Man humoras, įsikibęs į parankę panelei saviironijai, padėjo iškelta galva ištverti ir savo bei sūnaus paauglystes, ir vyrų neištikimybes, ir dvejas skyrybas, ir vėžį, ir bepinigizmo periodus, ir garderobo peršokimą nuo 36 iki 42 dydžio, ir draugų bei tėvų netektis, ir teroristus vadovus bei klientus, ir artėjantį susitikimą su Klimu ir Maksu bei karščio bangas, ir kitas dideles bei mažas gyvenimo išdaigas.
Maža to, apsaugojo nuo žvaigždžių ligos ar snobiškos arogancijos priepuolių tada, kai gyvenimas imdavo plačiai šypsotis ir berti Visatos dovanas. Išmokau vieną iš laimės pamokų – į nieką nežiūrėti rimtai ir, ypač svarbu, nesusireikšminti.
Todėl vis galvoju – bet tai kaip turėtų būti sunku gyventi žmonėms, kuriems humoro ir saviironijos jausmai amputuoti ar neišsivystę. Juk visos problemos, net minimalios, užgriūna jų pečius be jokio gailesčio, iš rimtųjų. Net rytinis žvirblio šūdukas ant pakaušio priverčia juos ištarti „Man kaip visada nesiseka”, ir taip eilinį kartą save pastatyti į patį liūdnųjų gyvenimo riterių bei „lūzerių” eilės galą. Nuoširdžiai man jų gaila, bet jie bent nepiktybiniai.
Deja, yra daug pavojingesnis sluoksnis žmonių. Ir jie, kaip kokia nepaneigiama aksioma, – kibesni net už alkanas erkes pavasarį ar žiemos gripą. Įsivaizduoja turintys tobulą humoro jausmą, o todėl ir teisę terorizuoti juo aplinkinius.
Taigi drąsiai, nuolat bei ne vietoje „mėto bajerius” iš kurių patys ir kikena. Ir dar kažkodėl priverčia tave jaustis idiotu, o ne patys tokiais pasijaučia, kai tu nustėręs net nežinai, kaip ir reaguoti į tą humoristą. Arba kaip jį kuo greičiau užkimšti, nes jis jau tiek įkyrėjęs, kad bijai įvykdyti netyčinę žmogžudystę praradęs kantrybę.
Nes kaip susivaldyti neužmušant bent žvilgsniu vyro, kurio žmona komoje, jūs abu budite prie jos lovos ir turite nelaimę kelias paras dalintis vienu butu netoli ligoninės, o jis, vėlų vakarą grįžus abiem į laikiną būstą, po vakarienės staiga pajuokauja: „Jeigu ne tokios aplinkybės, ateičiau pašildyti patalų”.
Nieko asmeniško, „just bajeris”, sakysite. Nuryji ir tai, kad žinant jo reputaciją, šis juokas – indas su dvigubu dugnu, toks, apie kurį sakoma – kiekviename juoke yra dalelė juoko, o visa kita – tiesa. Bet iš pagarbos draugei apsimeti, kad nepastebėjai „liapsuso”, tik sužaibuoji be žodžių piktą ir trumpam šmaikštuolį užkemšantį žvilgsnį. Nes negi riesies ir aiškinsi kažką apie padorumą, praleistą progą patylėti ar #metoo humoro karaliui – vis tiek nesupras, Nutari – geriau pataupysi savo dvasinę energiją morališkai nelengviems budėjimams ligoninėje.
Dar su siaubu pagalvoji, kiek tų humoro perlų vargšė draugė turėjo iškęsti ilgais bendro gyvenimo vakarais… Meilė tikrai paverčia mus aklais ir kurčiais bei nemąstančiais, laimei. Kitaip, kai kuriais itin nevykusių pasirinkimų atvejais, išprotėtumėme iš siaubo bei nuobodulio arba, prablaivėję nuo meilės eliksyro, sudegtume iš gėdos prieš save pačius. Nes deja, tik pasakose „jie apsivedė ir gyveno ilgai bei laimingai”, o realiame gyvenime dažniausiai „jie apsivedė, praregėjo, o tada gyveno (ne)ilgai ir baisiai nuobodžiai, kankino save bei aplinkinius”.
Kol gaili draugės ir savęs bei bandai nurimti, mintis apie jo nužudymą kirba vis garsiau ir visai ne kur giliai pasąmonėje, o jau čia pat paviršiuje – tenka tvardytis iš paskutiniųjų, todėl per vakarienę net vengi imti peilį į rankas, nemandagiai plėšai mėsą vien šakute – toliau nuo pagundos, nuo mirtinos nuodėmės ir kalėjimo.
