Nerūpestinga hedonistė madame Vasara, pasipuošusi vorų numegzta elegantiška suknele, puola ekstravagantiškai spalvingam monsieur Rudeniui į glėbį ir ištirpsta jame. Jiems abiem – meilės ir susijungimo šventė, o tėvams ir vaikams – galvasopis. Mojuodami kardeliais mažųjų ir didžiųjų armija išsiruošia į kasmetinį kryžiaus žygį pavadinimu „Nauji mokslo metai”.
Negailestingai įsisuka amžina karuselė – mokykla-darbas-būreliai-tėvų susirinkimai-namai-kovos dėl tvarkos, taikos, pamokų ruošos ir t.t. O kur dar padrikos vakarienės (nes vaikams reikia spėti pasiruošti rytdienos kontroliniams), papuoštos netrukus prasidėsiančiais kaprizais prieš miegą…. Nelengvas tas kryžiaus žygis ir tikrai kartu burnoje kartais pasidaro nuo tų saldžių mokslo vaisių tiek tėvams, tiek vaikams. Ir jei kas pasakys, kad tai lengva, turi teisę mesti į mane pirmąjį akmenį – nelengva šita galera, bet būtina ir naudinga, amen.
Ir vis dėlto kažką mes darome ne taip. Nes šiuolaikiniai vaikai ir paaugliai turi daugiau laisvės, tikėtina ir tėviškos meilės, daugiau pramogų ir žaislų, daugiau teisių ir kišenpinigių, bet kažkodėl psichologai skelbia aliarmą – mūsų mylimi vaikai kaip niekada anksčiau nelaimingi.
Kupini nerimo, nesveikos lenktyniavimo dvasios, palūžę nuo mokslo krūvio ir spaudimo būti tobulu visuose frontuose, pervargę bei pasimetę gyvenime, kamuojami daugybės psichologinių sutrikimų. Vaikų ir paauglių depresija bei bipoliarinis sindromas dabar kone toks dažnas reiškinys it kokia vaikiška sloga.
Tėvai irgi ne ką laimingesni – pervargę, įsitempę nuo kartais beviltiškų pastangų viską spėti ir išlikti tobulais gimdytojais tiek vaikų, tiek visuomenės akyse, per sukąstus dantis šnypščiantys ant vaikų „duok man bent minutę ramybės”. Bent jau aš tų idealių super mamyčių ir tėvelių, kurie visomis aplinkybėmis išlieka zen, sutikau labai mažai ir pati tokia ne visada buvau.
Ir nenuostabu. Tie maži baltapūkiai (rusvapūkiai arba juodapūkiai) garbanoti angeliukai labai greitai gali virsti besiožiuojančiais velniukais. Ir mes visi, kam teko laimė, garbė ir kartu našta tapti tėvais, tai žinome iš patirties.
Bet vis ilgiau gyvenant Prancūzijoje, man kažkodėl atrodo – prancūzai egzorcizmo paslaptis išmano geriau nei kitų tautų tėvai. Todėl jų angeliukai tokie mandagūs, išsilavinę, kultūringi ir tylūs, o jų šeimoje tvyro bent jau sąlyginė ramybė.
Kaip prancūzai visam pasauliui nenori atskleisti savo lieknumo paslapties (šlovindami genetiką ar prancūzišką dietą, kuri iš tiesų labiau padės priaugti keletą kilogramų nei juos amžiams prarasti), taip labai nenoriai jie prisipažįsta ir apie savo auklėjimo metodus.
