Ir lyg koks slaptas kodas, apjungiantis vienišų pietų gerbėjus, – dažno rankoje ar ant staliuko senamadiška popierinė knyga. Kartais taip užsiskaitoma, kad pietūs būna jau seniai pasibaigę, o lankytojas kontempliuoja sau prie kavos puodelio su knyga ir niekas jo neskubina, neragina, nenori rentabilizuoti jo užimamos vietos, tarsi ir padavėjas suprastų, į kokį skaitymo malonumo transą dabar paniręs žmogus.
Mano Paryžius, kurį myliu, yra skaitantis Paryžius. Ir knyga – geriausia kompanija kavinėje, metro, parke, eilėje į parodą....
Ir kas mane visada stebina – Paryžius skaito klasiką, ypač jauni žmonės. Zolia, Tolstojų, Turgenjevą, Balzaką, Prustą, Čechovą, didžiuosius filosofus...
O vakar važiavau metro šalia vyriškio, kuris piešė savo nedideliame piešinių albume. Moteris netoliese skaitė seną gerą Eriko Fromo knygą „L’art d’aimer” – „Menas mylėti”.
Aš negaliu pasigirti esanti didelė skaitytoja, nes kažkokie laiko vagys nuolat sutrumpina mano parą ir laiko skaitymo malonumui lieka nedaug. Bet turiu nusistačius ritualą kasdien paskaityti bent pusvalandį ryte ir vakare savo malonumui. Ir dievinu skaityti sujauktoje lovoje su kavos puodeliu. Kadangi mėgstu vienu metu skanauti kelias knygas, ant mano staliuko prie lovos visuomet sukrauta piramidė skaitomiausių knygų.
Knygas renkuosi pirmiausia pagal intuiciją, jeigu užkabina koks sakinys iš vidurio knygos, arba pagal perskaitytą recenziją. Kartais gerosios draugės priperša vieną kitą knygą ir dažniausiai nesuklysta. Bet šiaip nesivaikau skaitymo madų ir neverčiu savęs būtinai skaityti tai, ką visi skaito ir giria, jei sudomina, tai ir skaitau. Jei ne, tai atidedu geresniems laikams. Knygai, manau, reikia subręsti.
Paskutiniu metu vis dažniau mane traukia grįžti prie jau perskaitytų knygų ir netgi prie klasikos.
Gal todėl, kad gyvename tokiais įdomiais laikais, perfrazavus šių metų mums Auksinį liūtą atnešusios Venecijos Bienalės šūkį, kupinais įtampų ir nerimo, blaškomės amžių sandūroje, mūsų gyvenimai man vis labiau panašėja į Ericho Marijos Remarko herojų gyvenimus audringu laikotarpiu tarp dviejų karų. Ir gaila, kad istorijos pamokos taip greitai pasimiršta.
Jeigu reikėtų įvardinti šių metų knygas, palikusias man didžiausią įspūdį, sudaryčiau jų dvyliktuką (ne svarbos ir ne simpatijų tvarka išvardintas) – kiekvienam mėnesiui po knygą, visai sąžiningas įveikiamas ir nesumeluotas, nepagražintas iššūkis šiuolaikiniam žmogui.
1. Normanas Lewisas „Neapolis 44”. Šis rašytojas iš praeities tapo mano šių metų atradimu, o jo lakoniškas, bet labai pagaulus rašymo stilius su juodo humoro perliukais nukonkuravo net mano meilę Ernestą Hemingvėjų. Tai dokumentinė knyga apie pokario Neapolį Tame gamtos rojaus apsuptame barokiniame mieste tvyro skurdas, tikras badas, mirtys, išdavystės, moterys priverstos save pardavinėti, kad išmaitintų šeimas... Vienu žodžiu – tikras gyvenimas. N. Lewisas, jaunas britų žvalgybos pareigūnas, visa tai fiksuoja savo dienoraštyje, kuris pirmą kartą buvo išleistas tik 1978 m.
