„Atsiprašau, nesupratau?”, – klusteli pasimetusi nėščioji.
„Matau mėlynes ant jūsų rankų, lygiai tokias pat, kaip tada, kai aš treniravausi džiudžitsu... Ir ne pirmą kartą jau matau, tai galvoju, kad drąsiai jūs čia treniruojatės, būdama nėščia...”, – atsako jai užkalbinusioji.
„Ne, aš tiesiog nukritau nuo laiptų”, – atsako.
„Tai kokio modelio tie jūsų laiptai, kad jus vis krentate?”, – perklausia nėščiosios sunerimusi mama. Nors mintyse jau žino atsakymą: tas laiptų modelis – aukštas, gražus, su ūsais ir akiniais, turintis prestižinį darbą ir puikų vardą visuomenėje (tikrai nėra kaip skirtis, o dar du vaikai – vienas jau yra, kitas pakeliui, ir šiaip žmogus neblogas, tik retkarčiais, vis tie laiptai).
„Jeigu jau tie laiptai tokie pavojingi, vis neleidžia jums pakilti, tik žemyn nuleidžia, tai gal metas pagalvoti apie laiptų modelių keitimą? Dėl viso pikto – štai jums telefonas, jeigu pasiryšite”, – sako užkalbinosioji mama.
Nėščioji suvokia: iš matymo pažįstama moteris suprato, kad ji – smurto šeimoje auka bei bando jai padėti. Ji paima pagalbos telefono numerį.
„Nes iš tiesų, kiek gi mes kentėsime tuos laiptus, kurie tiek moterų kasmet nuleidžia po žeme”, – užbaigia šį satyrinį, bet iš tiesų apie didelio masto tragediją bylojantį, stand up komedijos epizodą Nicole Ferroni, jauna moteris, aktorė ir laidų vedėja, beje, buvusi biologijos mokytoja, kuri per savo mokytojavimo karjerą matė ne vieną panašų smurto šeimoje liudijimą.
Kai matome, kaip stipriai, dažnai bei aistringai vienas kitam antausius skaldo abiejų lyčių įsimylėjėliai prancūziškuose filmuose, gal net galime pagalvoti – „na ir keista tų prancūzų aistringos meilės ar romantikos samprata, bet taip turbūt priimta pas juos, tokia turbūt ta prancūziška meilė”. Bet iš tiesų, romantikos ar erotikos visame tame bei realiame prancūziškame besikirvirčijančių porų gyvenime nedaug – šalyje kas tris dienas nuo esamo ar buvusio sutuoktinio, sugyventinio, širdies draugo smurto miršta moteris.
Lapkričio 25 d. pasaulyje minima Tarptautinė kovos su smurtu prieš moteris diena. Ta proga organizacija „Prancūzijos moterys prie JT” kartu su kitomis moterų teises ginančiomis organizacijomis ragina vyriausybę terminą „moteržudystė” įtraukti į baudžiamąjį kodeksą kaip atskirą nusikaltimą bei taikyti sugriežtintą bausmę už jį.
Tikimasi, jog termino „moteržudystė” pripažinimas teisminėje sistemoje būtų svarbus, ne tik simbolinis žingsnis ginant smurto aukas. Nors kai kurie teisininkai, teisėjai ir advokatai išlieka skeptiški bei nemano, kad naujo termino įvedimas yra būtinas ir kad tai tarps proveržiu kovoje prieš moterų smurtą. Pasak jų, žmogžudystė yra žmogžudystė, sunkus nusikaltimas neskirtomas į lytis, be to, sutuoktinio (vyro ar moters) nužudymas jau yra įtrauktas į Baudžiamąjį kodeksą kaip nusikaltimas sunkinančiomis aplinkybėmis. Todėl, pasak jų, keisti reikėtų ne terminus, bet tobulinti pačią sistemą nuo momento, kai moteris singalizuoja smurtą artimoje aplinkoje, organizuojant jos apsaugą iki teismo proceso bei supaprastinant bylos nagrinėjimo teisme procesus.
Kol moterų teisių gynėjai ir teisininkai ginčijasi, Prancūzijoje moterys miršta arba patiria prievartą, smurtą. Štai ir berašant straipsnį nugirdau pranešimą: vos 18 metų sulaukusi mergina, aštuntą mėnesį nėščia, ką tik išgelbėta nuo prieš ją smurtavusio bei ją bute įkalinusio dešimčia metų vyresnio sugyventinio. Kol jis kažkur mieste linksminosi su kita širdies drauge, savo būsimo vaiko motiną didvyris tiesiog užrakino namuose be maisto atsargų, galimybės išeiti ar su kuo nors susiekti. Name, kuriame ji buvo įkalinta, kaimynų nėra. Laimei, vilties netekusiai aštuoniolikmetei šiaip ne taip pavyko prisišaukti pagalbą per langą, pamačius vieną iš retų praeivių atokioje gatvelėje, kur yra poros būstas.
