Net į kainą, nors ir taip didelę, nesvarbu, nežiūrime, užsimerkiame, nes mūsų sąžinė rami – šiuo savo kilniu gestu mes prisidėjome prie to, kad Žemė, žmonių planeta, būtų išsaugota ar bent mums gyviems esant nesubyrėtų ir kvėpuotų lengviau.
Viskas būtų puiku, jei ne tas mažytis „bet”, kurio mes savo hipsteriškai teisuoliškomis akytėmis nenorime matyti. Toks mūsų elgesys, deja, taip pat neekologiškas ir neatsakingas, pavyzdžiui, vien todėl, kad miestuose bei keliuose dėl tokių „sąmoningų ekologinių pirkinių” susidaro sunkvežimių spūstys.
Taigi, kitąkart, kai mindami savo elektrinius dviratukukus nuodysimės automobilių išmetamosiomis dujomis įstrigę tarp sunkvežimių ir svajosime apie geresnį ateities pasaulį su elektrinėmis mašinomis etc. (beje, jų gamyba laaabai neekologiška, kaip ir mūsų elektrinių dviračių baterijos bei jų labai neaiškus, tikrai nedraugiškas gamtai likimas pasibaigus galiojimui), nesipiktinkime taip jau, mieli hipokratiškos natūralos broliai ir seserys. Juk sunkvežimių vairuotojai daro viską, ką gali, kad tik kuo skubiau eilinei jautriai hipsteriškai sielai pristatytų socialiai atsakingoje internetinėje parduotuvėje pirktas ekologiškas šukas, dantų šepetį ar masažinį kilimėlį jūsų, be abejo, taip pat ekologiškai ir socialiai sąmoningai katei. Na, o jei dar netiks ar nepatiks ir sumanysite nemokamai grąžinti – dažniausiai tai būna iš anksto numatyta jau viliojimo į pirkimo aktą spąstuose, ups – spūstys dar padvigubės.
Bet gi nesijaudinkime taip, tuoj siuntinius pristatinės dronai ir visos neekologiškos spūstys bei sąžinės epilepsiniai traukuliai išnyks. Bent jau tokią šviesią ateitį savo vizijose ir sapnuose mato internetinio prekybos giganto „Amazon” įkūrėjas Jeffas Bezosas. Tuoj visi gyvensime išmaniuose namuose, visi elektroniniai „devaisai” bus sujungti ne tik tarpusavyje, bet ir su mūsų kortelėmis, o dar šviesesnėje ateityje ir su mūsų smegenimis bei elektroniniais čipais mūsų riešuose, ir mums pakaks tik panorėti, minties galia užsisakyti, mirktelėjus susimokėti ir dronas per pusdienį pristatys tą naujausio modelio ekologišką stebuklą į mūsų taupiuosius išmaniuosius namučius. Ir jokių spūsčių kelyje, jokių išmetamųjų dujų, jokių sąžinės konvulsijų, tik susimokėk ir viskas tavo.
Deja, nemokamas ar pigus būna tik sūris spąstuose, net žiurkės tą suprato ir išmoko vengti spąstų, o mes, žmonės, dar vis ne – pamatę užrašą „Free”, „Discount”, „Sale”, „Black Friday” pamirštame, kad toks pedalas „stabdis” išvis egzistuoja. Remiantis JAV atliktais tyrimais, tas įsivaizduojamas tobulas „Amazon” ateities pasaulis dar tik embriono stadijoje, o jau griauna realųjį šiandienos pasaulį – apie milžino keliamą pavojų ekonomikai, ekologai ir socialiniam visuomenės klimatui šią savaitę buvo kalbėta ir Prancūzijos Nacionalinėje asamblėjoje.
Vienas iš pranešėjų, politikas Mounir Mahjoubi, pateikė daug nedžiuginančių faktų. Pavyzdžiui, Prancūzijoje 1 darbo vieta, sukurta „Amazon”, panaikina 2,2 darbo vietas nedidelėse, kaimynystėje įsikūrusiose prekybos įstaigose. Pernai dėl šios priežasties išnyko 7900 darbo vietos, lašas jūroje dešimtis milijonų gyventojų turinčioje šalyje, bet lašas po lašo ir ekonominę krizę prišaukia bei „geltonąsias liemenes” į gatves protestuoti iškviečia, o tada jau visi verkia. Panaši statistika ir kitose šalyje.
