą medžiotojo aistrą, jis jau nebesistengia nustebinti ar padaryti įspūdį. Tik meilužis į dovanas, kad ir kokias paprasčiausias dar gali sugrąžinti romantiką...
Visa tai yra gražu ir malonu, be abejo. Tačiau visi nauji „romanai“ ir avantiūros turi ir blogąją pusę. Jos turi tai, apie ką rašydavo Antikos išminčiai ir viduramžių inkvizitoriai, tai, ką pabrėždavo Renesanso mąstytojai ir naujosios kartos psichologai. Jos visada turi pabaigos nuojautą. Ir dažniausiai blogos pabaigos. Nes vyrai ir moterys savo prigimtimi tokių „romanų“ procesą vertina skirtingai: moterys visada įsimyli, o vyrams visada viskas atsibosta. Todėl ir meilužių išsiskyrimas arba susidūrimas su morale beveik visada būna tragiškas. Todėl žmonija ir kovojo su tokiu susižavėjimu visomis įmanomomis priemonėmis – nes niekam gero tai niekada neatnešė.