Viename interviu aktorius (ir mano slapta platoniška meilė, su kuria likimas leido susipažinti mano mažame Issigeaco kaimelio rojuje ir net dar kartą atsitiktinai susitikti Paryžiuje) Danielis Auteuilas yra sakęs: „Pirmiausia su savo vaikais bandau kalbėtis kaip su lygiais, susitarti dėl ribų, kurių jiems nevalia peržengti. Ir visada pabrėžiu – aš moku būti griežtas ir galiu drausminti bausmėmis, bet labai to nemėgstu. Todėl susitarkime – nesielkite taip, kad būčiau priverstas jus bausti. Jie žino, kad juos gerbiu, bet taip pat suvokia – mano žodžiai nėra tušti, todėl turbūt pripažįsta mano tylų autoritetą ir pernelyg neišbando ribų.“
Prancūzai savo vaikus auklėja griežtai, galbūt net ne auklėja, o iš tiesų muštruoja, – tiesa, derina besąlygiškos meilės ir šalto dušo (perkeltine prasme) metodus, kurie, akivaizdu, veikia. Bet visų pirma jie auklėja vaikus savo pavyzdžiu. Patys tėvai, itin gerai išmuštruoti nuosavų augintojų, yra labai mandagūs. Ir stebuklingų „ačiū”, „prašom”, „bonjour madame/monsieur” žodžių, „parle doucement” – kalbėk tyliai, gerų stalo manierų, griežtos dienotvarkės „yra metas žaisti, metas mokytis ir metas be jokių atsikalbinėjimų miegoti” moko nuo mažens ir savo atžalas.
Be to, tiek buityje, tiek viešumoje daugeliu atveju suaugusieji elgiasi mandagiai ir rafinuotai – taip, kaip reikalauja griežtas etiketas ir nuodėmingai malonus prancūzų art de vivre (meilė maistui, menui, estetikai ir t. t.). Todėl ir jų vaikai labai greitai perpranta prancūziškumo bei mandagumo kodus. Paslaptis paprasta – norėdami prancūziškai išauklėtų angeliukų, pirmiausia išsiauklėkime patys ir nebūkime veidmainiai – mandagūs gatvėje, bet chamai buityje.
Auklėti kaip auklėja prancūzai yra nelengvas iššūkis, nes kartais jautiesi pats sau nefainas. Mes gi norime būti vaikų draugais, kurių jiems pavydėtų visi klasiokai. Deja, vaikas, nežinantis ribų ir augantis tarp suaugusių tėvų-draugų, o ne tarp autoritetų, tampa niekieno vaiku – pernelyg didelę laisvę jis supranta kaip nemeilę, kad niekam šitame dideliame pasaulyje jo maža širdutė nerūpi ir nepriklauso.
Mano draugė prancūzė psichologė teigia, jog tobulos prancūziškos tėvystės mito ir taikos šeimoje paslaptis labai paprasta. Pirmiausia tėvai turi patys išmokti sustoti ir iš tikrųjų būti su savo vaikais, ne tarnauti jiems, ne įsakinėti, o tiesiog būti – mokytis drauge su vaikais skanauti gyvenimą, drauge laviruoti tarp problemų rifų, drauge žaisti gyvenimą.
Paskaityti ar papasakoti kokią nors istoriją savo sūnums bei dukroms vakare prieš miegą, išklausyti, išmokyti suprasti gyvenimo dėsnius, taisykles ir ribas, kurias galima peržengti, o kurių ne, išmokyti sutelkti dėmesį, išmokyti nuobodžiauti ir užsiimti patiems, atskleisti – dažniausiai, savo pavyzdžiu, ne tik žodžiais – kaip išlikti ramiems ir kaip konfliktus spręsti taikiai it t.t.
Tokia yra tikroji tėvų paskirtis, o ne užmėtyti vaiką žaislais ir pramogomis, ne užrašyti jį į penkiolika būrelių, nes visos draugės į juos savo vaikus jau užrašė – taigi negali atsilikti, nenusivežti į Turkiją ir staugti ant jo paplūdimyje, nes nervai abiem nelaiko. Nes jei sustoti ir tiesiog gyventi neišmokys tėvai, išmokys gatvė, bet išmokys blogai – lyg būtum atsidūręs iškreiptų veidrodžių karalystėje. Ir tada beliks rypuoti: „aš jį/ją taip gerai auklėjau, viską jam daviau, nežinau, kaip čia dabar atsitiko, kad jis toks/anoks”.