Ir negali pykti, verslas, ypač didysis, supranta tik vieną kalbą – pelno, pinigų bei produktyvumo sintezę, o mes, klientai, norime greitai, šiltai, neišėjus iš namų, pigiai ir patogiai. Tai ir sukasi linksma kapitalistiška karuselė: vienas „Amazon” darbuotojas, kad ir dirbdamas vergiškomis sąlygomis (nematau, taigi nežinau, taigi sąžinė negraužia, sakysite), it robotukas atlikdamas daugybę su kitais darbuotojais-robotukais paminučiui susinchronizuotų operacijų, sugeba sugeneruoti 600 000 eurų, kai tuo tarpu eilinis fizinės parduotuvės darbuotojas – vos 270 000 eurų – nereikia būti genijum, kad suprastum, kuris darbuotojas labiau džiugina Jeffą. Be to, vieną dieną žmogiški robotukai bus pakeisti tikraisiais – tie nepavargsta ir nezyzia, nestreikuoja. Ir išauš nauja era – „Amazon” produktyvumas bei pelnas šoks į neregėtas aukštumas, o laimingi džiūgaujantys klientai (tiesa, tik tie, kurie robotų eroje turės darbus ir pinigų) gaus siuntinius vos per kelias valandas. Tik štai ką darysime mes, žmonės, retoriniu klausimu iš tribūnos gąsdino M. Mahjoubi Prancūzijos Nacionalinės asamblėjos narius, kurių rinkėjai ateityje taps piktais alkanais bedarbiais.
Piktąjį paukščiuką primenanti mūsų sąžinės žadintoja Greta Thunberg and co. bei mes, sąmoningieji hipokratiški hipsteriai, nuolat kalbame apie šiltnamio dujų efektą ir kaip čia atsisakius kepsnio vakarienei, kad tik mažiau kenktume planetai, nes per tas bezdančias karves dangus griūna – dėl jų išmetamų dujų plonėja ozono sluoksnis ir šiltėja žiemos Lietuvoje, o Veneciją skandina rekordiniai potvyniai. Bet kai spaudžiame mygtuką pirkti, vargu ar susimąstome – „Amazon” skaitmeninių duomenų centrai yra tokie milžiniški, kad 2018 metais generavo tiek šiltnamio efektą sukeliančių dujų kaip visa Portugalija. J. Bezosas, 2018 metais pardavęs 11 milijardų vienetų reikalingų ir nereikalingų prekių, žadėjo sumažinti CO2 emisiją, įmonės veiklai pajungti alternatyvius energijos šaltinius etc., bet jo žodžiai taip ir liko pakibę ore – „pažadėjo – patiešijo, netęsėjo – negriešijo”.
Beje, ar žinote, kad „Amazon Web Services” įmonės teikia savo paslaugas bendrovei „Palantir”, abejotinos reputacijos kontorai, padedančiai dar vienam šviesios ateities vizionieriui Donaldui Trumpui identifikuoti ir sulaikyti migrantus, nelegaliai kertančius šalies sienas?
Pasak nerimą Nacionalinėje asamblėjoje pasėjusio prancūzų politiko, tokie prekybos milžinai kaip „Amazon” naikina ir žmogiškumą. Tikrai patogu pirkti internetu, bet, kaip juokauja mano pažįstami prancūzai, „Amazon” neduos prizų niekam nereikšmingam maratonui tavo vaikų mokykloje, tu negalėsi paprašyti, kad priimtų tavo paauglę dukrą savaitės stažuotei, kuri yra privaloma visiems prancūziukams prieš apsisprendžiant, ar jie nori tęsti mokslus licėjuje, ar pereiti į profesinę mokyklą, bet įstaigos nenoriai priima nepilnamečius net ir savaitei, nes iš jų – menka nauda, nulis pelno, tik atsakomybė.
Be to, „Amazon” tikrai nepaguos tavęs, kai eisi liūdnas namo po nenusisekusios darbo dienos ar kivirčo su mylimuoju, o nuobodžiaujantis mažas komersantas „ant kampo”, tavo kaimynystėje, tikėtina, pamatęs tavo parūgusį veidelį, tars kokį šiltesnį žodį ar prajuokins banaliu juokeliu, mažais žmogiškumo gestais atsidėkodamas už tavo, kad ir finansinį, bet nuolat jam demonstruojamą lojalumą.
