Man regis, per diskusijas įgyvendiname tai, ką vadiname nuomonių įvairove viešojoje erdvėje ir kas sovietų arba bet kurioje kitoje autokratinėje sistemoje išaugusiam žmogui yra pirmas demokratijos simbolis. Tad viešos diskusijos ir ginčai tarsi praktikuoja demokratiją, kurią nujaučiame turį, tačiau vargu ar galėtume sutarti dėl to, kaip konkrečiai ji veikia ir kokiais būdais didėja, mažėja, išsigimsta, sveiksta arba visai išnyksta. Nuo geresnio šių procesų supratimo gali priklausyti valstybės gerovė ir saugumas.
Todėl panašu, kad kaip tik dabar yra verta daugiau diskutuoti apie demokratijos praktiką ir teoriją Lietuvoje. Pirmiausia todėl, kad įpratome diskutuoti, taip pat todėl, kad nuolat kalbame apie demokratiją, šį žodį keliame kaip vėliavą, juo teisiame ir teisiname, paskui todėl, kad kaip valstybė turime labai trumpą nominalaus demokratinio gyvenimo patirtį, o galiausiai dar ir todėl, kad pati sąvoka yra sudėtinga, bet įdomi problema.
Ir ne tik mums. „Demokratija” yra vienas populiariausių žodžių, vartojamų viešojoje erdvėje bet kur pasaulyje.
Ką jis, tiesą sakant, reiškia?
Tarkime, galimas toks pranešimas: „didžiausios pasaulyje demokratinės valstybės – Indijos parlamento vadovas susitikime su JAV Demokratų parlamento pirmininke aptarė galimas sankcijas Korėjos liaudies demokratinei respublikai dėl demokratijos pažeidimų”.
Indija yra didžiausia pasaulyje demokratinė valstybė, nes turi didžiausią skaičių gyventojų, o pagal demokratijos indeksą (kasmet skelbiamą EIU – the Economist Intelligence Unit, nuoroda čia) yra kvalifikuojama kaip „demokratija su trūkumais” ir užima 41 reitingo poziciją. Indija atsilieka nuo Lietuvos tik penkiomis pozicijomis (mes irgi kvalifikuojami kaip „demokratija su trūkumais”), tačiau demokratiškumu lenkia tokias valstybes kaip Slovakija, Argentina, o Lenkiją lenkia net keliolika pozicijų.
Nežinau, kokius demokratijos trūkumus indekso sudarytojai randa Lietuvoje ar Slovakijoje, tačiau Indijoje lig šiol sėkmingai gyvuojanti „povandeninė” (nes oficialiai seniai panaikinta) kastų sistema tampa žiniasklaidos tema per kiekvienus rinkimus, mat paaiškėja, kad balsuojama pagal kastų tradicijas. Tokioje aplinkoje dalit (neliečiamųjų) kastos žmonės, kurių Indijoje bent porą šimtų milijonų, apskritai susiduria su sunkumais, nes „neliečiamumą” ten vis dar daug kas supranta pažodžiui, kad ir ką sakytų indiškojo dvasingumo simpatikai ar Indijos konstitucijos autorius, kuris buvo... iš neliečiamųjų kastos.
Dabar apie demokratų partijas. Jų yra turbūt pusėje pasaulio valstybių, neseniai buvo ir Lietuvoje, bet jungėsi jungėsi ir nebeliko. Toks pavadinimas tarsi žymi, na, ištikimybę demokratijai, tačiau net JAV, kur ši partija sudaro vieną iš dvipartinės sistemos atramų, demokratai oficialiai apima ideologinį spektrą nuo liberalizmo iki kairiojo populizmo. Tokiu būdu partija vienija žmones, kurių supratimas apie žmogaus laisves, teises ir pareigas gali būti priešingose spektro pusėse ir gali kelti klausimų apie „demokratų demokratiškumą”. Jau pats žodis „demokratija” naudojamas partijų pavadinimuose, yra prieštaravimas savyje: jei šie demokratai, tai kas kiti? Ir kam reikia kitų, jei šie atstovauja viską, ko reikia laimingai valstybei?