Antra ir turbūt svarbiausia pamoka – to buvimo su vaikais metu patys tėvai turi paleisti iš rankų planšetę ar mobilų telefoną. Pasaulis tikrai nesugrius, jei jūs neperžvelgsite savo feisbuko profilio ir nepatvirtinsite ko nors, o štai tėvų ir vaikų ryšys gali žlugti. Ir dar, prisipažinkime patys sau, kiek kartų vardan savo šventos ramybės „užkimšote” savo brangiausią turtą ir jį savotiškai atstūmėte – „dabar neturiu laiko su tavim kalbėtis, imk mano telefoną, pažaisk”.
Trumpai prancūzišką auklėjimą galima būtų pagrįsti trimis taisyklėmis. Pirma, jie sako savo vaikams „ne”, griežtai nubrėžia galima-negalima ribas ir iš tiesų turi tai omeny, nenusileidžia. Antra, jie sako vaikams „palauk”. Taip mažieji angeliukai ir velniukai išmoksta kantrybės, suvokia, kad jų norai ir užgaidos neprivalo būti pildomi tuojau pat ir visada, įsisąmonina, kad teisių turi ne tik vaikai, bet ir tėvai – mažieji turi mokėti gerbti suaugusiųjų autonomiškumą ir teisę turėti laiko sau (attention, neapsidžiaukite per anksti, — laiko ne feisbuko „skrolinimui”, o tikram gyvenimui).
Trečia, net ir labiausiai savo karjeromis ar tiesiog gyvenimu užimti tėvai stengiasi bent keletą kartų per savaitę turėti bendras šeimos vakarienes, kurių metu dėmesys sutelkiamas į bendravimą, geras manieras, maisto ir skonių atradimus bei į vaikų pasakojimus, kaip praėjo jų diena, bendrus šeimos planus ir t.t. Ir kai kitą kartą jūs sakysite, kad bendroms vakarienėms per visus tuos darbus, būrelius, mokslus, jūsų pačių socialinį gyvenimą nėra laiko, tai tiesiog prisiminkite posakį – jei jūs amžinai neturite laiko, tai galbūt užsiimate kažkuo ne tuo? Ir dar kartą pakartokite išmintingos prancūzės patarimą – mokėti sustoti ir būti. Arba skubėti lėtai, kaip teigia lotynų patarlė.
Kitų tautų atstovai savo nepasitenkinimą ar nepritarimą išreiškia žodžiais, prancūzai – tyla ir ignoravimu. Tai ne stereotipas, o grynų gryniausia tiesa, ir ji galioja ne tik darbo ar meilės santykiuose, bet ir auklėjant vaikus. Nuo mažens prancūzų angeliukai gali kiek nori rodyti kaprizus – jiems nepavyks sutirpdyti tėvų širdžių ar pramušti jų nervų barikadų. Drausmė, ribos ir geros manieros yra tai, dėl ko tėvai kovos iki paskutinio kantrybės lašo.
Tėvų arsenale yra tokia stebuklinga prancūziška frazė, paskutinis įspėjimas, – „ça souffit” – gana, pasakomas ramiu, bet lediniu kraują stingdančiu balsu. Ją išgirdę mažieji napoleoniukai paprastai supranta pralaimėję savuosius Vaterlo mūšius ir paklūsta tėvų autoritetui.
