Kodėl realybėje tokių mokyklų kuriama pranašumo ir neabejotinos sėkmės iliuzija taip greitai išsisklaido ir nepavirsta apčiuopiama nauda? Jei jau minime tokius terminus, kaip „elitas“ ar „prestižas“ (neabejotinai besisiejančius su brangiai apmokamu mokslu), tai kur jų galutinis rezultatas? Kur iš tų mokyklų išėję šalies prezidentai, ministrai, ambasadoriai, generolai, Nobelio premijų laureatai? Bent jau „Eurovizijos“ ar „X faktoriaus“ nugalėtojai?
O gal tos naudos ir nėra? Gal todėl Suomijoje, kurios švietimo sistema mes taip žavimės, ir nėra privačių mokyklų, kurios galėtų pasiūlyti Jūsų vaikui automatiškai tapti sėkmingesniu už kitus? Gal tam reikalingos kitos savybės?
Žinoma, mūsų šalies elitas pasirūpina savo atžalų sinekūromis – diplomatinėje tarnyboje, ES institucijose, savivaldybėse, ministerijose ir kitose negudriose vietose. Tačiau akivaizdu, kad aukščiausius politikos ir verslo elito postus, kuriems užimti jau reikia pasistumdyti pečiais ir šiek tiek įmantresnių intrigų, užvaldo visai kito tipo žmonės – dažniausiai išeiviai iš kaimo, žemesnės kilmės, plėšresni, agresyvesni ir ne tokie mandagūs, tokie, kurių karjeros sąlygas kažkada nusakė Šarūnas Marčiulionis, pirmą kartą patekęs į NBA treniruotę: „alkanas bėga greičiau“.
Tačiau ir ten patekę žmonės savo manieromis ir gyvenimo būdu neišvengiamai vėl pradeda orientuotis į aristokratiją ir skuba leisti savo vaikus į tas pačias „prestižines“ mokyklas. Nes galiausiai suvokia, kad jų vaikams ne trumpalaikė karjera, o kilmė ir alumnis yra svarbiausias stabilumo garantas šiame chaotiškame pasaulyje. Nes į aristokratiją lygiuotis yra smagiau ir prasmingiau. Nes titulas ir statusas yra tai, kas žavi ir masina viso pasaulio žmones (argi nejuokingai atrodo mūsų prasisiekėliai, skubantys susikurti vardinius automobilių numerius ir šeimos herbą?).
Taip, istorija išravėjo Lietuvos kilminguosius – šiandien senovinių bajorų palikuonys dažniausiai gyvena nepritekliuje, jų kilmės dokumentai kabo ant suskilinėjusių daugiabučių sienų, o bajorų sąjungos susiėjimai primena „film noir“ scenas. Tačiau jų kilmė yra tai, kas sudaro mūsų civilizacijos vertybinį pagrindą, ir tik į ją visiems „nuvorišams“ ar kitokiems prasisiekėliams belieka kreipti savo snapus.
Europietiškos aristokratijos gyvenimo kriterijai yra paprasti, bet logiški. Jei gyvenimas Jums suteikė galimybių pasirodyti kitiems, neužmirškite, kad Jūsų kilmę išduos elgesys, pasaulėžiūra ir kriterijai, kurių laikotės. Turtas nėra privalomas, atvirkščiai, net esamas yra slepiamas. Tačiau vedliu ir susižavėjimo objektu lengvai tapsite, pademonstruodami savo klasinį isškirtinumą.
Taigi, aristokratiškos kilmės žmonės:
1. Atsakingai žiūri į savo maistą ir dietą – ir kalba ne apie gurmanišką virtuvę ar molėkulinę kulinariją. Kilmingi žmonės nevalgo maisto degalinėse. Nevalgo maisto eidami ar sėdėdami už vairo. Aukščiausios klasės žmonės išvis nevalgo paprastų žmonių akivaizdoje.
2. Yra gurmanai, bet visiškai nemoka gaminti maisto – nes maisto gamyba yra plebėjiškas užsiėmimas.
3. Moka organizuoti dideles vakarienes – tai reiškia, kad žino, kaip tinkamai susodinti vakarėlio svečius. Po tokio vakarėlio nepamiršta pasiųsti šeimininkams padėkos žinutės.