Nors beveik esu tikra: pakaktų ir vidutiniškai gero advokato bei teisėjo su teisingu humoro jausmu – būčiau išteisinta, o nužudymas perkvalifikuotas į priverstinę gynybą. Nes blogas juokas, kaip ir blogas žodis, – žudo, žeidžia ir kerta daug skaudžiau, nei tikras ginklas ar tas žymusis lašas nikotino, kuris net arklį nužudo, kur jau čia trapią žmogišką sielą.
Tokiems humoristams pragare turėtų būti sukurtas atskiras ratas, apie kurio egzistavimą net Dantė neįtarė ir kuriame kankinimai būtų itin sadistiškai rafinuoti, su velniams būdingu karštu it smala humoru, nenuobodūs, taip sakant. Tegul bent post factum ir post mortem atkenčia už visas tas iš mūsų gyvenimų pavogtas valandas, kai kankino mus savo mirtinai nuobodžiu ir gašliu humoru.
Deja, pragaro ratas jiems dar neišrastas, o jie tarsi dauginasi – vos užkemši žvilgniu vieną, jau lenda kitas iš pakrūmės išsišiepęs nuo paties savo šmaikštumo. Ne veltui dar senovės romėnai sakydavo – „stultorum numerus est infinitus” – kvailių skaičius neribotas. Bene vienintelė patarlė, kuri išliko mano atminties užkaboriuose iš lotynų kalbos pamokų. Kokia taikli, kai pagalvoji…
Turiu vieną tokį gerbėją-kaimyną savo prancūziškame rojuje Issigeace. Jis kaip kokia mafija: kiekvieną vidurdienį ateina į mano galeriją pasiimti savo duoklės – „bonjour" ir bučinio į skruostus. Aš nieko prieš, tikrai pasiaukočiau, nurašyčiau į labdarą pagyvenusių vienišų vyriškių labui bei gerovei tą savo „bonjour” ir bučinį – žinojau gi, kokioj bučiuoklių šalyje apsigyvenau ir kad bučiniai čia – kasdienio mandagumo neišvengiama dalis.
Bet tuo įkyruolis neapsiriboja – jis nori pasikalbėti ir pokalbio pradžiai visuomet „pamėto” keletą savo firminių, nuolat besikartojančių, dažnai gašlokų, nejuokingų bajerių, nuo kurių man norisi prasmegti iki pat Arkties. Tomis akimirkomis tikrai mieliau atsidurčiau akis į akį su baltąja meška nei su prancūzu be humoro jausmo. Šiaip, teisybės dėlei, turiu pripažinti, kad prancūzų tautos humoras yra puikus, aštrus, subtilus ir tarp eilučių, labai drąsus ir labai apribos, be to, dažniausiai visais atvejais man tinka ir patinka. Deja, vargšas Bernaras – nemaloni ir nuobodi išimtis, erzinanti kaip rakštis po panage.
Paliepti tiesiog atsiknisti liežuvis neapsiverčia – nėra jis blogas žmogus, tas kaimynas, tiesiog savo galimybių nesuvokiantis bei talentus pervertinantis nelaimėlis, kokių pilna šioj žemėj.
Todėl bandau visas įmanomas mandagesnes atsikratymo juo taktikas, gal padės. Pavyzdžiui, neišeinu į gatvę priešais savo galeriją apie vidurdienį, kai yra didelė tikimybė, kad jis eis pirkti baguette – prancūzai gi pamišę dėl šviežios baguette ir perka ją bent du kartus per dieną. Nepadeda: grobuonis be humoro jausmo prieina prie lango ir žiūri, ar aš viduje, o tuomet pastebėjęs veržiasi į vidų bučinio.
Kartais apsimetu, kad nematau arba labai intensyviai kalbu telefonu – emocinis šaltumas atbaido. Trumpam, deja. Mano kankintojas nueina, padeda bagetę į automobilį, apsuka ratą it koks ryklys aplink banglentininką ir vėl grįžta duoklės.
Vasarą dar bandau išsisukti, kad karšta, prakaitas žliaugia, nesibučiuosiu. Bet tai neapsaugo nuo jo humoro, hrrrrrrr....