Per beveik vienuolika šių metų mėnesių Prancūzijoje nuo smurto artimoje aplinkoje žuvo 116 moterų, 2018 metais – 121. Atrodo neįtikėtina, bet net 40 proc. smurto atvejų pasireiškia pirmąkart arba pakartotinai, kai moteris yra itin pažeidžiama – laukiasi kūdikio.
Smurto aukų skaičius kasmet didėja ne tik šioje šalyje, bet ir visame pasaulyje. Ekspertai skambina pavojaus varpais ir todėl, kad viena iš didėjančio mirtingumo priežasčių be įprasto buitinio smurto – porų gyvenime vis labiau populiarėjantys sado-mazo meilės žaidimai, kurie neretai baigiasi partnerės pasmaugimo meilės akto metu.
Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas taip pat pripažįsta: kova su smurtu prieš moteris – nacionalinės svarbos reiškinys, ir moterų saugumas turi būti užtikrintas įstatymais bei realiomis priemonėmis, todėl kitąmet numatoma didinti valstybės biudžetą šiai problemai efektyviai spręsti.
Prancūzijos teisingumo ministrė Nicole Belloubet praėjusią savaitę paviešino kelis metus daryto tyrimo ataskaitą. Duomenys surinkti išnagrinėjus 2015–2016 metais į teismą patekusius bei ištirtus 88 atvejus, kuriuose sutuoktinis ar partneris nužudė arba kėsinosi nužudyti sau artimą moterį. Ataskaita atskleidė ne tik didelį problemos mastą, bet ir tai, kad smurto šeimoje aukos nepakankamai apsaugotos ir dabartinė teisminė sistema nepajėgi jų apginti.
Visų pirma, dėl daugybės asmeninių priežasčių moterys vengia kreiptis pagalbos – bijo dėl savo, savo vaikų ir artimųjų saugumo bei gyvybės, yra manipuliuojamos ar finansiškai priklausomos nuo sutuoktinių, jaučia gėdą, nenori viešinti šeimos problemų, galvoja, kad niekas jų negirdės, nesupras ir dar labiau pažemins, nežino, kur kreiptis etc. Bet pagrindinė problema dar opesnė, pasirodo, dėl spragų prancūzų teisminėje sistemoje, net 85 proc. oficialių skundų policijai ar teismams dėl smurto šeimoje prieš moteris neturi tęsinio ir būna nenagrinėjami, ir tik 18 proc. virsta tikromis bylomis su nuosprendžiu bei realia pagalba moteriai. Taigi, Stambulo konvencija pasirašyta jau seniai, bet Prancūzijos moterims nuo to – ne saugiau.
Žvelgiant į šią teisingumo ministerijos ataskaitą ir liūdną statistiką į mūsų visų galvas bei sąžines nori nenori lenda mintis – jei ne visų, tai beveik kas antros mirties galbūt buvo galima išvengti. Nes iš ataskaitoje minimų 88 mirtino smurto aukų net 41 proc. moterų ne kartą kreipėsi į policiją ar teisėsaugą pranešdamos apie persekiojimą, fizinę ar moralinę prievartą, šantažą, bet niekas realiai neatskubėjo joms į pagalbą.
Ši ataskaita tapo atspirties tašku ir vyriausybei yra pateiktos net 24 realios rekomendacijos, kaip veiksmingai kovoti su šia problema.
Pavyzdžiui, svarstoma panaikinti medicininės paslapties neliečiamybę – daktaras, matydamas smurto žymes ant moters kūno, privalės pranešti apie tai policijai, net jeigu pacientė prieštaraus šiam jo žingsniui. Kol kas taip elgtis medikai galėdavo tik nepilnamečių ar neįgalių asmenų atvejais. Tiesa, kai kurios medicinos atstovus vienijančios asociacijos baiminasi, kad smurto šeimoje aukos, sužinojusios mediko ketinimus pranešti apie smurtautojus teisėsaugai, gali ateityje vengti lankytis pas jų šeimos problemas paviešinusį daktarą konkrečiai arba išvis vengti medicininių vizitų, kas pastūmėtų moteris į dar didesnį pavojų.
Viena iš rekomendacijų numato ir tai, kad potencialus smurtautojas tam tikrais atvejais turėtų nešioti apykoję, kuri neleistų jam nepastebėtam prisiartinti prie aukos arčiau nei 500 metrų. Taip pat smurtautojas, apie kurį buvo pranešta oficialioms institucijoms – merijai, medikams, policijai, soc. tarnyboms etc., dar iki teismo turėtų būti stebimas elgesio specialistų, redukuojamas psichologų, socialinių darbuotojų ir t.t., taip tikintis sumažinti jo agresijos proveržių tikimybę, juos numatyti ir kontroliuoti.
