Štai ir dar vieną draugę išsivedė makabriško šokio ritmu. Dėkinga esu mirčiai tik už tai, kad išvadavo ją nuo galimų kančių bei ilgų metų ant patalo. Bet kas jos prašė taip anksti pasirodyti ant mūsų draugystės ir gyvenimo slenksčio?
Štai ir dar vieną draugę išsivedė makabriško šokio ritmu. Dėkinga esu mirčiai tik už tai, kad išvadavo ją nuo galimų kančių bei ilgų metų ant patalo. Bet kas jos prašė taip anksti pasirodyti ant mūsų draugystės ir gyvenimo slenksčio?
Ir dar prieš pat Vėlines, prieš pat lapkritį ir jo egzistencinį niūrumo liūną…
Tas lapkričio liūdesys, kaip paklydusi katė lietuje, – negali jo išvengti, negali nuo jo nusukti akių, apsimesti nepastebėjęs, nematęs. Vis tiek užsuks į tavo sielą pasisvečiuoti ir pripėduos, po to teks ilgai šluotis, tvarkytis, rankiotis save po šaukštelį, kaip sako prancūzai.
Liūdi išėjusio draugo, apraudi artimą, bet iš tiesų labiausiai tokią akimirką tau gaila savęs, likusiojo.
Kažkada seniai sėdėjome su sūnumi vienoje Paryžiaus kavinėje. Jis ilgai stebėjo netoliese prie staliuko laikraštį (taip taip, tada dar nebuvo iPhone epidemijos, be to, Paryžiaus kavinėse dar iki šiol gerbiami ir vartomi šlamantys popieriniai laikraščiai) skaitantį vienišą monsieur. Stebėjo, kažką sau mislijo, kol pagaliau ištarė: „Gyvenime yra du tipai žmonių: laukiantys ir ateinantys. Laukiančiajam – sunkiau, nes ateinantysis gali ir neatvykti – pamiršti, nenorėti, negalėti…”.
Nustebinta netikėta mažojo filosofo branda, tada jam tebuvo vos kokių trylika-keturiolika pavasarių sukakę, nuo to laiko nebegaliu ramiai žiūrėti į laukiančius. Stebiu ir kuriu istorijas: ko jie laukia, ar ilgai, kokie jausmų tornadai jų sieloje siautėja dabar, ar jiems bus atlygintą už laukimą atėjimu…
Laukiančiajam bent yra vilties. O štai gyvenimo-mirties loterijoje yra tik išėjusieji ir likusieji. Nei tiems, nei tiems – jokios vilties, kad tuoj tuoj atsivers durys ir jis arba ji įeis, apkabins, prisės, ištars žodį, pasijuoks kartu, apibars, nusikeiks tik jam būdingu keiksmažodžiu ir tuo tave prajuokins, sunervuos, pabučiuos, privers verkti, nušluostys ašaras, įžeis, atsiprašys, pakvies į Paryžių, užsakys kavos, padovanos žiedą su deimantu ar išduos…
Išėjusiajam mirtis atėmė tai, kas brangiausia – gyvenimą. Bet mainais (nežinau, ar tai lygiavertis sandoris, bet ne man kištis į madam mirties reikalus) bent padovanojo kitą itin vertingą dovaną – absoliučią laisvę nuo visų žemiškų intrigų, vargų ir kančių, visišką ramybę, prabangą sklandyti virš mūsų, žemės kirmėlių, su palaiminga, išmintinga šypsena, jei tik dvasios gali šypsotis… O ta kiek ironiška šypsena tarsi bylotų: „aš jau savo katorgą pabaigiau, malonumų karuselę išragavau, o jūs ten – laikykitės dar”.
Ir iš tiesų mums, likusiems, daug sunkiau. Sakote, gaila išėjusiojo? Ir taip, kažkiek tikrai gaila, labai netgi gaila. Bet giliai giliai širdyje pripažinkime – raudame savęs. Paliktojo, apleistojo, vienišo, nuo šiol įskilusio lyg indas skausmo ašaroms kaupti…
Puntuku prislegia visi neatsakyti klausimai, neišsakyti pasiteisinimai, atsiprašymai, netgi kaltinimai, visi nepanaudoti meilės ir neapykantos žodžiai. Sielą skaudžiai bado neišnaudotų galimybių pabūti kartu – kol dar visi buvo sveiki gyvi – vielos. Prieš akis šmėžuoja visos tos neatsakytos arba trumpai atsakytos žinutės: „pakalbėsim vėliau… dabar neturiu laiko… gal rytoj…”.