Galbūt demokratiją galima suprasti, aptariant jos priešybę – autokratiją? Minėtame demokratijos indekse 12 vietą (kaip „pilna demokratija”) užima Liuksemburgas – konstitucinė monarchija. Žinoma, rimtu veidu aiškinti, kad didysis kunigaikštis Henry yra koks nors autokratas, nepavyks. Bet mūsų pasaulio paradoksas yra, kad šiuolaikinius monarchus efektyviai pančioja konstitucijos, o štai tikrieji dvidešimt pirmojo amžiaus autokratai neretai būna išrenkami. Demokratiškai.
Autokratijos ir demokratijos santykių krizė siekia Atėnus, kur tarsi formavosi pagrindinės praktikos ir teorijos. Tačiau keistoka kalbėti apie „demokratijos lopšį” visuomenėse, kurios buvo vergovinės ir dar teokratinės tuo pačiu metu. Žinoma, geros idėjos tam ir sukuriamos, idant pakeistų prastas, o J. J. Rousseau gebėjo būti ir monstru, ir humanistu viename asmenyje, tačiau vis tiek keista girdėti kai kuriuos intelektualus demokratijos kontekstuose prisimenančius, pavyzdžiui, imperialistą Periklį.
Pats keisčiausias autokratijos ir demokratijos kentauras šiandien yra Korėjos liaudies demokratinė respublika, labiau žinoma kaip Šiaurės Korėja. Formaliai žodis „demokratija” yra net pačiame šalies pavadinime (paprastai toks faktas kaip tik nieko gero nežada), demokratijos indeksas jai skiria paskutinę vietą pasaulyje ir apibūdina kaip „autoritarinę”. Tikrovėje gi Šiaurės Korėja yra valstybė kur valdžia jau trečią kartą perduodama iš tėvo sūnui, taigi galima kalbėti apie paprasčiausią absoliutinę monarchiją. Oficialusis Pchenjanas su tuo nesutinka ir laikosi versijos, kad šalyje būna laisvi ir demokratiniai rinkimai. Taip, techniškai ten rinkimai būna.
Tuo pačiu JAV pagal demokratijos indeksą yra 25-oje vietoje kaip „demokratija su trūkumais” ir faktą, kad prezidentais ten buvo tėvas ir sūnus, o paskui nedaug trūko iki vyro ir žmonos, bent aš tikrai laikyčiau siauro elito įsigalėjimo trūkumu (D. Trump išrinkimas tokiame kontekste kaip tik labai demokratiškas).
Beje, kriterijai, kuriais remiasi EIU reitingo sudarytojai, yra: ar rinkimai laisvi, ar rinkėjai apsaugoti, ar išrinktieji atlieka savo darbą, ar nepatiria svetimų valstybių įtakos. Taip pat vertinama politinė kultūra ir piliečių laisvės. Pirmąją kriterijų grupę, susijusią su viešuoju administravimu, įvertinti atrodo lengviau. Bet kaip vertinti demokratijos trūkumus, susijusius su kultūra ir laisvėmis?
Kultūros ir laisvių demokratijos trūkumai ir pažeidimai yra tema, kuri labai daug priklauso nuo to, kurioje vertinimo skalės pusėje esu, kiek tai liečia mane asmeniškai ir ką apskritai manau apie pasaulį. Pavyzdžiui, pirmą vietą EIU reitinge užimanti pati demokratiškiausia pasaulio valstybė Norvegija. Ar jos vaiko teisių apsaugos praktika yra demokratijos apraiška ar trūkumas? Lygiai taip pat esu tikras, kad kastų sistemą Indijoje daugybė žmonių karštai gintų net ir puikiai suprasdami jos trūkumus, nes tai kultūra, nes tai mano „aš” dalis.