Kartais tiesiog slepiuosi: pamatau jį einant ir susigūžiu, padedu galvą ant savo senovinio Napoleono III epochos stalo, ant kompiuterio klaviatūros, o tokie paaukštinti stalčiukai ant stalviršio mane užstoja. Kol kas tai vienintelis veiksmingiausias būdas – Bernaras manęs nemato ir nedrįsta įsliūkinti vidun.
Tik štai jei tuo metu į galeriją įeina klientai, tai juos gerokai išgąsdinu išlysdama beveik iš po stalo su savo „bonjour, madame, bonjour monsieur”. Bet dažniausiai tai būna žmonės su humoru – pasijuokiame visi. Aš net papasakoju, nuo ko slepiuosi – suokalbiškai supranta.
Kartą, kai tas nejuokingo humoro savininkas it maniakas tykiai slankiojo po mano galeriją, palaimingai besišypsodamas (turbūt jau iš anksto džiaugėsi savo kokiu nors sugalvotu „blague” – „bajeriu”) ir laukdamas momento, kai klientai išeis ir jis galės pasidžiaugti keliolikos minučių vienatve su manimi, viena iš lankytojų priėjo prie mano stalo ir paprašė tušinuko. Ji užrašė kažką ant lapuko ir ištiesė man: „Ar matote tą vyrą? Jei reikia pagalbos, mes galime likti kurį laiką, nebijokite”.
Nusišypsojau, linktelėjau su padėka ir brūkštelėjau: „Aš jį pažįstu, jis nepavojingas, tik mirtinai nuobodus”. Čia jau moteris pradėjo garsiai juoktis – ir iš šios nevykusį detektyvinį filmą primenačios susirašinėjimo situacijos, ir iš vargšo mirtinai nuobodaus „maniako”, ir saviironiškai iš savęs bei savo perdėtos reakcijos į „pavojų”.
Aš irgi užsikrėčiau jos juoku ir pradėjau kvatoti. Dar buvau jai nuoširdžiai dėkinga už tai, kad neliko abejinga galimo pavojaus akivaizdoje ir parodė dėmesį. O dar labiau, kad mūsų juokas nubaidė misterį nuobodųjį – susigūžęs jis tuojau pat išsliūkino iš galerijos taip ir nepakankinęs manęs.
Iki kito karto, tiesa. Nors, turiu pripažinti, po šio įvykio jo vizitai suretėjo – garsus juokas, pasirodo, it koks česnakas atbaido visų rūšių vampyrus bei nuobodžius juokautojus.
Sako, netgi charizmos galima išmokti. Galbūt ir humoras – taip pat išugdoma savybė?
Kartais utopiškai pasvajoju: būtų visai ne pro šalį įdiegti privalomus humoro suvokimo bei generavimo testus, kuriuos išlaikius būtų išduodami įgaliojimai ar sertifikatai juokauti – savotiškos vairavimo humoro džiunglėse teisės? Jei tai taikoma vairavimui, kodėl netaikoma juokavimui – juk ir tas, ir tas užsiėmimas malonus bei nepavojingas tau pačiam bei aplinkiniams tik tada, kai gerai išmanai, ką darai, kada reikia stabtelti, o kada staigų posūkį padaryti.
Testų neišlaikiusiems būtų nustatytas humoro deficitas, kaip kokio vitamino D trūkumas, nuo kurio mes visi, šiauriečiai, taip kenčiame, ar koks dėmesio koncentravimo sutrikimas. Ir išrašytas gydymas, pavyzdžiui, privalomi trijų mėnesių humoro kursai. Po kurių galbūt ir būtų šansų išlaikyti testus bei gauti tą taip išsvajotą sugebėjimo juokauti sertifikatą.
Žinant ir suvokiant savo problemą – oficialiai psichologų ar pripažintų humoro guru patvirtintą netalentingumą humorui, jo sklaidai bei suvokimui, blogiausiu atveju, jei net ir nepavyktų kursų metu pažadinti savyje to deficitinio jausmo, tai pakaktų bent jau išmokti patylėti. Ir nepraleisti progos tą padaryti kuo dažniau. Vien jau tai ženkliai palengvintų daugelio mūsų gyvenimus.
Ir tik nesakykite, kad dėl skonio ir dėl humoro nesiginčijama, nes visi turi skirtingą suvokimą. Visi mes savo kompanijose, darbuose, vakarėliuose turime po nejuokingą juokdarį, nuo kurio visaip norisi pabėgti. Ir, dieve apsaugok mus, kad tai būtumėme ne mes patys ir ne mūsų antrosios pusės, kankinančios savo draugus, artimuosius bei nepažįstamuosius.