O jeigu stebuklas vis dėlto neįvyksta? Anksčiau tokiu atveju į pagalbą būdavo pasitelkiamas la fessée, lietuviška beržinė košė, bet, laimei, dabar tai draudžiama, nors gatvėje, deja, tenka matyti smurtinio auklėjimo apraiškas ir neretai. Tačiau net ir tada, kai tai buvo leidžiama, dauguma tėvų visgi griebdavosi ne smurto, bet tylos ir ignoravimo. Jeigu trumpa paskaita apie elgesį nepadėdavo sutramdyti iš tikrųjų nederamai besielgiančio mažylio, tėvai tiesiog apsisukdavo ir nekreipdami dėmesio į jo ašaras nueidavo, – per saugų atstumą, žinoma, ir palaukdavo, kol aistros nurims. Man pačiai tai atrodo labai žiaurus metodas, bet Prancūzijoje jis sėkmingai ir dažnai taikomas, be to, labai veiksmingas.
Jei mažas vaikas be priežasties ožiuojasi ir isterikuoja, visų pirma tėvai jį išsives (tiesiog paims į rankas ir nusineš) iš kavinės ar parduotuvės, kad svetima isterija netrukdytų kitiems žmonėms. Tada labai griežtu, bet ramiu balsu sudrausmins ir pasakys, kokios pasekmės laukia, jei ožiai ir toliau lakstys laisvi po darželį, – galbūt per vakarienę negaus deserto, negalės pasimatyti su draugu, žaisti savo mėgstamo žaidimo arba šįvakar teks užmigti be pasakos. Daugumai velniukų to pakanka, kad į juos vėl grįžtų angeliuko siela.
Auklėjimo sėkmė priklauso nuo to, ar grasinimas ir bausmė nebus tušti žodžiai, – išsitraukei šautuvą, tai ir šauk. Jeigu nori neprarasti autoriteto, turėk galvoje, kad viską, ko prižadėjai grasindamas, turėsi ir įgyvendinti, nors kartais bus tau pačiam nenaudinga ar nepatogu.
Prancūzų vaikai yra išmokyti užsiimti patys ir linksminti patys save. Kaip? Paprastai – tėvai leidžia atžaloms pajusti nuobodulį ir nepuola tučtuojau jų linksminti arba jungti televizoriaus ar kompiuterio (vėlgi, aš šneku apie buržuazines šeimas, o ne statistinę prancūzų šeima su šaldyta pica ir amžinai įjungtu televizoriumi). Taip vaikai išmoksta ne tik patys susigalvoti linksmybių, bet ir įvertinti pramogas, kurias jiems surengia tėvai.
Restoranuose ar per draugų vakarienes, kuriose, be abejo, dalyvauja ir mažieji, jau nuo keturių metukų mokantys naudotis šakute, peiliu ir servetėle bei išsėdėti prie stalo, kol tėvai leis pakilti, nuolat tenka pastebėti – jei kuris iš vaikų ir įsiterpia į suaugusiųjų pokalbį, tai pasako ką nors vaikiškai juokingo ir pralinksmina visą kompaniją, o jei nori gauti didesnę dozę dėmesio – atsiklausia tėvų: „Ar galiu pasakyti?“ Kai kartą berniukas pertraukė savo mamą, norėdamas parodyti sukonstruotą laivą, ji su mandagia šypsena atsakė: „Dabar aš kalbu, tau teks palaukti.“ Ir po kelių minučių baigusi pokalbį su drauge atsisuko į sūnų ir ėmė domėtis jo kūriniu bei girti.
Tėvų autoritetas būtinas, jeigu norime, kad vaikai būtų išauklėti – įsitikinę prancūzai. Pasak mano draugės, po 68-ųjų metų maištų Prancūzijoje tapo madinga neigti viską, kad primena senąjį buržuazinį pasaulį – auklėjimas ir griežtos ribos taip pat tapo nemadingos, kol vieną dieną prancūzai atsibudo ir pamatė, kad jų visuomenė tampa nemandagių individų banda ir tokioje vietoje gyventi nemalonu. Todėl dauguma gimdytojų vėl nutarė grįžti prie savo teisės pasakyti „ne” ir „ça soufit”. Jokių nuolaidžiavimų negali būti.