Ir yra ten tokia scena, kur italų kareiviai traukia namo į savus kaimus. Alkani, purvini, pervargę, beveik be batų. O jei ir turi kažkokius batų likučius ant kojų, tai kojos taip nutrintos, kad kraujas garsiai žliugsi batuose. Ir žinot ką tie jauni vyrai daro? Jie juokauja, dalinasi paskutiniu tabaku ir dainuoja, taip palengvindami savo kančią ir pakeldami vienas kito dvasią.
Skaitau ir galvoju: kokie mes, šiuolaikiniai žmonės, visgi išlepę palyginti su tais kareiviais ir tomis parsidavinėjančiomis moterimis. Ir kokie esame laimingi, nors to ir neįvertiname.
2. Dabar visiems streikuojantiems prancūzams, suparalyžavusiems visą Prancūziją ir baigiantiems nustekenti šalies ekonomiją bei dar giliau įvaryti į kampą ne kiaules kapitalistus, bet mažuosius verslininkus ir vidutinįjį sluoksnį, priverstinai duočiau paskaityti pirmąją George Orwelo knygą, pusiau autobiografinį romaną „Dienos Paryžiuje ir Londone”. Jeigu jūs norite sužinoti, kas yra skurdas, socialinė neteisybė, žmogiškasis trapumas ir gyvenimiškas nesaugumas bei kaip visa tai įmanoma ištverti, ši knyga parašyta nepakartojamu orvelišku stiliumi jums turėtų palikti įspūdį.
3. Julianą Barnsą įsimylėjau jau po „Flobero papūgos”, bet jo „Vienintelė istorija” apie meilės gimimą ir mirtį, apie žmogiškas silpnybes, kurios mus pražudo mane pakerėjo. Nes šiaip meilės romanų nesu didelė gerbėja, tačiau ši neįprasta jauno žmogaus ir brandžios moters meilės tragedija yra verta perskaitymo.
4. Iš pradžių kiek kankinausi, bet netrukus visa istorija it koks aisbergas apsivertė ir mane įtraukė, paskandino, sužavėjo – Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai”. Apie labai rimtus ir skaudžius dalykus – ironiškai, neįprastai, sakyčiau net labai lengvai.
5. Knyga apie mano mylimą gimtąjį miestą – Sonatos Šulcės „Vilniaus istorijos: gidas po XVIII a. miestą“. Nenuobodus ir nesausas miesto gidas, kuriame pinasi anksčiau negirdėtos istorijos, papasakotos per istorinės asmenybes, pastatus ir konkrečias istorines datas. Knyga ir sielai, ir protui.
6. Skaitydama Frederiko Beigbederio „Gyvenimas be pabaigos” išdaviau popierinį knygos formatą ir skaičiau elektroninę knygą, bet nuo to rašytojo talentas pasijuokti iš mus užvaldžiusio nemirtingumo noro nesumažėjo. Šįkart mažai apie meilę, kuri trunka trejus metus, bet labai taiklu, labai laiku apie bėgantį ir mus ryjantį laiką.
7. Šių metų Gonkūrų premiją pelniusi Jean-Paul Dubois knyga „Ne visi žmonės pasaulyje gyvena vienodai” apie tai, kad visuose mumyse gyvena ir angelai ir demonai. Ir kaip sako pats rašytojas – žmonės žino tūkstančius būdų kaip susigadinti sau gyvenimą.
8. Amelie Nothomb „Plak, širdie” skaičiau beveik neatsitraukdama – istorija apie tai, kaip mus žeidžia pavydas, nemeilė, narcistiškas egoizmas. Iš pradžių nerimavau, kad bus labai niūru ir juoda, bet perskaičius sieloje tapo šviesu – toks savotiškas katarsis ištiko narpliojant svetimas dramas ir kilo dar didesnis noras mylėti pasaulį ir artimą.
