Šiandienos paskaitos laukiau galbūt net labiau, negu jos laukėte jūs. Tai tema, kuria mėgstu kalbėti, nes ji sulaukia gausiausios reakcijos: mano auditorija pajunta, kad yra užkabinami patys pagrindai, gyvuonis, ten, kur labai skauda. Mažai kas lieka abejingas. Po šios temos žmonės dažnai galutinai apsisprendžia, kurioje pusėje jie nori būti: ar su ta dauguma, kuriems gyvenimas tiesiog atsitinka, ar su mažuma, kuri priiminėja sprendimus ir kuriai tenka didžioji dalis vaisių ir gėrybių.
Beje, apie vaisius ir gėrybes. Daugelis kairuolių ir lygiavos pjaustytojų dažnai pastebi, girdi, pasaulyje yra neteisybė, nes labai maža dalis žmonijos – vienaženklis procentas – valdo didžiąją dalį viso turto ir naudoja didžiąją dalį visų materialinių gėrybių. Tai pastebėdami, jie yra visiškai teisūs. Kai visko visiems yra po lygiai, tai bet koks judėjimas sustoja, bet koks progresas sustoja, viskas ateina į palaimingą būvį, kur viskas yra lygu, ir tai yra tolygu mirčiai.
Štai jums dar viena analogija: jeigu norite, kad krentantis iš viršaus į apačią vanduo suktų turbinas ir gamintų elektros energiją, viena vandens masė turi būti viršuje, o kita – apačioje, ir energija gaunasi iš to skirtumo. Prie balos nepastatysi atominės elektrinės. Ežeras niekur neteka, jis lygus. Parodykit hidroelektrinę tiems, kas kovoja su nelygybe, ir paklauskite, ar nereikėtų kažkaip pasiekti, kad abi vandens masės būtų tame pačiame aukštyje? Kažin, ką jie sakys.
Tony Soprano, personažas iš serialo Sopranai, kalbėjo (tiksliau, aktorius kalbėjo, o parašę buvo scenaristai) apie tai, kaip veikia nusikalstama grupuotė. Pinigai lipa į viršų, o šūdai teka į apačią. Iš tikrųjų taip veikia ne tik nusikalstama grupuotė, bet ir bet kuris verslas. Kuo prastesnis ir primityvesnis darbas ir kuo daugiau problemų ir nemalonumų darbuotojas turi savo užduotyse, tuo mažesnis uždarbis. Nes pinigai visada lipa aukštyn. Kas avialinijoje uždirba daugiausiai pinigų? Lakūnai, kurie pilotuoja fantastiškus, šimtus milijonų kainuojančius orlaivius, ir oro linijos vadovai, kurie sėdi dideliuose biuruose su langais, per kuriuos matosi debesys ir orlaiviai. O tie, kam tenka nemaloniausias darbas – darbuotojai, kurie priima skundus iš keleivių, kurių bagažas prapuolė, ir klausosi jų riksmų ir nusiskundimų ir kvailo sarkazmo, uždirba labai nedaug.
Tai gali patikti, gali nepatikti, bet toks yra gamtos dėsnis. Ką reiškia – tai neteisinga? Gal kažkam neteisinga atrodo ir tai, kad po sekmadienio eina pirmadienis, ir kad yra metų laikų kaita. Tai nereiškia, kad reikia bandyti išjudinti žemės ašį.
Nelygybė yra gamtos dėsnis, kaip žemės trauka, su kuria nepasiginčysi. Bandantys ginčytis su žemės trauka šimtmečiais griūdavo, prisirišę sparnus, nuo aukštų bokštų ir užsimušdavo. Dar nė vienas neįrodė galįs skristi, bent jau iki tol, kol nebuvo pastatyti pirmieji orlaiviai (žinau, kad čia daug apie orlaivius, bet jie labai tinka analogijoms, nes visais laikais orlaiviai žavėjo žmonių vaizduotę – neatsitiktinai uždirbę labai daug pinigų milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau užsimanydavo sukurti savo oro liniją).
Bandantys ginčytis su nelygybe, kaip su prigimtine žmonių socialine sankloda - kur yra sėkminga, besistengianti, gudri ir ambicinga mažuma ir rami, be ambicijų, dauguma – keldavo revoliucijas, kuriose arba žūdavo patys, arba pražudydavo daug žmonių, ir tie revoliucionieriai, kuriems pasisekdavo, patys tapdavo privilegijuota mažuma ir susigriebdavo didžiąją dalį viso, kas yra gero.