Ir nors prancūziškas auklėjimas kartais gali atrodyti labai žiaurus, bet viskas daroma vaiko labui, – jis turi išmokti elgtis taip, kad neprisidarytų gėdos, jeigu tektų pietauti su karaliumi. Ir net jeigu jis rinksis pietauti su kiaulėmis, mokės gražiai elgtis, be to, aplinkiniams žmonėms bus maloniau šalia.
Vaikų smalsumo ugdymas – menas, kurį puikiai įvaldė prancūzai. Jie bendrauja su vaikais rimtai, kaip su suaugusiais žmonėmis, klausinėja apie jų dieną, ką jie mano apie vieną ar kitą nutikusį įvykį. Tėvai ragina atžalas užduoti klausimus nebijodami, kad nežinos atsakymų, jei nežino – kartu jų ieško internete.
Smalsumas ugdomas ir vedant vaikus į kultūros renginius, parodas, muziejus – nemažai jų turi specialiai vaikams pritaikytų programų ir veiklos. Muziejuose yra net kambariai vaikams, kur jie gali savarankiškai atsiduoti kūrybai ar kartu su ten dirbančiais meno mokytojais gilintis į vieną ar kitą techniką, sužinoti įdomių faktų apie menininko gyvenimą.
Buržuazines vertybes išpažįstančiose šeimose vaikams nuo mažens skiepijamas ir mokėjimas rengtis. Nes jiems teks gyventi visuomenėje, kurioje pirma tave pamato, paskui išgirsta, ir tik vėliau supranta. Vaikai čia rengiami tarsi mažos suaugusiųjų kopijos. Subtilios spalvos, elegantiški, galbūt kiek senamadiški, bet mieli ir jaukūs modeliai, geri odiniai batai. Kaip jau minėjau – jokių mikimauzų ar didelių užrašų ant krūtinės, jokių blizgučių, jokio aklo sekimo akimirkos mada.
Galų gale, prancūziškas auklėjimas remiasi sena kaip pasaulis tiesa, galiojančia ir vaikų auginime, ir meilės fronte – bizūno ir meduolio principas, arba geležinė ranka aksominėje pirštinėje.
Išmuštruoti prancūzų vaikai auga apgaubti begalinės meilės spindulių, komplimentų, glamonių ir bučinių. Mon coeur, mon amour, mon ange (mano širdele, mano meile, mano angele) – įprasti kreipiniai, kuriais į savo mažuosius kreipiasi ir tėčiai, ir mamos, net tėvų draugai. Vaikai nuo mažens įpratę prie šiltų santykių, jaukių apsikabinimų, jie moka priimti komplimentus, kurių jiems čia (kaip, beje, ir pastabų, jei elgesys netinkamas) negailima.
Komplimentai Prancūzijoje neturi lyties. Ir mergaitės, ir berniukai čia sulaukia pagyrų dėl savo išvaizdos, pastebima jų suderinta, elegantiška ar žaisminga apranga, giriami gražūs piešiniai, smagus laiku ištartas juokelis, intelektualūs gebėjimai ar pasiekimai mokykloje. Beje, komplimentų reikia nusipelnyti – jie nedalijami tiesiog šiaip, kad nebūtų nuskriaustųjų ir kiekvienas jaustųsi nugalėtoju. Prancūzai įsitikinę: kai yra už ką, tuomet reikia girti ir dosniai. Bet jie nesibodi ir kritikuoti, bet tai stengiasi daryti konstruktyviai, ne žlugdančiai. Prancūzų tautai nesvetimas savikritikos ir saviironijos jausmas – to jie stengiasi išmokyti ir savo palikuonis.