4. Stengiasi kuo mažiau apnuoginti savo kūną – senovinė taisyklė teigia, „kuo daugiau tavo nuogo kūno pamatys pasaulis, tuo sunkiau bus susigrąžinti savo reputaciją“.
5. Rūpinasi sveikata – geriausi kilmingo žmogaus draugai yra gydytojai ir asmeninis treneris. Sportas savo malonumui, beje, irgi buvo išrastas kaip aristokratų užsiėmimas. Tai reiškia, kad kiekvienas kilmingas žmogus moka slidinėti, joti ir valdyti jachtą. Kalbant apie tokias senovines sporto rūšis, kaip polo, golfas ar kroketas, visuotinai pripažinta, jog šiais laikais tai yra „nuvorišų“ užsiėmimai.
6. Išmano vynus – ne tik metų ar pilies, bet ir kalno šlaito lygmenyje.
7. Moka groti bent vienu muzikos instrumentu – muzikos pamokos yra privalomos kiekvienam aristokratų vaikui. Kilmingi žmonės taip pat moka ir šokti – bent jau klasikinius šokius. Kai kuriuose šalyse, pvz., Vokietijoje, aukštuomenė nevengia susirinkusi kartu ir padainuoti.
8. Yra išsilavinę – į Lietuvą taip pat pagaliau atėjo aristokratiška mada būtinai stoti į universitetą, nes ta – ne pasirinkimo reikalas, o privaloma sąlyga. Skirtumas tas, aukštuomenė, skirtingai nuo prastuomenės, siekia studijuoti ką nors lengvo ir neorientuoto į konkurencingą karjerą, pvz., teologiją ar politikos mokslus. Žemesniųjų klasių vaikai vertina gerus pažymius ir įrašus savo CV, nes suvokia, kad tai yra jų bilietas kelyje aukštyn, gi aristokratijai to visai nereikia, jai yra svarbiau išsiugdyti ir ištobulinti avantiūros instinktą. Be to, išsilavinimas nesibaigia pabaigus mokyklą ar universitetą – aristokratai investuoja laiką ir energiją į skaitymą, diskusijas, iškalbos lavinimą. Tai lemia ir šeimos laisvalaikio pramogas – kinas, koncertai, bibliotekos, muziejai ir kultūriniai renginiai, t.y., viskas, kur gali išmokti ar sužinoti kažą naujo. Iš to ir aristokratiška tradicija – kiekvieną savaitę perskaityti nors po vieną naują knygą.
9. Mokosi užsienio kalbų – tik jas besimokantieji žino, kiek daug galimybių tai atveria ir kokia efektyvi tai proto mankšta.
10. Skaito popierinius laikraščius ir žurnalus.
11. Turi giminaitį kariškį – Lietuvoje dėl istorinių aplinkybių ši tradicija yra labai reta (pamenate klasikinę Lietuvos genealogijos paradigmą: „vienas sūnus – gydytojas, kitas – kunigas, trečias – raštininkas“? Kariškiui mūsų sąmpratoje vietos nėra). Tais laikais, kai tarnybos Europos kariuomenėse buvo perkamos, tokia tradicija buvo puikus būdas apsivalyti išsaugant švarų nacijos kraują – kad ir koks kvailys užimdavo aukštą karininko postą, bet jis netrukdavo ir žūti, nes narsa – buvo privalomas aukštuomenės charakterio bruožas. Pamenate garsųjį Napoleono pasakymą, „husaras, kuris 30-ies dar nežuvęs, ne husaras, o šlamštas!“? Beje, ši tradicja taip pat reiškia, kad visiems kilmingiems žmonėms nėra svetima medžioklė ir šaudymas.
12. Palaiko gerus santykius su savo šunimis.
13. Visada išpažįsta tik tradicinę religiją – tarp bajorų nebūna mormonų, scientologų, Jehovos liudytojų ar dar kokių nors „dvidešimtpenkiatūkstantininkų“ sektantų. Aristokratai žino, kaip elgtis religinėse apeigose ir ceremonijose, bet širdyje suvokia, kad tai tik privalomas „teatras“.
14. Turi iš kartos į kartą perduodamų giminės relikvijų – tai gali būti bet kas: laikrodis, rašiklis, balnas, apranga, slidės.
15. Daug keliauja – ne vien utilizuoti savo turimą bagažą, bet ir praplėsti akiratį.
16. Vengia kalbėti apie pinigus – aristokratai nekalba apie pinigus tol, kol to nereikalauja aplinkybės (beje, aristokratai išvis nekalba apie save neklausti). Geras tonas reikalauja neigti savo statusą ir, ginkdie, nepabrėžti to, kad esi turtingas.