Po visų revoliucijų vienintelis pokytis buvo pasikeitusi mažumos sudėtis, o dauguma, kuri jokių ambicijų neturėjo ir tenorėjo gyventi ramiai ir snūduriuoti, kaip paprasti žmonės, likdavo ten, kur ir buvo. Nes visada pagrindinis faktorius yra ne tas, kur tu atsiduri (kaip sakoma, tinkamu metu tinkamoje vietoje), o tas, kur tu nori būti ir ką tu nori veikti. Kitaip tariant, ar tu spėji ir gebi nuspręsti kažką pats, ar sėdi ir snūduriuoji, kol kažką apie tave nusprendžia kiti.
Vienas dalykas, kurio niekada nepakeisdavo jokios revoliucijos, besišaukusios lygybės, būdavo nelygybė. Ji buvo ir likdavo, kaip naktis ir diena. Galima protestuoti, kiek tik nori, prieš vasaros ir žiemos nelygybę, reikalauti, kad visą laiką būtų tokie švelniai idealūs pavasariniai orai, bet nuo tų reikalavimų niekas nepasikeis.
Ir štai jis, vienas pagrindinių skirtumų tarp veiklios mažumos, kuri turi didžiąją dalį viso gėrio, ir inertiškos daugumos, kuriai lieka trupiniai: dauguma žmonių turi zoologinę sprendimo ir pasirinkimo baimę.
Sprendimas visada turi kainą. Kažką gauni ir kažko atsisakai. Bet tik priėmęs sprendimą kažką gauni. Išvengęs sprendimo negauni nieko. Posakis apie riziką ir apie tai, kad kas nerizikuoja, tas ir šampano negeria, yra labai teisingas: rizika yra visada sprendimas.
Bailioji dauguma yra sukūrusi didžiulį kiekį elegantiškų eufemizmų savo bailumui pateisinti ir įvilkti jį į respektabilumo rūbą. Aukso viduriukas, balansas, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, kad visi būtų laimingi, visada reikia saiko – visa tai yra tik kiti žodžiai bailumui dangstyti.
Jokio laimingo auksinio vidurio nėra. Laimė yra ne tada, kai truputį gerai ir truputį blogai, kažkur per viduriuką. Laimė yra tada, kai nori, kad būtų gerai. Laimė yra tada, kai turi tai, ko norėjai, tiksliai tai, o ne kokį nors saikingą viduriuką tarp geidžiamo dalyko ir to, kas tau visai nerūpi.
Kai sieki kokios nors moters, tai tikslas yra gauti ją, o ne aukso viduriuką – tokią visai neįdomią jos klasiokę, apie kurią net jokių minčių neturi. Ir jei sieki moters, tai sieki moters, o ne kad leistų už papuko saikingai palaikyti.
Jei nori kepsnio, ir nesiruoši valgyti mėšlo gabalo, tai koks nors varškės apkepas, kuris yra lygiai aukso viduriukas tarp dviejų, visiškai nėra idealus pasirinkimas. Idealu yra gauti būtent kepsnį, kurio ir norėjai. Beje, vegetariškas sojų kepsnys, imituojantys jautieną, irgi nėra joks aukso viduriuko sprendimas, bet čia jau tokia labiau kulinarinė pastaba, o kulinarijai ir gastronomijai šiuose tekstuose tikrai ne vieta.
Taip pat nėra laimingo vidurio ir protingo balanso tarp onkologinio susirgimo ir sveikatos. Ne, man nereikia šiek tiek sirgti vėžiu, aš noriu radikaliai juo nesirgti. Tai mano besaikis noras. Aš noriu ne pilkų atspalvių tarp ligos ir sveikatos, aš noriu sveikatos, visiškos ir absoliučios. Jei jums atrodo, kad truputį sirgti yra kažkaip lyg ir geriau, nes taip jaučiatės truputį kažkiek subalansuotai, tai jums sėkmės, bet aš taip nenoriu ir man nereikia. Ar kas nors kam nors linki saikingos sveikatos?
