Todėl čia kas savaitę pasakosiu apie tai, kaip teisingai gyventi – pagal Užkalnį.
Šiandien pirmoji dalis: kaip apsisaugoti nuo giminių, kad jie nenuodytų jūsų gyvenimo.
Buvo tokia „Simpsonų“ serija, pirmame sezone, kur jaunasis padauža Bartas Simpsonas žaidė kompiuterinių žaidimų salone (tai buvo seniai, tais laikais vaikai dar vaikščiodavo į kompiuterinių žaidimų salonus), ir jo mėgstamas žaidimas buvo „Pabėgimas iš senelės namų“, kur reikėdavo pabėgti nuo senelės bučinių ir apkabinimų ir, pasitaikius progai, ją nupilti iš šaunamojo ginklo. Toks filmukas ar kompiuterinis žaidimas niekada nebūtų sukurtas Lietuvoje (net ir be šaunamojo ginklo), nors poreikis pabėgti nuo giminių yra vienas didžiausių žmogiškų poreikių. Tas poreikis galioja visiems Lietuvos individualistams ir intravertams.
Kai tik kur nors parašau apie landžių ir įkyrių giminių siautėjimą Lietuvoje, pasigirsta linkčiojančių ir pritariančių choras – taip, mes visi nuo to kenčiam, mes visi tas mamutes ir tetas priversti toleruoti, kurios lipa ant galvos ir aiškina, aiškina, aiškina, kišasi į viską, geriau žino, kaip reikia elgtis ir gyventi. Ir joms niekada nevalia nieko pasakyti, nes NEGRAŽU ir nes GIMINĖS. Net serialas toks buvo, „Giminės“, ten visi aktoriai vaidino iš ankstybos nepriklausomybės, pasižiūrėkite kada LRT „Mediatekoje“, nesigailėsite (o gal kaip tik pasigailėsite, ir net labai – aš pasigailėjau, nes daugeliui tų personažų pradėjau linkėti mintyse negerų dalykų, tokie jie tikroviški).
Labiausiai nuo giminių aiškinimo ir kišimosi kenčia jauni žmonės. Pradedant nuo to, kur mokytis, kur dirbti, su kuo gyvenimą kurti, kokias vestuves rengti, kas ten turi būti valgoma, ką kviesti, kokia muzika turi groti ir kokius žaidimus žaisti (kiekvienose vestuvėse būna viena teta, kuriai labai norisi vestuvinių žaidimų, ir ji nepriima neigiamų atsakymų), kur gyventi (savo pirkti ar nuomotis, ir nebandykite nuomotis, nes visi giminės turi apie tai labai neigiamą nuomonę – ne jų reikalas, bet jie jums paaiškins) ir kaip gydytis, jei gaunasi susirgti.
Būna gal ir ne visur taip, kaip būdavo pas vienus pažįstamus, kur anyta ateidavo patikrinti naujos marčios spintų ir pasakyti komentarų, kad pas marčią per daug triūsikų, tiek jai nereikia, nėra čia ką išlaidauti. Kaip jums šita istorija? Tikras lietuviškas gyvenimas.
Jauni žmonės patys kalti, kad jiems taip gyvenimą nuodija tėvai ir giminės. Taip būna todėl, kad tėvus užsileidžia ant galvos ir leidžia jiems komanduoti. Jei yra jauniems žmonėms komanduojantys tėvai arba giminės, tai žinokite, kad jų niekas laiku nepastatė į vietą, parodė silpną charakterį ir bijojo jiems pasakyti, kad užsikimštų ir atstotų, nes „nepatogu“. Nepatogu, žinokite, yra tik kelnes per galvą mautis, o visa kita turi būti jūsų pačių sprendimas jūsų pačių labui.
Dar kiti sako: „mama yra tokia, kokia yra, jos nepakeisi“. Nesąmonė. Mama (ar bet kuri kita giminaitė) yra tokia, kokia yra, nes jos niekas nebandė keisti ir teta jums aiškina per kiekvieną giminių susirinkimą, nes jai bijojo pasakyti, kad jos aiškinimai yra nepriimtini, kvaili ir nereikalingi. Ir kad teta Janina, mes nenorime daugiau jūsų klausyti, niekam nepatinka.
Lygiai taip pat koks nors idiotas dėdė Bronius pasakoja tuos pačius kvailus anekdotus ir kartoja tuos pačius kretiniškus juokus apie moteris, žydus, o taip pat apie Pėtką ir Čiapajevą, o taip pat stumdo savo vatnikišką išmintį, kad Lietuvai nereikia kariuomenės ir šarvuočių, nes nėra su kuo kariauti ir kad mus užims rusai, jei tik norės, per kelias valandas – kodėl jis neužsikemša? Nes jam niekas nepasakė, kad jis nusišneka ir visiems nusibodo. Kodėl jis taip elgiasi? Nes jo niekas nepastatė į vietą. Kodėl jo nepastatė į vietą? Nes nepatogu jam sakyti ir juk nesinori pyktis.