9. Sarah Bakewell ir jos „Egzistencialistų kavinėje“ – visiems, kas domisi ne tik filosofija, bet ir pačiais filosofais, jų gyvenimu. Kadangi gerai žinau Paryžių ir šiek tiek egzistencializmo filosofiją, domėjausi ir Sartro bei Beauvari biografija, taip įsitraukiu skaitydama šį filosofinį romaną ir kartais užsimirštu, kad aš sėdžiu ne su Sartru „Deux Magots”, o savo kambaryje. Bet visai mielai pasikalbėčiau su juo ir jo šutve apie amžinus klausimus ką reiškia laisvė ir atsakomybė bei kodėl egizstencializmas vėl svarbus mums šiandien, šitame chaotiškame nieko taip ir nepasimokiusiame iš istorijos technologijų valdomame pasaulyje.
10. Kadangi šių jau besibaigiančių metų pažadas buvo kasdien ieškoti gyvenime poezijos ir kasdien perskaityti bent po vieną eilėraštį, po japoniškų haiku dabar atėjo eilė be galo gražiai ir šviesiai Aldonos Gustas knygai apie netektį, jos suvokimą ir amžiną paleidimo meną „Padovanok man obuolį iš anapus“. Kadangi šie metai mano aplinkoje buvo pažymėti keliomis labai skaudžiomis netektimis, kasdienis kąsnis eilėraščių, kuriuos autorė rašė savo mirusiam vyrui, padeda numalšinti išėjusio žmogaus ilgesį. Labai šviesiai, tauriai, neliūdnai apie tai, kas amžina ir neišvengiama.
11. Yra knygų, kurios skaitomos visą gyvenimą – knygos gelbėjimosi ratai. Man tokia knyga Albert Camus „Užrašų knygelės”. Nebežinau, ar tai buvo privaloma literatūra mokykloje, ir nepamenu, kaip tokia palyginti rimta knyga pateko man, tuo metu šešiolikmetei į rankas, bet filosofijos užkratas buvo pasėtas. Supratau, kad „įsimylėjau” Camus, jo elegantišką cinizmą, gražius gilius sakinius, paprastai pasakomus sudėtingus ir skaudžius dalykus, o kartu su juo pamilau ir prancūzų egzistencialistus.
Šis žavus ir protingas vyras mane išmokė, kad gyvenimo beprasmybės ar kančios jausmas yra visiškai normalus ir netrukdo laimei, ar bent jau laimės siekimui.
„Gyventi su savo aistromis įmanoma tik sutramdžius jas. Tai taip pat reiškia sykiu gyventi ir su savo kančiomis, kurios yra jų atsvara, korekcija, pusiausvyra ir atlyginimas. Kai žmogus išmoksta – ir ne popieriuje – likti vienas su savo kančia, įveikti norą nuo jos pabėgti, iliuziją, kad gali ja „pasidalyti” su kitais, jau nebedaug ko lieka mokytis.”
Perskaičiau tai ir nuo tada mokausi, kad neliktų ši A. Camus pamoka tik popieriuje.
Galima sakyti, ši knyga paragino mane ugdyti stoiškumą ir vidinį stuburą, o kad jį turi arba jo neturi supranti susidūręs su neišvengiamais gyvenimo išbandymais.
Camus išmokė prancūziškos mąstymo elegancijos, ir elegancijos kristi į gyvenimo dulkes ir vėl keltis, merci, monsieur.
Be to, A. Camus „Užrašų knygelės” ir jo mintys apie rašytojus bei kūrybą paskatino mane susieti gyvenimą su rašymu, kuris visada traukė.
12. Ir kadangi dabar Kalėdos, mano knyginis „Jinggle bells” saldumas, kurį jau beveik mintinai moku – Cleveland Amory romanas „Katinas, kuris atėjo per Kalėdas”. Skaitau šią knygą kasmet ir toje linksmoje, kupinoje humoro ir filosofijos, atrandu vis kažką naujo, raminančio, guodžiančio ir prajuokinančio. Turiu prisipažinti, esu nešališka, nes labai myliu šiuos pūkuotus išminčius ir turiu jų net tris. Visi taip lygiai atėję netyčia, kai patys nusprendė, ir ant savo uodegos atnešę man ne tik blusų, bet ir daug laimės. Kadangi turiu privilegiją juos stebėti, galiu patvirtinti, jog viskas, kas romane rašoma yra tikra teisybė ir katinai iš tiesų yra geriausi mūsų zen mokytojai ir guru.