O sakykite, ar savo namie norite gerai veikiančios santechnikos, ar jums atrodo kukliau ir protingiau, jeigu šiaip viskas veiks normaliai, bet pora čiaupų varvės (kai dėl kuklumo, tai apie šį žodį mes, regis, jau kalbėjome, ir kalbėsime dar, bet kuklumas nėra dorybė, o yra baisi, pančiojanti, energiją atimanti, neveiklumą skatinanti yda)?
Nes čia būtų toks balansas tarp geros ir blogos santechnikos, taip sakant, gero veikimo ir blogo veikimo pilkasis atspalvis? Ne, velniop. Aš noriu būti ekstremistas varvančių čiaupų atžvilgiu. Aš juos kategoriškai atmetu ir jokio saiko jausmo šiame sprendime nėra. Man tų varvančių čiaupų nereikia nė vieno net dėl įvairovės. Aš nenoriu jų net matyti, man jie neįdomūs, ir galite vadinti mane čiaupų varvafobijos auka, bet aš toks štai radikalas.
Žinote, kodėl anglams taip nesiseka su Brexitu ir jie sau pasidarė tokį galvos skausmą? Nes jie galvojo, kad turi pakankamai kiaušų, kad pasirinktų tarp narystės Europos Sąjungoje ir nepriklausomybės nuo jos, nubalsavo, o paskui išsigando savo pačių sprendimo ir tada pradėjo galvoti, kaip čia suradus aukso vidurį, gal mes truputį būsime Europos Sąjungoje ir truputį joje nebūsime, ir, žinoma, taip nebūna, nes nebūna dalinio nėštumo ir nebūna dalinės pilietybės. Ir kadangi visa šalis kolektyviai atsisakė būti kurioje nors pusėje, padaryti pasirinkimą, tai ji patapo nevykėlių šalimi.
Jei peržvelgsite didžiausius šio ir praėjusio amžiaus išradimus ir verslo pasiekimus, pamatysite, kad nors ir agresyviai siekiantys geriausio, didžiausio, greičiausio kartais nusisukdavo sprandą ir kartais jiems nesisekdavo, bet kartais pasisekdavo, ir labai įspūdingai, o štai tie, kas galvojo, kaip kažką kažkaip čia padarius per vidurį, visiems po lygiai, niekada nieko nepasiekdavo.
Pradedant nuo vidaus degimo variklio, kurio išradėjai tikrai nebandė padaryti taip, kad tik degalai tyliai ramiai sudegtų – ne, jie pažabojo oro ir degalų mišinio sprogimą – iki didžiausiųjų verslų, kurie siekė būti viršūnėje, o ne kur nors pusiaukelėje, visos sėkmės visada rėmėsi į ekstremalius, ribinius dalykus. Į juodą ir baltą, karštą ir šaltą, greičiausią ir lėčiausią, aukščiausią ir giliausią.
Kosminiai laivai, reaktyvinis variklis, internetas, biochemija, genų inžinerija – pasiekimas visada yra smaigalyje, maksimalioje koncentracijoje, didžiausioje įmanomoje jėgoje ir pataikyme tiesiai į dešimtuką. Niekas neina į olimpines žaidynes, svajodamas užimti ketvirtą vietą, o jei taip svajoja, tai negauna nė ketvirtos. Nė vienas normalus futbolo treneris arba žaidėjas nesvajoja apie lygiąsias.
Kai žmonės siunčia pašto siuntą iš Vilniaus į Kauną, tai nori, kad ji ekstremaliai ir nekukliai, radikaliai ir išsišokėliškai pasiektų adresatą Kaune, o ne kokio nors aukso vidurio – iš siuntėjo Vilniuje paėmėm, bet siuntinys voliojasi paskirstymo punkte ties Vieviu, tai čia toks mūsų aukso vidurys tarp pristatymo ir nepristatymo.
Ir taip yra su viskuo. Rūkyti yra blogai, nerūkyti yra gerai. Penkios cigaretės per dieną nėra nei aukso vidurys, nei laimingas pasirinkimas, nei optimalus variantas, kurį rekomenduoja gydytojai.
Vogti yra blogai, nevogti yra gerai. Kas savaitę po truputėlį nugvelbti, žinant saiką, nėra moralus pasirinkimas.
Kalbant apie saiką, mes kitą kartą būtent apie jį ir pakalbėsime: saikas, kaip ir kuklumas, yra melagingos vertybės, tai net ne vertybės, o nepasiekiančių tikslo (arba jo net neturinčių) apsigaudinėjimas.