Nes, pasak prancūzų politiko M. Mahjoubi, pirkdami, atiduodami savo pinigus, mes išreiškiame ir savo politinę bei pilietinę valią – nuo mūsų priklauso, kas bankrutuos, o kas sems visą finansinę grietinėlę, galbūt mainais už tai visuomenei duodamas labai mažai. Pavyzdžiui, smulkmena, bet šviesios ateities pranašė „Amazon”, viena po kitos valganti darbo vietas Prancūzijoje ir semianti prancūzų pinigus į kišenes, mokesčius susimoka ne šioje meilės šalyje, o ten, kur mokesčių našta kiek lengvesnė – Liuksemburge. Ir toks veiklos voratinklis visame pasaulyje – panašu, kad dideli turtuoliai verkia tik meksikietiškose telenovelėse.
Lapkričio 29 dieną, penktadienį, Žemei mūsų planetai išauš dar blogesnė diena nei kasdien – „Juodasis penktadienis”, kai viskas, net mūsų sąžinė, kainuos per pus, o gal ir dar mažiau. Iš JAV visame pasaulyje it viduramžių buboninis maras paplitusi didelių nuolaidų visoms prekėms diena pratina mus visus pirkti daug ir pigiai, norėti net ir to, ko mums nereikia, bet kai taip pigu, negali nenorėti. Per vien dieną išleisime milijonus, prigaminsime daug šiukšlių, o kiek dar prieš tai gamtos ir žmogiškų išteklių prireikė, pagaminti visai tai masei prekių, kurias it uraganas per vieną dieną nušluosime.
Prancūzijoje net mažieji prekybininkai, „Made in France” apologetai, iki šiol vengę žaidimų nuolaidomis, nes jų sąžiningas antkainis nesuteikia galimybių nuleisti kainą 70 proc., be to, tai kenkia jų prekės ženklo filosofijai bei devalvuoja patį prekės ženklą, dabar yra priversti pataikauti „Juodojo penktadienio” madai, jeigu nori nepralošti galutinai konkurencinėje kovoje su didžiaisiais tinklais bei internetinės prekybos magnatais. Todėl šiemet jie skelbia ne tik „Juodąjį penktadienį”, bet ir visą „juodąją savaitę”, o kai kurie žada ir nuolaidas, ir „perki vieną, antrą gauni nemokamai” akcijas.
Bet grįžkime į milžiną pasaulį. Būtent „Juodieji penktadieniai”, vartojimo be stabdžių puota maro metu ir užaugino finansinius sparnus „Amazon”, pavyzdžiui, per keletą metų leido jam įsitvirtinti Prancūzijoje kaip drabužių bei elektronikos tiekėjui Nr.1 (priminsiu, nemokantis mokesčių šioje šalyje).
Nes tik toks milžinas gali sau leisti taip ženkliai dempinguoti kainas, dažnai net rizikuodamas nusivažiuoti į minusą, kad nors kiek sąmoningam pirkėjui norom nenorom turėtų kilti klausimas – už kokius grašius tuomet ta prekė turėjo būti pagaminta, kai net medžiagos jai turėtų kainuoti daugiau, ir kokios šiuolaikinio vergo rankos ją gamino, kokiomis sąlygomis ir už kokį atlyginimą, kokie stebuklingi nykštukai atgabeno ją į Europą iš kito pasaulio krašto, jei viską atskaičiavus, dar ir J. Bezoso naujam lėktuvui liks pelno?
Šiemet „Juodojo penktadienio” proga Prancūzijos „Green Peace” kartu su dar keliomis asociacijomis ragina sąmoningus pirkėjus pasirašyti peticiją „Stop „Amazon” ir jos pasauliui” bei lapkričio 29–30 dienomis prisijungti prie taikių pilietinių „Amazon” boikoto akcijų, kad pelnu kvepiantis penktadienis iš tiesų virstų juodžiausia diena „Amazon” ir nors kartą pakviptų finansine katastrofa. Akcijos organizatoriai teigia, jog ši mokesčių lengvatomis besidangstanti socialiai neatsakinga bendrovė yra tikra katastrofa ne tik pasaulio ekonomikai, socialiniam visuomenės modeliui, bet ir ekologijai.