17. Mėgsta gauti ką nors nemokamai – gal už sukauptas mylias ar lojalumo taškus. Kaip teigia senovinė žydiška išmintis, „turtingas ne tas, kuris švaisto, o tas, kuris turi“. Derėtis ir gauti gerą kainą yra savotiškas kilmingų žmonių sportas – jis įrodo aukštus protinius gebėjimus.
18. Gyvena aktyvų socialinį gyvenimą – kaip sakoma Holivude, „svarbu ne tai, ką žinai, o tai, ką pažįsti“. Alumnis yra svarbus aristokratų gyvenimo veiksnys.
19. Teikia pirmenybę kokybei prieš kiekybę – tai lemia, kad aristokratai moka pasirūpinti ir prižiūrėti tai, ką turi.
20. Nelaiko drabužių ir automobilių statuso simboliu – sėdėti už paprasto automobilio vairo yra madinga aristokratiško socialinio koketavimo forma. Nešioja tai, kas yra patvaru ir klasika – drabužius iš tvido, perlus, vaškuotas striukes, rankų darbo avalynę. Gera kokybė ir neutralios spalvos yra visada madingos aristokratijos tarpe, vadinasi, yra geriausia investicija. Apranga ir aksesuarai yra paprasti, skoningi, su minimaliu juvelyrikos ir bižuterijos kiekiu, visada švarūs ir tvarkingi.
21. Įvaldę geras manieras – trumpiau tariant, moka elgtis oriai ir garbingai bet kurioje socalinėje situacijoje.
22. Leidžia daug laiko su savo vaikais – nes iš visų pripažintų 15-os socialinių institucijų, aristokratijos požiūriu, šeima yra svarbiausias vaiko asmenybės ugdymo elementas.
23. Savanoriauja – bet ne visur, kur papuola.
24. Myli bet kurią savo vyriausybę – nors šiaip balsuoja tik už dešiniąsias partijas. Aristokratų tarpe nebūna socialdemokratų ir komunistų.
25. Nevartoja žodžių „blogai“, „pavojinga“, „baisu“ – vietoje to sako „ne pats geriausias“, kelia iššūkį“, „verčia susimąstyti“.
26. Kuo daugiau laiko leidžia gamtoje – savo dvaruose ir sodybose. Miestai su savo fabrikais ir mašinų spūstimis buvo sukurti proletariatui, ofiso planktonui ir smulkiems namudininkams.
27. Moka bendrauti su bet kurio socialinio sluoksnio žmonėmis – ir ypač palaikyti „small talk“. Kilmingą žmogų pažinsi iš taisyklingos kalbos, turtingo leksikono, humoro jausmo. Skirtingai nuo plebėjams uždraustų temų apie politiką, religiją, ligas, aristokratai vakarėlių metu kalba apie politiką, religiją ir ligas.
28. Laiko atstumą tarp savęs ir paslaugų teikėjų, tokių kaip vairuotojai, valytojai, sargai – familiarumas nėra priimtinas, bet mandagumas su jais bendraujant – būtinas.
29. Suteikia savo vaikams tik tradicinius vardus – tai buvo aišku jau ir Smetonos laikais: atkreipkite dėmesį, visi Lietuvos valstybės patriarchai turėjo paprastus vardus, tokius kaip Jonas ar Petras. Ir jokių Filomenų ar Haroldų – jie būdingesni jauniems Lietuvos pokario partizanams ir aštuntojo dešmtmečio hipiams.
30. Nešioja tvarkingas šukuosenas – senovinė aristokratiška tradicija reikalauaja, kad šukuosena išliktų nepakitųsi nuo vidurinės mokyklos laikų.
31. Visada vaikšto pakėlę galvą – aukštai iškėlus galvą lengviau ir kvėpuoti.
32. Niekada garsiai nesijuokia – juokas yra lengvai nustebinamo silpno prasčioko ženklas. Kaip buvo sakoma jau antikos laikais, „kuo žmogus labiau išsilavinęs, tuo sunkiau jį prajuokinti“.
33. Moka mokesčius laiku.
34. Narkotikai ir kaljanas? Žinoma, kodėl gi ne? Tik niekada viešoje vietoje!
