Niekam neįdomu nei filosofija, nei klasika. Nors knygynuose tai viena perkamiausių knygų. Niekas neskaitys, nors vien į kamerinį pristatymo renginį Adomo Mickevičiaus bibliotekoje susirinko pilna didžiulė salė: paklausti, o ne pasnausti. Negali būti! – stebisi prof. Alvydas Jokubaitis (pristatinėjantis ten „Gorgiją“ kartu su manimi). – Gal jie duris supainiojo? Kaip keista: argi įmanoma, jog bent universitetinėje sostinėje būtų bent tiek pajėgių ir motyvuotų ne „žvaigždžių gyvenimams“, o normaliam tekstui žmonių, kiek puslapių „Gorgijuje“?
Jei suskaičiuotume, kiek kartų girdime visais kanalais transliuojamą šį „niekam neįdomu“ apie rimtus ir tikrus dalykus, „kalbėkite paprasčiau“, nes kitaip, esą, publika nesupras (ji, žinia, „tokia buka, kad“, bet tik į tokią, esą, ir dera kreiptis), kartu su humanitarų atsidūsėjimais „Ak, mes, atsilupę nuo pasaulio keistuoliai (jei norime ką nors viešai pasakyti – privalome prisitaikyti, pasirankioti lėkštų, užgaulių, bet autoironija agresiją klausytojų atžvilgiu atperkančių juokelių, lemendami specialiai kuo kvailiau)...“, ko gero paaiškėtų, kad tai – vienintelė ir pagrindinė idėja, kurią ekspertų ir intelektualų būrys šiandien nori visiems pranešti, ir nori (kažkodėl) labai atkakliai.
Užuot pabandęs pranešti ką nors kita. Kad ir: yra tokia knyga – „Gorgijas“, ji įdomi ne tuo, jog sena ir parašyta Platono, o tuo, kad svarsto politines ir nepolitines temas geriau už laikraštieną, o ten veikiantys antikiniai asmenys – kur kas gyvesni ir iškalbingesni už tuščius kostiumus su portfeliais ir televizinius jų veiklos komentatorius.
Nors – o kas, tiesą sakant, yra „toks bukas, kad“ šito nežinotų ar manytų priešingai? Kas būtų reikalingas tokios agitacijos? Koks kitas ekstremalios apatiškos visuotinės kvailybės skelbimų ir prisitaikymų („Žinau, jūs visai primityvūs, tai apipinsiu virtuviniais palyginimais, pritempsiu prie krepšinio, rinkimų, Eurovizijos ir botulino aktualijų, supaprastinsiu, kad net jūs suprastumėte – o tada nuoširdžiai stebėsiuosi, kodėl manęs nesiklauso, ir išvadą pasidarysiu, jog, matyt, supaprastinau nepakankamai“) tikslas, jeigu ne pastatyti neperlipamą sieną tarp „visuomenės“ ir „elito“ (kuris galop elitinis tik tuo, kad niekina „žmones apskritai“ ir pozuoja lyg vienintelis mąstantis, nors reali jo aukštoji protinė veikla prasideda ir baigiasi įsitikinimu, kad „Platonas sudėtingiau, bet niekam nerūpi“)?
Jei tas (amžinai kaltas, kad knygas skaito) humanitaras – dar ir filosofas, „Gorgijas“ jam galbūt pasirodys aktualizuotinas pakeiksnojimams šiuolaikinių politikų kaip ten aprašytų „sofistų“ (iškalbos ir įtikinėjimo meno treneriai, antikos „žvaigždės“, socialinį ir ekonominį kapitalą sukaupusius ambicingo jaunimo rengimu sėkmingai politinei karjerai; vėlesniais laikais šis žodis – nepelnytai – virto „intelektinio sukčiaus“, minios suvedžiotojo, gudraus demagogo sinonimu), paliūdint kartu, kad, deja, filosofai, kaip jis, valstybės nevaldo, „ir tą suprato jau Platonas“. Taip „beaktualizuojant“ kaista ausys ir vėl išsiliejama ant publikos, o juk kalta ne ji ir ne Platonas: kaltas naivus „aktualizavimo supratimas“ ir piktavališkas „publikos“ vaizdinys praktiškai visų jai ką nors šiandien autoritetingai sakančių galvose.
Ne, dabartiniai politikai niekuo neprimena sofistų (neblizga iškalba, nedisponuoja talentais valdyti žodžiu minias ir neužsidirbtų šio meno mokydami nei euro; jie nevaldo, tik užima „valdžios“ vietas, vykdo instrukcijas ekspertų ir biurokratų) – ne sofistų jie įpėdiniai, o, veikiau, Mokslu grįstos Platono Valstybės (jos karikatūros, bet tai, palyginti, nesvarbu). „Gorgijas“ aktualus veikiau atvėrimu perspektyvos, iš kurios galima pamatyti šį ir kitus skirtumus, kartu su panašumais – ne ten, kur tikėtasi (šiuolaikybę – nelabai šiuolaikišką; antikos graikus – ne mažiau šiuolaikiškus ir modernius nei mes; laiko prarają kaip fantaziją; progresą kaip abejotiną...). Meistrišku išskleidimu keblaus odi et amo politinės ir filosofinės egzistencijų santykio: abi nuodija viena kitą, abi ilgisi ir reikalingos viena kitos.
Siužetas – garsaus sofisto Gorgijo, jo mokinio Polo, jauno kylančio politiko Kaliklio, Sokrato jaunystės draugo Chairefonto ir paties Sokrato pokalbis apie retoriką, teisingumą, galią, tirono gyvenimo būdo laimę ar nelaimingumą, artėjantį demokratijos galą, valstybės tikslą, piliečių sielas, filosofo laikyseną ir (dialogo pabaigoje)... mitas apie pomirtinę būklę bei tenykštį teismą.
Antikoje šis dialogas laikytas vienu įvadinių platonizmo tekstų: gera startine filosofijos studijų pozicija. Ir ne vien tiems, kurie jau motyvuoti, kurių nereikia įtikinėti prasmingumu laiko leidimo mąstant: „Gorgijas“ turėjo reputaciją gebėti pakeisti gyvenimą ir tam, kuris iki tol nei skaitė, nei rašė, tik spaudė alyvų aliejų ir ganė avis (o būtent tokiais, tik dar ir antikultūriškai motyvuotais, žmonėmis nūdienos viešumos profesionalai laiko visą visutėlę savo auditoriją) – Aristotelis pasakoja apie ūkininką iš Korinto, kuris, atsitiktinai perskaitęs „Gorgiją“, paliko savo laukus ir vynuogynus idant pažintų Platono terijas, o Diogenas Laertietis mini purpuro žaliavos pardavėją Zenoną, kuris, išgirdęs ištrauką, panūsta sužinoti, kur galėtų sutikti tokių, taip kalbančių žmonių (sutikęs ilgainiui tampa vienu iš jų, filosofu).
Kažką tokio ir turėtų daryti geros knygos. Todėl reikia, kad apie jas išgirstų. Vertėjos ir leidyklos („Žara“) darbas tikrai puikus (o tai, deja, kol kas nelabai būdinga lietuviškiems filosofinių tekstų vertimams: čia išimtis).