Beje, tėvų auklėjimo įdirbį įtvirtina ir gana autoritarinė, griežta prancūziška mokykla. Nors visi dejuoja, kad tiek išsilavinimo, tiek pagarbos mokytojui lygis vis krinta, bet kaip stebėtoja galiu pasakyti: mokytojas (beje, čia nemažai mokytojų vyrų) vaikui yra ir draugas, ir autoritetas. Ir, jeigu jis bara, tai bara kaip tėvas. Lygiai taip pat ir giria – nuoširdžiai ir pelnytai. Ir dar viena paslaptis, padedanti jiems užauginti angeliukus ir išlaikyti taiką arba bent jau jos iliuziją šeimoje – prancūzai iš principo yra blogi tėvai, jei vertinsime juos taikydami supertėvystės kriterijus.
Tiksliau, jie yra egoistai. Bet laimingi ir teisingi egoistai. O laimė, net ir egoistinė, kaip mes žinome, užkrečiama, taigi naudinga auklėjant vaikus savo pavyzdžiu. Tėvai nuo mažens išmoko vaikus gerbti jų kaip poros bendrą laiką, kurį jie leidžia tik dviese – be mažųjų. O mama visų pirma yra moteris, o ne gimdytoja, tarnaitė, skalbėja, vairuotoja, virėja, guodėja, pasakų skaitytoja ir kaprizų tenkintoja.
Ir taip, tos prancūzės egoistės nė kiek negraužia sąžinė, kad pagimdžiusi vaiką jau pirmą mėnesį ji vėl pasijunta elegantiška, kvepiančia ir savimi pasitikinčia moterimi, kuri gali skirti laiko ir sau. Net prancūziškas socialinis draudimas padengia gimdymo ištampytų vaginos raumenų elektrostimuliacinio masažo kaštus, kad ji ir vėl galėtų mėgautis sekso malonumais. Lopšelių ir darželių tinklas yra gerai išplėtotas ir kainuoja nebrangiai, kai kuriais atvejais yra kompensuojamas valstybės, o jei nėra sąlygų patekti į šias įstaigas, valstybė per mokesčių lengvatas kompensuoja išlaidas auklei.
Maža to, prancūzė išdrįsta samdytis auklę net per motinystės atostogas (jei, aišku, leidžia finansinės sąlygos), kad turėtų laiko sau, – eiti į teatrą, kiną, kavos su draugėmis, į naujausią parodą ar restoraną su vyru yra ne prabanga, o būtinybė.
Poros gyvenimas gimus vaikui neturi sutrikti – pabėgimas dviese ilgajam savaitgaliui ar per atostogas, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų vaikų atžvilgiu, prancūzams yra šventas reikalas. Kaip ir aperityvo valanda, atostogos rugpjūtį ar paslaptingasis laikas cinq à sept. Toks elgesys egoistiškas atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Nes pailsėję ir tarpusavio ryšio nepraradę tėvai – tai laimingi tėvai. O laimingi tėvai dažniausiai užaugina ir laimingus vaikus.
Egoistiškas, bet kartu ir sveikas požiūris. Prancūzai tiki – geriau būti „blogais“, nei pervargusiais, pareigingais, tobulais tėvais, išprotėjusiais nuo pareigų, rūpesčių, fizinio išsekimo, puolančiais į depresiją, nesimėgaujančiais tėvyste, o tik velkančiais jos jungą (todėl po to suaugusiems vaikams priekaištaujame – „aš viską dėl tavęs paaukojau”) ir nebeturinčiais jėgų duoti savo vaikams tikros meilės.
Galbūt dėl visų čia išvardytų dalykų – mokėjimo žongliruoti tėvystės pareigomis ir privilegijomis, sugebėjimo rasti šeimos ir poros gyvenimo pusiausvyrą, teisingo valstybės rūpesčio ir sveiko egoizmo – blogos prancūziškos mamos ir tėčiai ryžtasi turėti daugiau atžalų nei statistinis vieno vaiko vidurkis Europoje. Šeimos neretai turi dvi ar net tris gerai á la française išauklėtas atžalas.
