Miestuose nebėra pasenusio ir nešvaraus viešojo transporto. Regis, be 5 minučių Šveicarija. Nebėra sulaužytų suolelių miesto skveruose. Išklypusios betoninės trinkelės seniai pakeistos į pjauto akmens grindinius. Šiokie tokie lokalūs pasistumdymai tarp beviltiškai nudėvėto ir kokybiško naujo miestų pakraščiuose dar įvyksta, bet aplinkos kokybė jau tapo standartu, kurio natūraliai siekiama.
Apie tai, kodėl viskas nėra taip, kaip jums atrodo, vėliau, o dabar papasakosiu, ką jūs žinote apie Helsinkį ir Rygą.
Mūsų lietuviškoje sąmonėje Helsinkis ir Ryga yra du nemaži šiaurės Europos miestai su neblogais oro uostais. Viskas.
Toks informacijos kiekis apie kitus artimus ir puikius miestus statistiniam lietuviui yra perteklinis netgi savo turiniu. Kodėl taip yra, klausiate manęs, ir aš jums atsakau: todėl, kad jūs savo aplinkoje sugebate matyti ir įvertinti tik grindinio plyteles, atsitiktinai užaugusį medį ir viešojo transporto sėdynės nudėvėjimo laipsnį. Jūs nesusimąstote apie miestą iš esmės. Juk neklausiate savęs, kodėl aikštes vadinate skverais, o atsitiktinai neužstatytas miestų erdves – aikštėmis. Visiškai neadekvačiai vienus urbanistinius pokyčius vertinate teigiamai, o kitus neigiamai. Juk nevalingai džiaugiatės Rūdininkų skveru, bet pykstate dėl buvusio Žalgirio stadiono užstatymo. Nors pirmasis yra trauminė pasekmė ir miesto svetimkūnis, o antrasis yra natūrali urbanistinės logikos tąsa. Tai visiškai tas pats, kaip būti įsitikinusiu, jog išmuštas dantis puikiai papildo šypseną, o pusę amžiaus veik neskalbtų skarmalų pakeitimas nauja eilute niekam nereikalingas ir netgi kažkuo pavojingas.
Grįžkime į Helsinkį, kuris tiesiog privalo būti matomas kaip lietuviškojo miesto etalonas. Niūrus ir asketiškas iš pirmo žvilgsnio, bet savyje talpinantis daugybę mums privaloma tvarka būtinų kokybiško miesto siekiamybių. Ir ne ne, aš nesakau, kad lietuviškajame mieste nėra geresnių dalykų. Yra. Tik tie dalykai ne itin priklausomi nuo pačio miesto architektūros ar urbanistinių sprendinių.
Bet iš pradžių trumpai apie palyginimą kaip metodą ir kodėl Helsinkis – sektinas pavyzdys, o Ryga – ne.
Tie, kurių bendro supratimo spragos šviečia iš toli, paklaus, kam apskritai reikalingas miestų palyginimas. Tai vadovėlinis beviltiškas atvejis ir paaiškinimas, kad absoliučiai viskas matuojama lyginant, neįneš aiškumo klausiančiajam. Palikime šiuos paklausėjus paribiuose ir nesivarginkime polemizuodami – naudos jokios.
Kiti gi sakysite, kam lygiuotis į Helsinkį? Kodėl ne į Stokholmą ar Kopenhagą? Kam kyla toks klausimas, tiems praverstų trupinėlis XX a. istorijos, kad kuo akivaizdžiausiai pamatytumėm, kiek skirtingi mūsų ir jų likimai bei XXI a. urbanistikos starto pozicijos. Toli gražu ne viskas OK ir Stokholme ar Kopenhagoje, bet ten vyraujančių problemų kilmė anaiptol nėra kylanti iš miestų plėtros ar bendro architektūros vaidmens šalių kultūroje.
Kai kam kils klausimas, ar nevertėtų lygintis su Talinu? Galbūt tam tikru pjūviu tai įmanoma, tačiau nepamirškite, kad Talinas mažas ir jo problemos mažos, o kiekvienas minimalus sprendimas ten turi major impact’ą – tai visiškai skirtinga nuo Vilniaus, kuriame neoficialiai kasdien būna netoli 1 milijono žmonių. Taline skaičiuojama mažiau nei pusė milijono rezidentų, kurių apie 20 procentų kiekvienos savaitės darbo dienomis dirba į Helsinkyje. Tai įvertinus gauname, kad Vilniuje būna apie 3 kartus daugiau žmonių nei Taline. Tema palyginimui išsemta.
