Beveik atvirkščiai-dvasinis, teisinis, religinis, ekonominis, patriotinis pamatas lėmė Lietuvos vadovų veiksmus ir jų vidinę veiksmų sanklodą. Tuo Lietuvos vadovai skiriasi, tarkime nuo JAV Prezidentų. Taigi, Antanas Smetona, įstojęs kunigų seminarijon, bet išlaikęs egzaminus apsigalvojo. Sakoma, net jo tėvas, mirdamas ištaręs: „Antaną leiskit mokytis“.
Peterburgo Universiteto Teisės fakulteto auklėtinis buvo taiklus šaulys, bet savo vasaros rezidencijoje Užugirių kaime, generalitetui ar kitiems aukštiems valdininkams organizuotose medžioklėse, pasakojama, kad A.Smetona specialiai prašaudavo pro šalį medžiojant lapes ar kiškius, nes jam tiesiog buvo gaila žvėrelių.
Lemtingomis šaliai dienomis situacija buvo tipiška aprašytai-pasisakęs už pasipriešinimą Raudonajai armijai, Prezidentas, galiausiai nuleido rankas ir paliko šalį.
Aleksandras Stulginskis baigė kunigų seminariją, teologijos studijas Insbruke, be savo politinės veiklos, dar dėstė, užsiėmė agronomija, moksline veikla.
Krasnojarsko lageryje buvo kaltinamas priklausęs pogrindinei lietuvių organizacijai. Ypatingų sentimentų ar išskirtinių simpatijų kariuomenei nedemonstravo.
Kazys Grinius. Gydytojas. Nors sūnus karjerą baigė kaip pulkininkas su realia kovinių veiksmų patirtimi, Prezidentas neturėjo kariuomenei ypatingo prielankumo. O po perversmo, greičiau atvirkščiai. Kaip interviu yra sakiusi jo žmona Kristina: „Pats perversmas įvyko dėl kariuomenės, ir mano vyras karininkijai niekada šito nedovanojo, nes manė, kad karininkai sulaužė priesaiką.“
Taigi, neramiame tarpukaryje gyvendami, apsupti didžiųjų valstybių, kurių kiekviena rezgė planus kaimynų atžvilgiu ir pagaliau-laisvę iškovoję krauju Nepriklausomybės kovose, mūsų 20 amžiaus pradžios Respublikos Prezidentai nebuvo itin karingi ar tiesiogiai siejami su karininkijos luomu.
Po okupacijos, 90-aisiais paskelbę Nepriklausomybę ir sąlyginai ramiai palikę Blogio imperiją (teatleidžia man žuvusiųjų pasienyje, prie AT ir TV bokšto artimieji) pasukome demokratinių rinkimų, postsovietinių politinių švytuoklių, smulkių ir stambesnių politinių skandalėlių keliu. Kaip ir anksčiau, mūsų vadovus galime priskirti daugiau pacifistinių, o ne „karo vyrų“ klasifikacijai:
Algirdas Brazauskas. Sovietinėje Lietuvoje nebuvo daug būdų išsisukti nuo armijos, tačiau vienas iš jų - būti studentu ir ne bet kokiu, o Kauno Politechnikos Instituto (KPI), ruošiančio kadrus būsimos Kauno HES statybai. A.Brazauskas toks ir buvo: būsimas inžinierius, perspektyvus sportininkas ir teisingų ideologinių pažiūrų asmuo. Juolab, kad KPI turėjo karinę katedrą, kuriai vadovavo buvęs Nepriklausomos Lietuvos generolas V.Vitkauskas. Išdavikas iš „dingusios“ Lietuvos mokė būsimosios Lietuvos Prezidentą. Gyvenimas pateikia netikėtumų.
1952 metais tarnavo JAV kariuomenėje rusų kalbos vertėju. Į atsargą išėjo kaip JAV ginkluotųjų pajėgų vyr. seržantas.
Rolandas Paksas. Inžinierius. Vėliau baigęs civilinės aviacijos akademiją Rusijoje. 1991-1993 m. buvo SKAT (tuometinė Krašto apsaugos savanorių organizacija) aviacinio junginio vadas. Lemtingomis 1991 m. sausio dienomis svarstyta alternatyva kovai su sovietinės armijos sraigtasparniais, jei šie bandytų atakuoti dabartinį Seimą išsodindami desantą tiesiai ant jo stogo. R.Paksas ir kolegos būtų turėję taranuoti sraigtasparnius vienmotoriais lėktuvais stengdamiesi pažeisti galinius sraigtus. Tiesa, vėliau tos minties buvo atsisakyta pasiliekant prie Vadovybės evakuacijos plano.