Pastarosiose pastraipose ne veltui kalbu tyčia subjektyviai: „manau”, „mane”. Demokratijos diagnostika yra smarkiai paremta asmenine kultūrine patirtimi. Netgi sakyčiau, demokratija pirmiausia yra tam tikras tikėjimas tuo, ką laikai demokratija.
O dabar sugrįžkime į lietuviškąją diskusiją, kuri dar labai jauna. Pirmos respublikos demokratinė patirtis, žiūrint formaliai, buvo trumpa. Keli metai kuriant valstybę, o po to diskusijos sumažėjo ir prasidėjo autoritarinis „tautos vado” valdymas. Požiūriai į jį skiriasi. Vieniems tai „demokratija su trūkumais”, kitiems – net fašizmas (fašizmas yra dar viena atskiro aptarimo verta sąvokų ir etikečių painiava). Vėliau sovietmetis ir dabar turime trisdešimt metų iš esmės sklandaus valdžių keitimosi, konkurencijos ir viešo ginčo metų. Ginčo turinys, kokybė ir temperatūra vis keičiasi. Drįstu sakyti, kad kokybė gerėja ir temperatūra mažėja.
Apibendrinant pasakytą, galima pabandyti siūlyti tokias diskusijų apie demokratiją gaires: yra tiek skirtingų demokratijų, kiek yra valstybių. Specifika skiriasi dėl istorinių priežasčių ir tebėra smarkiai nulemta kultūros. Tarkime, patys reitingo sudarytojai britai save pasistatė į aukštą poziciją kaip „pilną demokratiją”, tačiau ar nėra demokratijos trūkumas siauras britų valdančiosios viršūnės elitiškumas?
Taip pat – ką apie demokratijos proceso sudėtingumą byloja faktas, kad norint įgyvendinti Brexit (demokratišku būdu surengtą referendumą) dabar tenka sustabdyti parlamentą (demokratijos simbolį) ir laikinai vykdyti autoritarinį valdymą? Šis faktas iliustruoja, kad demokratijos praktiką labai lengva kritikuoti per technines detales, tačiau per daug kabinėjantis prie techninių detalių demokratiją lengviau sugriauti, negu sukurti.
Todėl gali būti, kad demokratijos supratimas remiasi visų pirma žmogaus teisėmis ir yra per jas įvertinamas. Einant iš žmogaus teisių galima pakankamai efektyviai kritikuoti autokratijas ir vergoves, besimaskuojančias kaip tik techninėmis rinkimų ar atstovavimo imitacijomis, kaip tai yra sėkmingai daroma Rusijoje (ten mėgstama kabinėtis prie senųjų demokratinių šalių techninių trūkumų).
Lygiai taip pat atrodo, kad demokratijos diagnozavimas gali būti susijęs su tiesos problema. Kuo daugiau valstybėje ar bendruomenėje galima pasakyti tiesos, tuo daugiau ten yra demokratijos. Einant toliau, tiesos sakymas gali padėti išspręsti vieną pavojingiausių demokratijos paradoksų: demokratija gali demokratišku keliu save susimažinti ar net likviduoti. Atviras tokio veiksmo įvardijimas (pavyzdžiui, viešas pripažinimas, kad įvedame cenzūrą kaip blogį, idant išvengtume dar didesnio blogio) gali padėti išsaugoti pačią esmę.
Na, ir galiausiai galima bandyti aptarti demokratiją kaip amžiną viešą diskusiją ir ginčą. Kol tokia diskusija yra, tol yra ir demokratija ir kuo geresnė diskusijos kokybė, tuo geresnė demokratijos kokybė. Gali paaiškėti, kad demokratija ir yra pati diskusija, o priekaištas kad „jie ten Seime nuolat riejasi” yra aukščiausias komplimentas valstybės demokratiškumui.
Bet kuriuo atveju demokratijos nėra be pašnekovo, be... kito.