Supranti – išėjusiajam jau gerai, peace and flower, o tau jo trūks nors šunimi kauk. Iš pradžių trūks kas sekundę, vėliau, kas minutę, valandą… Vėliau trūks kas dieną, kas savaitę, net jei negalvosi nuolat, vis tiek širdyje žiojės neužsitraukiantis liūdesio ir netekties krateris.
Liūdi atsisveikindamas, nes žinai, kaip skaudžiai trūks visų tų dalykų, kurių taip ir nenuveikėte kartu ir niekada nebenuveiksite, kaip giliai ilgėsies tų, kurie jau yra jūsų bendrame praeities bagaže…
O kur dar tas smurtautojo-latro našlės sindromas – kai tik artimas žmogus iškeliauja, mes greitai pamirštame visas skriaudas, kliauzas. Mūsų gyvenimus kartinusius nesutarimus ir užkeliame jį ant pjedestalo. O nuo to tik dar labiau skauda, – tarsi koks nemokša smuikininkas savo čirpesiu nepaliaujamai kankintų jautrius ausų būgnelius. Nes kaip ir norėtųsi pasakyti išėjusiajam: „tu buvai toks šioks ir anoks, bet aš tave vis tiek myliu”. Tačiau latro našlės sindromas ir „apie mirusį gerai arba nieko” priesakas neleidžia atverti šitos sielos voties, išsiaiškinti, kad ir post mortem, padėti tašką, atleisti vienas kitam, pravažiuoti ir važiuoti toliau. O neišsakyti žodžiai, nesvarbu, geri ar blogi, slegia ir vėl Puntuku.
Gedėdamas artimo egoistiškai gedi ir savęs. Nes nori nenori atsiduri tiesioginėje akistatoje su neišvengiamybe: kad ir kiek nuo savęs stumtum šią tiesą, pripažink – vieną dieną ir tau teks sušokti tą paskutinį tango…
Telkšo liūdesio balos aplink, tik mes, praradę vaikišką džiaugsmą šokinėti per ir po balas, tiesiog mirkstame, skęstame jose. Melancholiškai kankinanti liūdesio būsena netgi gali būti užburiančiai maloni, narkotizuojanti, įtraukianti, kaip hipnotizuojantis užmigimas amžiams sniego pusnyje.
Todėl labai svarbu neužsižaisti ta kankinančiai malonia būsena (prisipažinkime, visi mes kartais giliai širdyje esame truputį mazochistai ir mums patinka save pakankinti – liūdnais prisiminimais, apgailestavimais, savigailos ir savigraužos priepuoliais etc.).
Per ilgai mėgaujantis liūdesio sukelta būsena ji gali tapti chroniška, o mes tapsime gyvenimo šešėliais, liūdesio narkomanais, pavogsime patys iš savęs dar likusį gyvenimo džiaugsmą.
Patinka man tos Vėlinių žvakelių jūros žvarbioje lapkričio naktyje, patinka slankioti po Rasų ar Bernardinų kapines žvarbų vakarą ir degti žvakeles ant seniai pamirštų kapų…. Bet šiemet, nepykite, nenoriu tradicinių Vėlinių su liūdesiu – jo ir taip per akis paskutines kelias savaites, bijau susisirgti chronišku liūdesiu…
Todėl šiemet norėčiau kažkokiu stebuklingu būdu atsidurti Meksikoje, kur lapkričio 1–2 dienomis jie švenčia savo Vėlines – Día de Muertos, mirusiųjų dieną. Taip, būtent – ne mini, bet švenčia.
Meksikiečiai tiki, kad tą dieną jų mylimųjų mirusiųjų sielos sugrįžta aplankyti gyvųjų. Kadangi svečių, net ir tokių neįprastų, iš Anapilio, laukimas – šventė, tam skrupulingai ruošiamasi.
Ir šią dieną jie ne šiaip mini liūdną mirties faktą, o iš tiesų švenčia bei pagerbia gyvenimus tų, kurie jau apleido šią žemę. Todėl Día de Muertos yra linksma šventė, tarsi pergalingas pono Gyvenimo šypsnys nepaperkamai ir neperkalbamai poniai Mirčiai, nes jie tarsi kokie prakeikti meilužiai – negali nei kartu, nei atsikirai, visada sukasi ratu, tai nugali vienas, tai kitas.
Meksikos, kaip beje ir kitų Pietų Amerikos šalių, kapinės virsta oranžine jūra – kiekvienas kapas, kryželis, akmenėlis nuklojamas oranžiniais serenčio žiedais. Kartais jais žymimi net takeliai nuo kapo iki namų, kad dvasios žinotų, kur grįžti. Sako, kad serenčio gėlių kvapas toks stiprus, kad dvasios, jį užuodusios, tikrai ras kur turi sugrįžti.