Ieškoma būdų, kaip smurto aukų apklausos procesą padaryti kuo labiau humanišku, pavyzdžiui, kad moterys, patyrusios tai šeimoje, neprivalėtų vėl ir vėl iš naujo pasakoti savo traumuojančios patirties vis naujiems bylą tiriantiems asmenims ar jos globą organizuojantiems socialiniams darbuotojams.
Tyrimas taip pat atskleidė, jog policininkai bei socialiniai darbuotojai ne visada sugeba ne tik tiksliai nustatyti gresiančio pavojaus laipsnį, bet ir nemoka bendrauti su prievartos bei smurto aukomis. Todėl kitąmet psichologiniam pareigūnų ir darbuotojų parengimui bus skiriamas didelis dėmesys. Nes baimė būti nesuprastai, išjuoktai, pasmerktai, įžeistai – viena iš priežasčių, kodėl moterys vengia ieškoti oficialios pagalbos ir rizikuoja savo gyvybe tylėdamos.
Kol didieji protai ir biurokratai svarsto, kaip išgelbėti pasaulį, ką gi galime daryti mes, paprasti mirtingieji?
Visų pirmą, nebūkime abejingi ir nebijokime patys. Jeigu matote, kad kažkas jūsų aplinkoje pernelyg dažnai užsiima džiudžitsu ar turi netinkamo modelio pavojingus laiptus, pasielkite kaip aktorė, kurią cituoju straipsnio pradžioje, – supratingai užkalbinkite, paklauskite, pasiūlykite pagalbą.
Aš iki šiol negaliu sau atleisti, kad kartą pamačiusi nėščios bendradarbės mėlynę po akimi pasitenkinau jos atsakymu – „nukritau nuo laiptų”. Dar ilgai svarsčiau, kaip čia nuo tų laiptų reikia kristi, kad mėlynė paakyje atsidurtų – ne kaktoje, ne ant skruosto, Buvau tuomet jauna, be gyvenimiškos patirties, smurto aplinkoje nemačiusi ir man net į galvą nešovė, kad prieš mane – tikrų tikriausia tyli smurto šeimoje auka. Juolab, jos laiptų modelis, kaip ir dauguma smurtautojų, viešumoje buvo šarmingas džentelmenas, deklaruojantis meilę ir pagarbą moterims – negalėtum ir pagalvoti, kad namie jis virsta siautėjančiu demonu ir bando pagarbą sau išsireikalauti kumščiu. Laimei, viskas tą kartą baigėsi gerai. Vėliau dar kelis kartus mačiau ją, susikovusią su laiptais, bet ji kategoriškai vengė tos temos, o aš neturėjau drąsos kištis ne į savo reikalus – dabar jau taip bailiai nesielgčiau.
Prancūzijoje tiek smurto aukos, tiek liudininkai, raginami kreiptis ne tik į policiją, jei nedrąsu, galima kreiptis į savivaldybes, merijas, kurių atstovai nurodys socialinius darbuotojus, teisininkus, psichologus, šeimos tarpininkus, galinčius pagelbėti ieškant išeities tokiose situacijose, taip pat suteiks moralinę bei juridinę paramą, jeigu tektų kreiptis į teisėsaugos organus, suras laikiną prieglobstį smurto aukai bei jos vaikams etc.
O moterų, kurių laiptai labai slidūs, prašau: būkite matomos, netylėkite, nebijokite, negyvenkite iliuzijomis, kad jis tuoj pasikeis. Jokia tariama gėda, tariamas materialinis komfortas ar saugumas, tariama didelė judviejų meilė ir aistra, tariama viltis „tai nutiko tik vieną kartą, nes šiaip jis geras žmogus” ar „vaikams reikia tėvo”, ar pasiteisinimai „jis man sulaužė nosį tik todėl, kad buvo su žiedu, kitaip net mėlynės nebūtų likę, nenorėjo jis, netyčia”, niekas nevertas jūsų gyvybės aukos. Ir neapsigaukite, jei jis prieš jus šiandien kelia „tik” balsą. Tai nereiškia, kad jo „toks” charakteris, ir jums tik reikia truputį pakentėti – išsiauklės arba praeis, tai lygiai toks pat smurtas, tik žodinis, psichologinis, bet gali galintis virsti smūgiu. Ir jūs neprivalote to kęsti, juolab tyloje bei vienatvėje. Nes nėra tokio modelio laiptų, kurių nebūtų galima išrinkti ir išmesti.
Nes, kaip sako tie romantikai aistringi prancūzai, kurie iš tiesų gerbia ir myli mus, moteris: prieš moterį negalima užsimoti net gėle.