Taigi galėtume lygintis tik su Ryga ir Helsinkiu, apie kuriuos, kaip jau anksčiau nustatėme, žinome tik tiek, kad šiuose miestuose yra neblogi oro uostai. Tačiau nesilygiuokime į Rygą, kuri urbanistiškai tiek pat nelaiminga kaip ir Vilnius, o daugeliu aspektų net nelaimingesnė. Čia svarbu prisiminti, jog, skirtingai nuo Rygos, Vilnius galėtų pademonstruoti žymiai daugiau plėtros galimybių, Rygoje gi pasiektos augimo ribos ir jokia masinė imigracija iš kitų kontinentų, kuri pakeistų padėtį iš esmės, nenusimato. Todėl lieka Helsinkis.
Ir taip, visi žinome, kad Helsinkis – jūrų uostas. Kitos galimybės, sakysite. Bet ar pamenate, kad pusė Vilniaus – valstybinis miškas. Tai irgi neišsemiamos galimybės. Bet jūs jų nesemsit ir niekas jų nesems. Greičiau jau būsite priversti bilietą nusipirkti miško, esančio miesto teritorijoje, lankymui. O juk visame tame slypi esminis mūsų ir suomių gyvenimo skirtumas. Helsinkyje gamta yra miestovaizdžio dalis ir puikiai atlieka savo rekreacinę funkciją gyvenamosiose teritorijose. O Vilniaus gamta yra po devyniais užraktais ir saugoma nuo žmonių. Rezultate statistinis suomis gali mėgautis puikia gyvenamąja aplinka naujuose gyvenamuosiuose kvartaluose ant vandens kranto ar miškingoje teritorijoje. Lietuvis gi gali džiaugtis Kalvarijų gatvės lygio urbanistika ir neadekvačiu pavienių medžių, augančių gatvių apsauginėse zonose, mylėjimu.
Skirtingai nuo Vilniaus, Helsinkyje nesunkiai rasite puikų miesto planavimo departamentą, kuris kartu su rinkos profesionalais kiekvienais metais suplanuoja ir pradeda įgyvendinti po keletą esminių miesto plėtros uždavinių. Kiekvienais metais! Tai ir Jätkäsaari uosto ir Vuosaari masinės statybos rajono rekonstrukcija į šiuolaikiškus gyvenamuosius kompleksus, tai ir metro linijų plėtra Espoo kryptimi kartu su lengvojo tramvajaus linijų diegimu šiauriniuose priemiesčiuose ir dar begalė kitų smulkesnių dalykų, įvairiai gerinančių miesto rezidentų gyvenimą.
Lietuvoje – kitokios sėkmės istorijos. Nors uždirbate ne mažiau nei statistinis Helsinkio gyventojas, jūs kažkodėl turite būti laimingas nuo galimybės išsikraustyti iš Karoliniškių į Perkūnkiemį, be jokios tinkamos socialinės infrastruktūros. O štai tie, kurių pajamos kažkokiu stebuklingu būdu yra mažesnės nei jūsų, neišgali nieko, todėl nelegaliai nuomojasi butą iš Svetlanos Giedraičių g. ir kasdien nuo 17.00 spokso TV. Čia jei turi darbą, jeigu neturi – tuomet TV neišjungia visa dieną. Ir tokių vilniečių yra didesnioji dalis, todėl jiems prie sovietmetį menančios vaikų darželio tvoros auganti akacija yra botaninis idealas, o 20 metų senumo automobilis tiesiog natūrali būtinybė nuvežti save iki artimiausio buitinius poreikius patenkinančio taško.
Ar Vilniaus administracija nori šiuos žmones kilstelėti iš duobės į šiuolaikinę aplinką? Nepanašu. Apie socialinį būstą esate girdėję? Sakote, kad tik visiškiems skurdžiams pas mus? O apie viešojo transporto rūšių plėtrą? Ne? Tik apie naujus dyzelinius autobusus? Visiškai teisingai – kam mums tramvajus, jeigu visi Giedraičių g. gyventojai turi po automobilį. Gal girdėjote Vilniaus savivaldybės administracijos direktorių sakant, kad Helsinkio biudžetas 10 kartų didesnis? Kitą kartą, kai išgirsite, papasakokite jam, kad nemaža dalis to biudžeto surenkama iš miesto socialinio būsto nuomos ir miesto viešojo transporto, važiuojančio bėgiais.
Taigi pasidžiaukite, jog gyvenate vienintelėje Europos šalyje, kurioje miestuose nėra bėginio transporto, o praktiškai visas būstas yra privatus, todėl didžioji visuomenės dalis vergauja hipotekai. Užtat esantis transportas, pervežantis neįtikėtiną skaičių pensininkų ir studentų, apynaujis, o tai reiškia, kad gyvenate labai gerai. To jums ir gana.
Pastebėjote, kad apie architektūrą kalbėti net nepradėjome? Pakalbėsime kitą kartą!