Tiek namuose, tiek ant kapų įrengiami altorėliai – ofrendas, ant kurių sunešama tai, ką velionis mėgo – jo mėgstamiausios gėlės, kvepalai, maistas, gėrimai, pastatomos išpieštos cukrinės kaukolės su velionio vardu ir būtinai gražiausia velionio nuotrauka bei žvakė, kad šviestų sielai kelią namo. Taip pat padedama specialiai iškeptos saldžios bandelės – mirusiųjų duona, pan de Muertos, papuošta griaučių kauliukus primenančiomis dekoracijomis ir ašara. Toji actekų deivės Šimalmos ašara ir simbolizuoja mus, likusiuosius, kuriems dar teks ir daug liūdesio, ir gedulo, ir truputis džiaugsmo, net deivei mūsų gaila.
Kai kur Meksikoje mirusiųjų dieną kapinės lieka atviros visą naktį, o šeimos, atėjusios aplankyti savo artimųjų čia rengia piknikus-vakarienes, kviečiasi sombrerais pasipuošusius muzikantus ar patys brazdina gitaromis, kalbasi, vartoja gėrimus, pasakoja anekdotus apie velionį, jo gyvenimą, kartais net pašiepia mirusio artimo kokias savybes ar poelgius, visaip juokauja, žodžiu, tiesiog švenčia gyvenimą. Miestuose ir kaimeliuose visą naktį šurmuliuoja procesijos, kurių pagrindiniai herojai – vyriškos giminės griaučiai calacas ir moteriškosios calaveras aprengti stilingais, žaismingais drabužiais.
Dabar suprantate, kodėl ir aš norėčiau savo liūdesį skandinti toje gyvenimo ir mirties šventėje Meksikoje?
Nes mirusieji yra tol šalia, kol mes juos prisimename tokius, kokie jie iš tiesų buvo, nenucukruoti ir nenuidealizuoti, o prisiminus nebūtina raudoti, galima ir juoktis, kad ir per liūdnas, karčias ašaras. Nes juokas mirties akivaizdoje išsklaido jos dvoką ir baimę. Nes mirusieji visiškai nenori, kad dėl jų amžinai liūdėtumėme – jie nori, kad nors vienas iš mūsų dabar pasidžiaugtų gyvenimu už abu. Čia tik egoistė žmona mirdama liepia vyrui prisiekti, jog jis niekada neves kitos, o tikrai mylinti žmona dar prieš iškeliaudama lyg netyčia parenka vyrui būsimą žmoną, kad neliūdėtų pernelyg ir jos sielai netrukdytų keliauti savais nežinomais mums keliais.
Sako, nėra kito būdo įveikti gedulą, kaip tik įsisąmoninti: kuo labiau mums skauda, tuo labiau mes mylėjome išėjusįjį, be to, už šią meilės dovaną turime būti dėkingi, o kančia – tai kaina, kurią tenka sumokėti. Bet argi turime kitą išeitį? Nebent niekada nemylėti, o tai reiškia – jau iš anksto negyventi?
Amžinas gyvenimo ir mirties tango – faktas, kurio negalime pakeisti. Tad nuskambėjus lemiamiems paskutiniojo tango akordams leiskime liūdesiui tekėti venomis, skverbtis į sielos užkaborius, kurį laiką nesipriešinkime, nerkime į skausmą kaip į meilę – giliai, negalvodami. O panėrę raskime jėgų išplaukti į gyvenimo paviršių ir įkvėpti – tam tinka visos priemonės, kad ir Día de Muertos linksmybės.
Noriu verkti, bet ašaros kažkodėl manęs neištinka – gal pernelyg užsigrūdinau paskutiniu metu nuolat stebėdama mirties tango artimoje aplinkoje? Gal pripranti prie visko kaip kariamas šuo, net prie mirties? Ar tiesiog susitaikai su neišvengiamu faktu ir pats pradedi matuotis mintį, kad vieną dieną visi mes…?
Ne, manau, nesiverkia, nes liūdesys dar neprasisunkia pro savisaugos šarvus – per anksti, jam reikia pritvinkti, pribrinkti kaip audros debesiui, kad prapliūptų nevaldomu ašarų lietumi.
Na, kaip norit, ašaros, – neateinate ir nereikia. Einu geriau ir vietoj jūsų šluostymo pasodinsiu du lauramedžius išėjusios draugės garbei – ji buvo tokia pašėlusi mėgėja kulinarė, gyvenimo ragautoja, seksuali virėja-stebukladarė ir ištisai skabydavo mano lauramedį sode, nes pas ją neva neauga ar tai pamiršo pasisodinti.
Mūsų visų jau nebebus, o lauramedžiai augs, kvepės, skanins kažkieno kito pietus ir vakarienes, šnabždėdami lapais primins apie mus… Gyvenimo ratas suksis.