Jei norite tikrosios ramybės, o ne susitaikymo su kvailiu, turėsite būti pirmas, kas jam lieps užsikimšti.
„Nesinori pyktis“ yra dažniausias paaiškinimas, kodėl žmonės toleruoja blogą elgesį, chamiškumą, kišimąsi į svetimus reikalus – ir dėl to jie gali kaltinti tik save. Dar yra „dėl šventos ramybės“. Kai jums šventa chamo ir socialiai nepritapusio giminaičio ramybė yra svarbesnė už jūsų nuosavą psichinę sveikatą, ramybę ir gerą nuotaiką, tai ko nusipelnote, tai ir turite. Taip jums ir reikia.
Tėvai ir giminės yra kaip maži vaikai, arba kaip naminiai gyvūnėliai, kaip kokie nors šuniukai – ir mažiems vaikams, ir tėvams, ir giminėms reikia visada nubrėžti ribas, kitokiu atveju jie nežino, kur sustoti, ir darosi vis įžūlesni, ir tada jau juos auklėti yra vėlu.
Jums reikės didelio kietumo ir ramių nervų, nes lietuviški giminės, kai lipa su batais į jūsų lovą ir purvinais pirštais baksnoja į jūsų širdį, yra puikiai pasiruošę apginti savo įžūlumą ir savo teisę spjaudyti jums į sielą. Jie kaip mat įjungia savo isterišką, pasyviai-agresyvų savęs gailėjimo spektaklį. Pamatysite grąžomas rankas, vartomas akis ir išgirsite prognozuojamų raudų: „tai jau čia aš tikriausiai labai kvaila esu ir pasenusi, kad mano nuomonė niekam neįdomi, man turbūt reikia jau pačiai po velėna gultis“, arba „turbūt man jau laikas mirti, užsibuvau šioje žemėje“.
Savęs gailėjimo dainos yra surimuotos taip, kad jūs pasijustumėt kalti. „Pasakiau, pasiūliau, geru žodžiu norėjau prisidėti, norėjau kaip geriau, bet taip dabar blogai visiems padariau, teiskit mane, bauskit, kalkit prie kryžiaus, kad mama toks baisus žmogus, Dieve, kokia ji nusikaltėlė, užkaskit gyvą į žemę“. Dar pridėkite verkiantį toną ir kaukiančias intonacijas. Taip jus giminės terorizuoja, stengdamiesi, kad jums pasirodytų labai gėda, ir kad jūs pradėtumėt atsiprašinėti, ir kad sakytumėt, mama, teta Zita, dėde Ryti, ne, jūs labai geras, protingas, atsiprašom, kad čia mes taip nepagalvoję aiškinam, jūs viską teisingai darot, jūs mūsų mėgstamiausias žmogus.
Kai tik giminės kelia temperatūrą, tikėdamiesi, kad jūs palūšite, turite ne kelti toną, o ramiai pasitraukti. Išeiti į kitą kambarį arba į lauką, tegu jie parėkia ir paaiškina vieni patys sau. Kad jie žinotų, kad kol jie nepakeis savo elgesio, su jais niekas nebendraus. Pasakykite, kad į jubiliejus, gimtadienius ir kitas šventes jūs neisite, kol ten bus teta Regina, jeigu jums nepriimtinas tetos Reginos elgesys. Nebijokite susipykti – tai ne susipykimas, tai savęs apsaugojimas nuo toksinės tokių žmonių įtakos. Jūs neprivalote dalyvauti niekur, kur jums yra nemalonu. Jūs neprivalote klausyti nieko, kas jums nepatinka.
Negailėkite tų žmonių, kuriems pritaikomos skausmingos poveikio priemonės: izoliavimas, ignoravimas ir dėmesio neskyrimas. Jeigu jie nori, kad su jais nebūtų taip elgiamasi, turi keisti savo elgesį.
Nė vienas giminaitis nėra vertas tiek, kad būtų toleruojamas jo emocinis smurtavimas ir kad jūs gadintumėtės savo gyvenimą, kęsdami tą giminaitį šalia, nes jums nepatogu.
Ką daryti? Pirma. Pasakyti tam žmogui, kad jums nepatinka ir kad jūs nesiruošiate jo klausytis. Antra. Jei žmogus nesupranta (o greičiausiai nesupras), pasakyti jam, kad su juo nutrauksite bendravimą, jei jis tuojau pat nepakeis elgesio. Trečia. Jei jis arba ji nepakeičia elgesio, nutraukti bendravimą ir pamiršti tą žmogų. Tai labai skausminga, bet lengvesnių būdų nėra, ir bet kurie kiti būdai toliau jus traumuos. Tai paprastas būdas, bet, patikėkite, puikiai veikia.
Linkiu jums gero ir laimingo gyvenimo.