Deja, manau, kad ši kilni akcija tėra XXI amžiaus donkichotų kova su pinigų malūnais – mes, žmonės, tokie akli iš godumo, kad „Amazon” net nepajus šito socialiai ir ekologiškai angažuoto uodo įkandimo, bet bent gal jau išgirs jo zyzimą. Didžiausią naudą matyčiau, jei „žalio uodo” zyzimą išgirstume mes, perkantieji.
Aš pati esu didi mėgėja pirkti internetu, taigi šiuo straipsniu kaip ir metu akmenį į savo ekologiškai bei socialiai atsakingai nusiteikusios sąžinės daržą. Vis dėlto, kai galiu, perku kaimynystėje – štai šiandien vietinėje nedidukėjė parduotuvėlėje pirkau žymiai brangesnį, bet skanesnį, mažame ūkyje pagamintą sūrį, šnektelėjau su pardavėja dar kelias minutes apie šį bei tą, pasiūlė dar receptą vakarienei ir su kuo tas sūris dera patarė. O galėjau panašų, bet pigesnį ir prastesnės kokybės sūrį nusipirkti čia pat dideliame prekybcentryje, bet nenorėjau tam dideliam anonimui atiduoti savo pinigų – tai mano pasirinkimas, mano mažas antikapitalistinis maištas.
Kaip ir „Amazon” – net neskaičius jokių ataskaitų ir tyrimų intuityviai vengiu ten pirkti, per dideli jie man, kad būtų tikri ir patrauklūs. Ir jei jau kažką mirk-gyvenk reikia nusipirkti internetu, tai perku iš mažų „no name” gamintojų ar kūrėjų.
Net galiu išlementi šiokį tokį pasiteisinimą savo virtualaus vartojimo nuodėmėms pateisinti: gyvenu mažame 250 sielų kaimelyje Prancūzijoje, taigi, neturiu kitos išeities kaip tik pirkti internetu – jei man iš tiesų reikia svajonių batų (kadangi esu snobė, mea culpa, perku tik ilgai grojančius batus, pageidautina pagamintus mažose gamyklėlėse ar ateljė, ne „Made in China”, o tokių bet kur nerasi net ir didmiesčiuose), tai iki jų kaip ir iki didesnio miesto mažiausiai pusantro šimto kilometrų – ar pirkdama gyvai, ar internetu, vis tiek prigaminsiu daug CO2.
Be to, pasaulis dabar toks didelis. Ir jei man gyvybiškai reikia tų itališkų rankų darbo batų iš Manueliui priklausančio mažyčio stilingo butiko „Oak” Madride, kuriuos mačiau prieš porą mėnesių gyvai, o dabar tie batai mane kankina kone kasdien pasirodydami jo „Instagrame”, tai nelėksiu gi aš į Madridą. Taigi susirašau su Manueliu ir virtualiu būdu įsigyju batus be jokios sąžinės graužaties – mažoji komercija nors šiandien mano nedideliu indėliu kažkiek praturtėjusi ir išgelbėta bent trumpam. O ir koks smagus buvo pats pirkimo procesas, kai į tavo klausimus atsako ne virtuali asistentė-robotė, o tikras Manuelis, butiko savininkas, dar ir pajuokaujantis su tavim ir komplimentais pasišvaistantis, netgi prisimenantis, kaip tu prieš porą mėnesių buvau užsukus pas jį ir ką juokingo tada sakei. Ir šitas žmogiškas ryšys neturi jokios kainos ir joks patogumas ar greitas pristatymas per vieną dieną man asmeniškai to neatstos.
Todėl aš, išlaidžioji šarka, tikrai už tai, kad pirktume, nes tai yra trumpas, bet efektyvus asmeninio džiaugsmo šaltinis bei ekonomikos variklis, norim mes to ar nenorim. Bet aš už tai, kad pirktume lėtai ir išmintingai, nesvarbu, internetu ar gyvai, bet pageidautina kuo dažniau – iš šio pasaulio mažųjų. O „Amazonui” duokime pailsėti šį penktadienį. Bent jau aš asmeniškai iš principo nieko nepirksiu šią juodą nuolaidų dieną.
